Rolandas Rastauskas, Trečias tomas: Esė ir kiti tekstai, Vilnius: Apostrofa, 2015, 240 p., iliustr., 1200 egz. Dailininkas Jokūbas Jacovskis

Rašyti recenziją esė knygai ir nė žodeliu neužsiminti apie esė žanrą arba tiesiog esė esmę bei unikalumą lietuvių literatūroje – gero tono pažeidimas. Taigi po Nepriklausomybės atgavimo suklestėjusi eseistika buvo, o iš dalies ir tebėra tuo pat metu ir itin asmeniška, nes tekstai glaudžiai susiejami su rašančiuoju, jo ar jos biografijos faktais ir sociokultūriniu kontekstu, bet kartu ir labai literatūriška – gausu intertekstų, literatūrinių ir kultūrinių aliuzijų, akcentuojama unikalaus stiliaus (tiek literatūrinio, tiek gyvenimo apskritai) svarba1. Tokio tipo eseistikos išpopuliarėjimas tapo klausimu ne tik literatūrologams, bet ir patiems eseistams. Pavyzdžiui, Giedra Radvilavičiūtė teigia, kad esė suklestėjimo „priežastis labai paprasta. Tam tikru metu kaip tik esė ėmė rašyti keli autoriai, kurie literatūros lauke išsiskyrė savo stiliumi, labiau atitiko modernų mąstymą ir sudrumstė kai kuriuos ramius literatūros vandenis“2.

Šiandien galbūt aktualesnis klausimas, kiek iš tiesų eseistai buvo „vandenų drumstėjai“, o kiek – vyraujančių lietuvių prozos tendencijų tęsėjai, meistriškai sugebėję privalumais paversti lyrizmą, negebėjimą pasakoti istorijų, siaurą, retai daugiau nei vieną žiūros tašką apimančią perspektyvą. Abejotina ir vadinamojo patirtinio rašymo samprata. Viena vertus, esė dėmesio objektu tampa asmuo, jo išgyvenimai. Tačiau asmuo beveik visuomet dubliuojamas, „pagilinamas“ vadinamuoju antru planu – aliuzijomis, nuorodomis į kultūros tekstus. Taip jo ar jos biografiniai faktai, kasdienybė pateikiami kaip išskirtinių, ypatingų, universalių situacijų įsikūnijimas: įsimylimas ne šiaip vyras, o pats Nabokovas, laidojamas ne šiaip tėvas, o pats Dievas, kiaulės skerdimas, kad ir ironiškai, bet ne mažiau rimtai prilyginamas Kristaus aukai.

Rolando Rastausko esė, bendrame kontekste užimanti paradoksalią centrinę-periferinę poziciją, yra išskirtinė keliais aspektais. Visų pirma, XX a. dešimtame dešimtmetyje dienraštyje Lietuvos rytas publikuoti tekstai buvo vienos pirmųjų aptariamo tipo eseistikos kregždžių apskritai. Kita vertus, šios kregždės nepriklausė vadinamajai Šiaurės Atėnų mokyklai, laikomai esė židiniu ir tendencijų diktuotoja. Greičiausiai tai ir buvo viena priežasčių, kodėl į tris tomus3 sudėtos Rastausko esė išvengė Šiaurės Atėnams rašiusiems būdingo minėto poreikio aliuzijomis į didžiuosius kultūros tekstus sureikšminti kiekvieną pasakotojo krustelėjimą.

Rastausko esė dėmesį kreipia ne tiek į asmenį, savosios kultūrinės ir literatūrinės tapatybės kūrimą bei eksploatavimą, kiek į pačią kultūrą, suprantamą plačiausia prasme – nuo Eimunto Nekrošiaus spektaklių iki Ritos slėptuvės, nuo Lietuvos iki Transilvanijos. Rastauskas neturi perdėto polinkio visuose pasaulio objektuose ir reiškiniuose atpažinti save: rašydamas apie spektaklį, parodą ar Basanavičiaus gatvės Palangoje renovaciją pasakotojas iš tiesų domisi minėtais objektais, atlieka įvairius jų skerspjūvius, pasakoja jų istorijas ir šių istorijų kontekstus.

