Tapytoja Eglė Velaniškytė viena ryškiausių Lietuvos menininkių personalinę parodą, pavadinimu „Aš ateinu“ eksponuoja Jurgio ir Marijos Šlapelių muziejaus erdvėse. Paroda bus eksponuojama iki gegužės 15 d.

Menininkė gimė Kaune, 1976 m. baigė Kauno keturmetę vaikų dailės mokyklą, 1976–1982 m. studijavo Vilniaus dailės institute, Tapybos katedroje, nuo 1992 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė. E. Velaniškytė personalines parodas pradėjo rengti 1980 m., grupinėse parodose dalyvauja nuo 1979 m. Sukūrė atpažįstamą, išskirtinį stilių, pasižymintį figūrinės tapybos plėtojimu ir profesiniu meistriškumu.

Ji atstovauja žinomam, sėkmingam menininkų kursui (Š.Sauka, Paukštė, P. Griušys, Petrašiūnaitė). Ne tik šis kursas, bet ir kiti 9 dešimtmetyje studijavę tapytojai sudaro stiprią bangą Lietuvos tapyboje, po kurios nesusidarė kita banga, o iškilo tik pavieniai ryškūs menininkai. Parodos autorė netik tapytoja, bet ir pedagogė, rengianti edukacines pamokas Kauno paveikslų galerijoje. Menininkė moko perskaityti meno kalbą – plastiką. Taip pat dalinasi tapybos technikos žiniomis, ugdo būsimus jaunuosius menininkus.

E. Velaniškytės parodų, kūrinių temų centrine ašis dažniausiai yra žmogus. Visą menininkės kūrybą lydėjo sakralios temos, Biblijos atspindžiai. Ankstesnėje kūryboje kasdienės gyvenimo situacijos buvo „susakralinamos“, tampančios ritualais.
Šios parodos kūriniuose taip pat dominuoja žmogus – subjektyvus, emocionalus. Parodos pavadinimą, anot autorės, formuoja keli kūriniai, sukurti 2016 m., tai – parodos „pamatas“.

Pirmasis „Aš ateinu“, laisvai atlikta figūrinė kompozicija, kurios centre nutapytas Ateinantis ilgai lauktas ir galintis keisti esamą situaciją, įsivyravusį chaosą. Šį kartą autorė religinę tematiką pateikia atvirai, kūrinys ir parodos pavadinimas „Aš ateinu“, pirmiausia reiškia prisikėlusio Kristaus atėjimą. Atėjimo temą atskleidžia trys parodoje eksponuojami darbai. Kaip ir pirmasis, kiti du darbai kalba apie ribinį, reikšmingą, virsmo, pokyčio momentą. Kūriniuose jaučiamas temos gilumas, dvasingumas, kuris parodos žiūrovui sukelia skatinančią mąstyti, pakylėtą, viltingą būseną. Biblines temas naudojantys kūriniai nėra atgręžti į praeitį, jie kalba dabartiniam žmogui.

Naujausiuose kūriniuose žmogaus figūra išreikšta en face pozicija. Kūrinių personažai žvelgia ne į vienas kitą, o nukreipti tarsi į stebėtoją, taip kuriamas šališkas santykis ir su žiūrovu. Nemaskuojamą, atvirą temą nurodo ir kūrinių pavadinimai, kurie akivaizdžiai bibliniai.

Naujausiuose figūriniuose kūriniuose autorė perteikia tik žmogaus galvą ir rankas, nekuriamas joks judesys, kaip teigia ji pati, jie nurodo tik „tai, ką mes galvojam, kalbam, net rankos darbuose atspindi tik mintis ir žodžius“.

Šalia žmogaus figūrų menininkė pristato tris šviesaus kolorito natiurmortus ir vieną ryškių spalvų, atvirai besijungiančius su kitais figūriniais darbais. Ant baltos drobės, esantys simboliniai daiktai kamerinio formato natiurmortuose, žavi meistriškai išsaugotu skaidriu šešėliu. Taip pat, parodos ekspozicijoje galime pamatyti horizontalų, ryškų natiurmortą, kuriame užfiksuoti skulptoriaus amžiną atilsį Gedimino Borisevičiaus, autorės vyro darbai. Kūrinys vadinasi „Rauda“, siužetiškai vaizduoja mirusį žmogų ir raudančią moterį ir taip estetiškai, subtiliai perteikia mirties temą.

Pagrindinę parodos ašį lydintys paveikslai yra maldos žodžiai: „nužengė į pragarus“, „neturėk kitų Dievų“, taip pat dvi „madonos“ ir „Balta drobulė-Pjėta“. Jų plastika  suponuoja kitą nuotaiką ir skaitymą.

Pirmojoje salėje pristatomuose autorės kūriniuose galima įžvelgti kelias linkmes. Vieni kūriniai  švelnesni, potėpis ramus, dominuoja gelsvos spalvos, vidinė tiesa, šviesa ir stiprybė. Kiti gruboki, tamsesnio kolorito, ekspresyviu teptuko mostu sukurti darbai, kuriuose vyrauja įtampa ir dramatizmas. Kai kuriuose kūriniuose esama abiejų derinio(„Balta drobulė-Pjėta“).Du paveikslai, ikonografiškai vaizduojantys madonas, pačia švelniausią biblijos tematiką, netikėtai yra dramatiški ir tragiški, keliantys įtampą. Autorė juos vadina motina su vaiku, sakralus siužetas, priešingai nei įprasta yra „įžeminamas“. Visi kūriniai emocionalūs, juose reflektuojamos religinės temos, tačiau, tai nėra iliustratyvu. Religinės figūros pasirinkimas kiekvienąkart kuria individualų, bet siekiantį tapti universaliu ženklu pasakojimą. E.Velaniškytė kūriniuose perteikia šališką, labai asmenišką santykį su tikėjimu.

Parodoje eksponuojamos ir 2010 m. nutapytos trys drobės „Žalias angelas“, „Magdalena“, „Atsisveikinimas“, tai jungtis su ankstesne kūryba, kurioje buitis tiesiog siejama su sakralumu. 2014 m. tapyti kūriniai – itin mažos drobės, kurių formatas padiktuotas buitinių veiksnių. Į jas autorė, ištikima savo  žmogaus temai „įspraudžia“ žmonių galvas.

2013–2015 m. darbai, tapyti trejus metus, užbaigti 2015 m. vasarą. Kūriniai, anot menininkės, nevisiškai pateisinę lūkesčius, susikaustę, „išvargti“, siekiant sutvarkyti piešinį, formą, aukojant išraišką ir ekspresiją. Tai absoliučiai kruopščiai, techniškai išbaigtos buitinės situacijos, kurios, anot autorės ir įkalintos tame buitiškume. Juose nėra šviesos, tiek fizinės, tiek vidinės. Tai lyg treniruotė – pasiruošimas būsimam kūrybiniam šuoliui, kuris įvyko 2016 metais. 

Kai kalbama apie menininkės kūrybą neretai akcentuojamas itin kūrybiškas ir kokybiškas  Salako atsiskyrėlės periodas. Parodoje galima pamatyti vieną šio laikotarpio darbą – „Mylėk savo artimą kaip pats save“. (1987 m.) Kuris yra ypač brandžios formos ir itin tinka savo tema – maldos žodžiai – prie šiandieninės parodos, nors nutapytas prieš 29 metus. Galima drąsiai teigti, kad autorė vientisai, kryptingai, nepalaužiamai eina pasirinktu keliu ir plėtoja savąją temą. Rengiant šią, naujausią parodą įvyko virsmas link temos atvirumo ir tapybos produktyvumo.