Fotomenininkas Gintaras Česonis. Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

Pirmadienį vykusio neeilinio Lietuvos fotomenininkų sąjungos susirinkimo metu išrinktas naujas pirmininkas. Juo tapo fotomenininkas Gintaras Česonis, iki šiol vadovavęs Kauno skyriui.

Su juo kalbamės apie naujas idėjas, gaires, apie tai, kuo ketina gyventi fotomenininkus vienijanti organizacija. Keliame klausimus ir apie tai, ko reikia gyvybingam menininkų bendruomenės gyvenimui, apie kintantį fotografijos suvokimą bei atvirumo pokyčiams būtinybę. Gintarui Česoniui labai svarbus yra atvirumas įvairių kartų, pažiūrų menininkams. Jis netgi svarsto, kad verta, jog jie vieni kitus provokuotų, nes tik per tokius susikirtimus gali gimti naujos idėjos.

Ar galėtumėte pakomentuoti netikėtų Lietuvos fotomenininkų sąjungos pokyčių kontekstą?

Iki tol vykdyta veikla bei valdymo metodai netenkino bendruomenės lūkesčių ir valdybos sprendimu buvo nuspręsta sušaukti neeilinį susirinkimą, surengti priešlaikinius rinkimus. Pagrindinė jų priežastis buvo bendruomenės išreikštas pokyčių poreikis. Tikiuosi, kad jie įvyks.

Laikinai LFS veiklos koordinavimą sąlyginai perkelsime į Kauną, kuriame visada istoriškai buvo svarbus fotografijos centras: čia gimė, gyveno, studijavo ir dirbo didesnė garsių Lietuvos fotomenininkų dalis, iki šiol vykdyta reikšminga fotografinė veikla.

Kokie būtų esminiai pokyčiai, kuriuos matytumėte kaip reikalingiausius, kokios naujos LFS veiklos gairės?

Fotomenininkų sąjunga buvo ypač reikšminga VII-VIII dešimtmetyje. 1969 metais įkurta ji buvo vienintelė tokio pobūdžio fotomenininkus vienijanti organizacija visoje Sovietų Sąjungoje. Per visą gyvavimo laiką joje įvyko labai daug prasmingų veiklų, pasiekta išskirtinių rezultatų .

Mes turime pagalvoti, ar neturėtume iš dalies o gal net iš esmės keistis, tapdami atviresni laikui, pokyčiams, naujiems žmonėms, naujoms iniciatyvoms. Šiuos žingsnius jau pradėjome žengti Kauno fotografijos galerijoje. Jos veiklos modelis tarsi pasiteisino, nes matome padidėjusį lankytojų skaičių, susidomėjimą, tapome matomi Lietuvos kontekste, atpažįstami tarptautiniuose renginiuose.  Norisi, kad veikla išsiplėstų ir taptų gyvesnė ir įvairesnė ir į kituose Lietuvos miestuose, tokiu būdu galėtume nuveikti labiau matomų darbų Europos ir pasaulio kontekste.

Galbūt pokyčius, jų poreikį diktuoja ir kintanti fotografijos samprata?

Visiškai taip. Manau, kad mes turime nebijoti kartais ir visu kūnu panerti į tam tikrus pokyčius. Dalį bendruomenės vienu metu tai gali suerzinti, papiktinti, bet kartu ir auginti. Ne visos parodos visiems žiūrovams patinka, kai kurių jie nesupranta, visada norėtų matyti tai, ką matė VII-VIII dešimtmetyje. Jauni menininkai daugiau norėtų matyti šiais laikais sukurtų fotografijų, kurios yra sunkiau perskaitomos vyresnės kartos žmonėms. Bet apsikeitimas, provokacijos yra labai svarbios, per tai kuriasi naujos iniciatyvos, idėjos.

Kitimas yra nepaliaujamas, kiekviena naujai atrasta akimirka greitai tampa praeitimi, nieko nėra trapesnio už šiuolaikiškumą. Tampa itin svarbi veiklos kokybė. Tik taip turime vilties įprasminti bent dalį taip greitai besikeičiantį menamai šiuolaikinio pasaulio suvokimą. Viskas, kas šiandien sukuriama, turi turėti įmanomai kokybišką pateikimą, formą. Kiekviena surengta paroda, leidžiama knyga, kiekvienas kūrinys turi kelti jausmą, kad tai yra kažkuo ypatingas kūrinys. Net jei tai ne visada įmanoma – siekti to verta.

Fotomenininkų sąjunga visą laiką rengdavo Debiuto konkursą. Ar šio konkurso samprata keisis, ar išliks tokia pati?

Manau, kad Debiuto parodos idėja yra sveikintina, ją reikėtų palaikyti, bet išsamiau apie ją nesame diskutavę. Labai svarbu parodines erdves kartkartėmis atverti jauniems, neturintiems jokio pripažinimo kūrėjams. Sąlygos gali būti sudaromos ir konkurso būdu. Jauniems žmonėms labai svarbu išbandyti save profesionalioje meno erdvėje. Svarbu įsiklausyti, stengtis atpažinti ir ieškoti dialogo su pačiais jauniausiais, daugiausiai ernergijos turinčiais kūrėjais.

Panašu, kad fotomenininkų bendruomenė galės džiaugtis ganėtinai demokratiška LFS politika.