Dėl šios priežasties ypač du pirmieji esė rinkiniai arba tomai yra puikūs XX a. pabaigos Lietuvos kultūros istorijos dienoraščiai, vedliai po ką tik Nepriklausomybę atgavusią, įvairius virsmus patiriančią šalį ir jos kaimynes. Pirmoji knyga koncentruojasi ties besikeičiančios, laukinio kapitalizmo sąlygomis gyvenančios Lietuvos sociokultūrinėmis realijomis, marginalijomis ir bakchanalijomis, o antrosios objektas – vadinamasis eurolietuvis, t. y. lietuvis, besimokantis gyventi naujojoje imperijoje – Europoje, kurioje maišosi tautos, kalbos, likimai ir kultūros. Tuo tarpu Trečias tomas, kurį sudaro ne tik esė, bet ir vadinamieji kiti tekstai, pirmųjų dviejų medžiagą perfiltruoja per atminties ir literatūrinius filtrus. Todėl jei pirmuosiuose dviejuose tomuose vyrauja reportažo žanras, tai trečiajame sukama fikcijos, grynosios literatūros link.

Rastausko pasakotojas – tebus tai RoRa, bevardis klajūnas, agentas Derekas ar poetas Griuvėsis – skrodžia įvairias terpes, sąmoningumo struktūras ir kultūrinius kontekstus nei viename iš jų neužsibūdamas, nei vieno neadoruodamas ir nekritikuodamas, nei vieno nesiekdamas užvaldyti ir pasisavinti. Atvirumu pasauliui, įvairioms jo formoms ir reiškiniams Rastauskas šviesmečiais lenkia net pačius jauniausius, jau Nepriklausomoje Lietuvoje gimusius lietuvių prozininkus, vis dar sistemingai pasijuntančius nejaukiai vos įžengus į oro uostą ar metro, susidūrus su kitos odos spalvos ar seksualinės orientacijos subjektais.

Neužsibūnama, nesikoncentruojama ir ties jausmais, nuojautomis. Vietoje jausmo pirmenybė teikiama intelektui, ironiškai ir kartu poetiškai įžvalgai. Draugai, vietos, nutikimai svarbūs tiek, kiek yra ar gali būti pateikiami kaip kultūros artefaktai. Pavyzdžiui, tenisininko Vito Gerulaičio, kurį pasakotojas vadina savo „bendražygiu“, mirtis (esė „Mačas rojuje“) tampa pretekstu mąstyti apie Lietuvą ir lietuvius, masinę kultūrą, kičą ir grynąjį meną, meistrystės asketizmą.

Skiriamasis Rastausko bruožas – judrūs, plastiški „gyvieji paveikslai“. Kartais tokiam vaizduojamojo esmę taikiai perteikiančiam paveikslui sukurti užtenka metaforos, pavyzdžiui, „užvertę pumų kanopas lietuvių arkliai“ (p. 23). Kitais atvejais, perfrazuojant prozininką, vaizdai ir herojai ima griūti vienas ant kito. Pavyzdžiui, Kaziuko mugės panoramoje it apokaliptiniame katile maišosi lietuvių etnografinės ir avangardinės madų tendencijos, regioninis ir euroregioninis substratai, Sąjūdžio laikai, Brodo vaikai ir šiandiena:

Tuo metu prie buvusios Sąjūdžio būstinės eitynėms rikiavosi įtartinai žvalūs etnografiniai tautiečių pulkai. Varėniškiai demonstravo grybų madas (iš koto vertė kepurėtos „baravykės“), pranokstančias drąsiausias Sandros Straukaitės vizijas. Šalia ratelio brukosi to paties krašto strakalai makalai, aprengti iš kubietiškų maišenų pasiūtomis sermėgomis. Kur ne kur vaikams ant nugarų galėjai pamatyti ispaniškų žodžių liekanas. It kokiam kino sapne Brodo vaikai būtų virtę plantatorių kankiniais! Katedros šventųjų akims atsivėrę vaizdai buvo tikras postmodernybės triumfas. Paliudijęs jos visagalybę, išskubėjau į tenisą. („Mačas rojuje“, p. 190)

