Stasys Eidrigevičius, GIEDANTI GAIDŽIO GALVA, Vilnius: Apostrofa, 2016.

Ko reikia, kad sukurtum save? Stalo, ant kurio gali piešti, dažų papilti, ir niekas nerėks ir nešauks. Balto popieriaus lapo, ant kurio prasidėjusi pirmoji linija, pirmoji dėmė kaip koks kelias veda ieškoti prasmės, barstyti raides kaip kad obelis barsto obuolius ant žemės. Pieštuko 6B, su kuriuo tarsi scenoje gali šokti ant balto popieriaus lapo palikdamas pėdsakų. Tuščios sienos, kuri stovi prieš tave visu savo nuogumu, kol nepalieti jos juodu anglies gabalėliu.

Ar mes esame tokie, kokius mus suformavo aplinka? O gal esame laisvi save susikurti pasinaudodami tuo, kas yra aplink mus? Kas yra gimtinė – duotybė, kurią gali tik klusniai priimti arba atmesti, ar namai, kuriuos susikuriame patys iš viso to, kas supa mus? Svarsčiau visus šiuos klausimus skaitydamas Stasio Eidrigevičiaus knygą „Giedanti gaidžio galva“. Kaip rašo pats autorius, ši knyga yra jo testamentas gimtinei – Panevėžio rajone esančiam Lepšių kaimui. Kaimui, kuriame, kaip rašo Stasys, visas gyvenimas sukosi aplink nesibaigiančius darbus kolūkyje „Raudonoji žvaigždė“, kur namuose nebuvo elektros ir kur niekas nežinojo, kas yra teatras, opera, kinas. „Aš tada sukandęs dantis dirbau ir galvojau, kad tik čia nepasilikčiau“, – liudija Stasys.

„Vargas tam, kas išvyksta ir nesugrįžta“, – skelbė Oskaro Milošo žodžiai ant Krasnogrūdos dvaro, kuriame savo vasaras leisdavo ir Czeslawas Miloszas – poetas, kuriam tėvynės ieškojimas tapo svarbiausiu gyvenimo uždaviniu, aistra, misija. „Giedanti gaidžio galva“ taip pat gali būti pavadinta savotišku tėvynės ieškojimu, o gal veikiau bandymu susikurti savo gimtinę iš atsiminimų, vaizdų, iš laiko tėkmės išgelbėtų relikvijų – ar tai būtų suklibusi armonika, ar „Singer“ siuvamoji mašina, ar šiaudai iš tėvo lauko.

„Sėdim su sesėm nulaidė galvs/ Mam išėja i neparein…/ Sėdim su sesėm nulaidė galvs / Tėvs unt dvyračia yšvežė pieno i nesugrįžt…/ Sėdim su sesėm nulaidė galvs/ Napalia dur’s nebegyrgžd../ Sėdim su sesėms nulaidė galvs/ Petrs nieieška kates…“, – testamentą gimtinei tarmiškai pradeda Stasys. Visa ko praeinamumas. Kažkada ateis tas laikas, kai ir mes išeisim ir nebepareisim, kai nebegirdždės mūsų durys, kai mūsų jau nebebus. O gal vis dėlto būsime – kažkieno atmintyje, nuotraukose, tame, ką paliksime po savęs.

Stasio poema kalba apie tikruosius mūsų namus – atmintį. Tai nėra tik padriki prisiminimai, o kruopščiai iš įvairiausių fragmentų sudėliota mozaika. Tai nėra dirbtinė blizgi estetika, o duoklė tam ganėtinai niūriam ir atšiauriam kraštovaizdžiui bei kasdienybei, bylojančiai apie sunkius darbus ir pūslėtas rankas, mėšlą, dejones ir alkoholį. Gyvenimo universitetą, kaip kad sako pats Stasys. Tačiau tai ne pasmerkimas, atsižadėjimas ar atsižegnojimas, o priešingai – atjautos ir meilės kupina poema, kalbanti apie meilę netobuliems, trapiems, pažeidžiamiems žmonėms. Ir tas netobulumas, tas trapumas ir yra tai, kas susieja mus su kitais, nes argi esame kitokie?

Ką išsaugome savo atmintyje ir ką ištriname? Į atminties tinklus įsipainioja ne tik žmonių veidai, gamtovaizdžiai, tačiau ir patirtys. Kad ir ta akimirka, kai nukirtai gaidžio galvą, kai pirmą kartą taip aiškiai susidūrei su mirtimi, laikinumu, savo paties galia ir laisve spręsti ir lemti. „Jo skards bals(a)s/ Kas ryto kэp laikrod’s/ I toliau žadin/ Tartum sakytu laiks kel’t’s/ Gaidžia galvas giedojims/ Jo tiek metu…“, – byloja Stasys.

Žvelgiu į knygos gale esančią nuotrauką, kurioje užfiksuotas Stasys įšalusiu kaimo keliuku grįžtantis į savo gimtinę, kur „Nama stogs iš šiaudu/ Lunteliu, liberolia/ Pylns skyliu/ Liets pru lūbs laš(a)/ Vėjas skverbias pru palangė/ Pru plyš’s supūvusioj sienoj“ Jis grįžta į tą būtąjį laiką, iš kurio kuria save, kuris taip aiškiai juntamas visoje jo kūryboje. Kartu jis kalbasi ir su mumis apie tai, koks yra mūsų santykis su tuo būtuoju laiku, kurio nei pakeisime, nei atsuksime, kuris yra vienintelė medžiaga, iš kurios galime ręsti savo atminties namus, o gal ir ištisą šventovę, savo magiškąjį realizmą, kuriame susipina mūsų svajonės, viltys, tikri ir pramanyti nutikimai, išgyvenimai.

Be to, „Giedanti gaidžio galva“ yra nuostabaus estetinio grožio knyga, kurią tiesiog malonu atsiversti. Ir skaityti joje privalai ne tik tekstą, o ir senas nuotraukas bei piešinukus, kuriuose užfiksuoti Stasio kūrybai tipiški žmogeliai – triūsiantys, besimeldžiantys, ieškantys savęs, savo namų, įforminti ir kartu kovojantys su primestomis formomis, laisvėn besistiebiantys belaisviai, į kaimą grįžtantys miestiečiai ir miestiečiai su šaknimis kaime.