Apskritai Trečiame tome pasakotojo akis ir Rastausko plunksna itin aštri. Praktiškai tai reiškia kinematografinį tikslumą, pagardintą žaismingomis, dažniausiai – ironišką potekstę kuriančiomis kultūrinėmis aliuzijomis. Skaitymo malonumą kelia ir tai, kad tokių „deimančiukų“ tikslas nėra skaitytoją sukrėsti, apeliuoti į jo ar jos jausmus, kitaip tariant, pasitelkus retoriką įteigti vieną ar kitą idėją. Vietoje to suteikiama galimybė patirti kalba kuriamų vaizdų grožį, net jei to grožio skleidėjas – nieko nereiškiantis autobusų stotyje paliktas krepšys sidabriškai pašiurpusia oda, kurio magiška plastika supriešinama su keiksmų pliūpsniu, pastarąjį sušvelninat, o gal atvirkščiai – sureikšminant aliuzija į antikinę tragediją:

Ant šaligatvio vienišavo įmantrus gėjiškas krepšys. Privažiavus autobusui, jo kiek pašiurpusi oda sutvisko. Taip tviska sidabriniai daiktai mėnesienoje. Tamsoje kažkas nusikeikė rusiškai su lietuvišku akcentu. Tarsi repetuotų Sofoklį. („Poeto Griuvėsio sugrįžimas“, p. 20)

Lietuvių eseistikoje ryški tendencija pasaulį ir visus jo virsmus, spalvas ir atspalvius pajungti subjektui, t. y. pasakotojui. Todėl, pavyzdžiui, Sigito Parulskio esė pasakotojas visur regi bjaurumo triumfą ir neviltį, Radvilavičiūtės – intertekstus, o Kęstučio Navako – nostalgiją tam, kas praėjo. Rastausko eseistika šiame kontekste, viena vertus, gali būti suvokiama kaip tapati – kad ir kur eitų, Rastausko pasakotojas regi ir patiria įvairiausių pradų ir plotmių, kultūrų ir subjektų sąveikas, kitaip tariant, mato tai, ką stebėdami Kaziuko mugę regi ir Katedros šventieji – „postmodernybės triumfą“. Ir vis dėlto šis skirtingų pradų dermę teigiantis pasaulėvaizdis gyvenamojo pasaulio atžvilgiu atrodo adekvatesnis, mažiau pramanytas nei magiškų akimirkų, švelnios nostalgijos ar intertekstinių jungčių 

gaudymas.

Atvirumas pasauliui ir jo sąlygojamas vietų, pavardžių, šalių ir kraštų, sutiktų ir nesutiktų žmonių, skaitytų ir matytų artefaktų tirštumas neretai gali pasirodyti perdėm gausus ir demonstratyvus. Kita vertus, šis žmonių, vietų ir įvykių kaleidoskopas pagrįstas keliomis esminėmis Rastausko esė pasaulio modelio ypatybėmis. Visų pirma, tiek kultūra, tiek paskiras individas vertinami dėl savo neapibrėžtumo: „apskritai niekada nejaučiau būtinybės ‚apsibrėžti‘“, – teigia Rastausko pasakotojas, nes „asmeninė tapatybė apskritai neapibrėžiama“4. Didžiausios siekiamybės – ne priklausymas, o privatumas ir laisvė rinktis, patirti.

Kelionės, sutikti žmonės, pamatyti ar išgirsti meno kūriniai, aplankytos vietos, kiek dekadentiški tarpsub­jektiniai santykiai bei nuotykiai ir yra tokios laisvės apraiškos. „Kalbėdami apie Europos kultūrą kaip kūrybą, turėtume neužmiršti, kad jos nuolatiniai palydovai buvo dekadansas, perversijos, demonizmas. [...] Totalitariai dorovingos ir sterilios būna tik fašistinės valstybės, vienoje kurių taip neseniai su tamstomis gyvenome.“5 Būtent po tokią – demonišką, kartais perdėm fantastišką, kupiną nuopuolio vilionių naujosios imperijos kultūrą Rastausko pasakotojas ir bastosi. Svarbu vyksmas ir kismas, platus galimybių spektras, netikėtumai, o ne prasmės paieškos, jausmai ar galutinis tikslas.

Be abejo, ne visos esė vienodai vykę. Įvykių kaleidoskopas ima kelti nuobodulį tekstuose, iš dalies ar visiškai atitinkančiuose tradicinę ponepriklausomybinės esė struktūrą, t. y. tokiuose, kur tema ar emocija išskleidžiama pasitelkiant fragmentiškų, asociatyviai tarpusavyje susijusių epizodų „iš gyvenimo savo“ konsteliaciją. Tokio tipo tekstai – „Katė Dora“ (p. 77‒82), „Tyla po antkapiu“ (p. 96‒101), „Gurkšnelinė“ (p. 102‒121) ar „Rhododendron ferrugineum“ (p. 122‒126). Tuo tarpu tekstai, kuriuose atsiranda intriga, fantastikos ir fantazijos, trilerio elementų, neabejotinai pagavesni, šviežesni.

Su tuo sietinas dar antrajame tome Privati teritorija suvoktas naujas išbandymas – išbandymas meistryste, puikiai įvaldyti esė žanru. Esė susijusi su laikmečio balsu, kuris ypač problemiškas tampa vadinamaisiais pereinamaisiais periodais, kai „itin fragmentuotų griuvėsių zonoje tenka kurti ne tik naują naratyvą, bet ir naują tapatybę“6. Bet ką daryti, kai tapatybė jau sukurta, griuvėsiai – ištyrinėti, nuotykiai – patirti, o plunksna išmiklinta tiek, kad šiuos nuotykius skaitytojui sugebama perteikti grakščia ir lengva esė?

Trečiame tome šis išbandymas įveikiamas pasitelkiant du pagalbininkus: atmintį ir siužetą. Tai leidžia sukurti „tokią fikciją, kurios autentiškumu nesuabejotų nė vienas Šiaurės Atėnų patirties apologetas“7. Atmintis transformuoja, sukeistina tai, ką būtų galima vadinti autobiografinėmis patirtimis, gyvenimo anapus geležinės uždangos realijomis ir pan. Vyksta nuolatiniai skirtingų laikų persidengimai – tai, kas regima, patiriama dabar, iššaukia atsiminimus apie tai, kas vyko kažkada. Kamuojamas nostalgijos pasakotojas vis grįžta į ten ir tada, tačiau tos vietos pasikeitusios, sapniškos, kaip kad esė „Otelas Sibiu“:

Nostalgija – saldus skausmas atgaline data. [...] Nostalgija yra nepakartojamos ir, vadinasi, nebeįmanomos patirties zondavimas. Arba – įmanomos tik sapne. Tai ten sugrįžta mūsų mirusieji – žmonės ir peizažai. Eksterjerai ir interjerai. Netgi sankryžos: tu miegi, o jie vis eina ir eina. Tiesiai į ir pro tave, miegantįjį. („Otelas Sibiu“, p. 133)

Šiame nostalgijos sapne mirusieji – tiek žmonės, tiek miestai, tiek daiktai – pasirodo esantys daug gyvesni, žavesni ir labiau pašėlę nei nūdienos realijos ir kolegos gyvieji:

Dabar turėjome dalyvauti istoriniame vyksme: galutinės Otelo eksplikacijos pristatyme. „Tai štai, projekto broliai, [...]. Mūsų aktoriai dalį veiksmo skraidys ore, pririšti prie lynų kaip troleibusai, o dalį laipios sienomis su alpinistų katukais.“ Ir atvertė bloknotą, išmargintą keistomis cirko figūrėlėmis. [...] Tą akimirką aš supratau, kur papuoliau. Bulgaras irgi suprato, tačiau namuose jo laukė eilinės operacijos laukiantis sūnus, cerebrinio paralyžiaus sukaustytas invalido vežimėlyje. Jis neturėjo pasirinkimo. O aš turėjau Ancą – iš juodosios skylės ką tik ištrauktą Dezdemoną.

[...]

Išėjęs iš teatro klaidžiodavau po užsnigtą kažkada nepaprasto grožio miestą suskilinėjusiais fasadais, lankydavau mažutes krautuvėles, užgriozdintas pigiais beprasmiais daiktais [...], buvau atradęs netgi rūsį, nusėtą miesto bohemos karių, akimirksniu po išpūstų dūmų uždanga paslepiančių provincialo širdžiai tokias mielas sukrešėjusias legendų žaizdas ant netinkuotų sienų: moteris-driežus, žydrus angelus ir kitą šagališką fauną. („Otelas Sibiu“, p. 142‒144)

Tuo tarpu siužetas, aktualizuojamas kaip nuoseklus įvykių dėstymas pamažu auginant įtampą, užminant mįsles ir vis atidėliojant jų sprendimą, itin meistriškai suregztas poetiškuose noir‘uose – „Poeto Griuvėsio sugrįžime“ (p. 15‒45), „Lopšinių radijuje“ (p. 83‒95), „Kaip mane nušovė“ (p. 221‒222). Tai jau ne tradicinės esė, o naujo tipo tekstai – įtraukiančios ir bauginančios pasakėlės suaugusiesiems. Pavyzdžiui, „Poeto Griuvėsio sugrįžimas“ – poeto-avantiūristo Griuvėsio ir neaiškaus tipo, buvusio asmens sargybinio, nežinia kokią misiją Liuksemburge vykdančio kultūringo agento Dereko nuotykiai. Čia gausu ir prabangos, ir stilingų landynių, puolusių moterų ir grėsmingų tipų, yra šnipas vešliais aukštyn besikilnojančiais antakiais už septinto dešimtmečio atmosfera alsuojančio baro, pasaulinio garso aktorė ir lietuvių manekenė. Istorija žavi ne tik tamsia, paranojos kupina nuotaika ir specifiškai iškreivintomis stilingomis miesto erdvėmis bei abejotinos moralės personažais, bet ir puikiai auginama įtampa: komišku Griuvėsio sugrįžimu prasidėję įvykiai kuo toliau, tuo paslaptingesni, keistesni – akivaizdžiau, kad visi žaidžia mažų mažiausiai dvigubus žaidimus. Be abejo, kultūrinis kontekstas svarbus ir čia: pasaka baigiama Liuksemburgo didžiajame teatre, kuriame vyksta „Antigonės“ premjera su Juliette Binoche pagrindiniame vaidmenyje. Teatre sužeisto (ne mirtinai, todėl galima tikėtis tęsinio) poeto Griuvėsio paskutiniai žodžiai: „O kaip Binoškė? [...] – Ištraukė? – „Super duper, ‒ atsakiau. – Geriau nebūna“ („Poeto Griuvėsio sugrįžimas“, p. 45).

 

 

1    Išsamiau apie lietuvių esė po Nepriklausomybės atgavimo žr. Rima Bertašavičiūtė, „Eseistika kaip kultūros autobiografija“, in: Šiaurės Atėnai, 2015-12-23, in: http://www.satenai.lt/2015/12/23/eseistika-kaip-kulturos-autobiografija.

2    Giedra Radvilavičiūtė, „Apie esė... skaitiniai“, in: Šiaurės Atėnai, 2006-03-25, in: http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110116223251/http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=790&kas=straipsnis&st_id=3612.

3    Pirmoji knyga – Kitas pasaulis (2004), sudaryta iš dešimt metų (nuo 1993 iki 2003 m.) Lietuvos ryte publikuotų esė, antroji – Privati teritorija (2009).

4    „Ta nepakeliama eurolengvybė“, in: Rolandas Rastauskas, Privati teritorija, Vilnius: Apostrofa, 2009, p. 13.

5    „Pirmoji frazė“, in: Rolandas Rastauskas, Kitas pasaulis, Vilnius: Apostrofa, 2004, p. 15.

6    „Esė, mano meile“, in: Ibid., p. 308.

7   Ibid., p. 309.

Naujasis židinys