Ne vieną kartą esu pasakęs, kad viską, kas svarbiausia, mes sukuriame bendruomenėje. Kaune turime puikiai veikiantį darbinį kolektyvą, kuris net daugiau nei motyvuotas turėti kiek įmanoma geresnį rezultatą. Suvokiu, kad vienas situacijos niekaip nepakeisiu.

Kodėl panašus kolektyvas negali atsirasti Vilniuje, kituose miestuose. Pastaruoju metu labai palietė vėl atsiradusi naujų pokyčių viltis, vėl prisiminti neįgyvendinti projektai, idėjos, svajonės. Kol kas tokia atmosfera labai gražiai jaučiama ir matoma. Kiek ilgai tai truks, kaip pasiteisins praktikoje, dar pamatysime. Šiuo metu LFS yra labai gražus emocinis pakilimas, kuriuo reikia pasidžiaugti.

Dabar skambina, rašo bendruomenės žmonės, siūlo įvairiausių iniciatyvų bei sako, kad gali prisijungti prie idėjų, kurioms įgyvendinti būtų reikalinga pagalba. Būtent tai daugiausia teikia vilties. Nesu autokratinės vadovavimo sistemos šalininkas, vienas žmogus negali spręsti visų problemų ir suvaldyti visų procesų.

Suprantama bet kokios menininkų sąjungos koncentracija į savo bendruomenės veiklą, kūrybą, kokybės kėlimą. Tačiau šiandien fotografija yra itin išplitusi, kaip priemonė prieinama kiekvienam. Ar bendruomenė koncentruosis į kalbėjimą, kas yra fotomenas, kokybiška spaudos fotografija, platesnei visuomenei?

Iš pradžių mes patys turime išsiaiškinti, kokioje vietoje esame atsidūrę, prie kokio slenksčio priėję, kokie klausimai domina mus pačius. Tai galėtų virsti ir konferencija. Turėtume pabandyti įvardyti, kaip šiame laike atrodo kūrėjų organizacijos, kokie pokyčiai reikalingi, kad jos būtų produktyvesnės, patrauklesnės, įdomesnės, veiklesnės.

Kaune išbandytas galerinis modelis veikia puikiai, tad manau, kad šia gerąja patirtimi galime dalintis ir šalies mastu. Tai darysime artėjančiame Nidos seminare, kuris ruošias švęsti keturiasdešimtmetį. Būtent šiame, gilias tradicijas turinčiame seminare, bus labai prasminga aptarti, įvardyti esamą situaciją. Manau, kad ten taip pat kils naujų idėjų ir sprendimų, kaip viskas galėtų keistis.

Iš principo mes turime siekti būti atviri kontaktui su išore, nes kitu atveju neturime ateities.

Kai tenka vadovauti kokiai nors bendruomenei, būti atsakingam už grupę ganėtinai plataus laiko žmonių, skirtingų krypčių atstovų, sunkiai išvengiamas subjektyvumo momentas. Kiekvienas kaip žmogus paprastai esame artimesnis vienai ar kitai krypčiai. Kaip, Jūsų manymu, geriausia to išvengti?

Nežinau, ar Kaune pavyko iki galo būti atviriems labai skirtingiems fotografijos suvokimams, bet to tikrai buvo siekiama. Svarbu buvo parodyti, kad fotografijos erdvėje gali išsitekti tiek fantastiški, garsiausių fotografijos meistrų klasikiniai kūriniai, tiek absoliučias fotografijos užuomazgas, pamąstymus, kaip kinta fotografija, koks šiandien yra fotografo ir atvaizdo santykis, kaip šiuolaikiniame mene kamera naudojama kaip įrankis.

Kartais skirtingo lauko dalykus bandome priešpriešinti, o kartais tiesiog leidžiame jiems egzistuoti paraleliai. Fotografija gali būti taip skirtingai sukurta ir interpretuota, kad itin svarbu išlikti jautriems, į viską įsiklausyti. Visada yra rizika kažko nepastebėti, ypač kai bendruomenė yra gana didelė ir esamų interesų kiekis ir taip didelis.

Pabaigai norėčiau užduoti naivoką klausimą. Kas, Jūsų manymu, fotografiją padaro meno kūriniu? Kas lemia jos vertę? Kuo skiriasi atsitiktinai užfiksuotas įspūdingas momentas nuo intencionaliai kurto kūrinio? Kur yra šių dviejų dalykų riba? Ar ji apskritai egzistuoja?

Apie meno kūrinio kriterijus būtų galima kalbėti valandų valandas. Visų pirma tai yra fotografija arba atvaizdas, kuris keičia žiūrovo suvokimą. Tai fotografija, kuri leidžia kažką suprasti giliau, į kažką atkreipti dėmesį, kelia aktualių minčių. Skirties visų pirma ieškočiau šioje vietoje.

Šiais laikais laisvėja požiūris į techninį fotografijos atlikimo aspektą. Kartais ir sąmoningai pasirinkta nekokybė gali tapti tam tikru meninės vertės kriterijumi. Ar šioje vietoje egzistuoja kokia nors riba?

Peržengta riba visada provokuoja kažkokį žingsnį atgal. Kai paribiuose ieškome fotografijos tiesų, pasiilgstama tikro vaizdo, tikro pasakojimo vaizdu. Tai provokuoja poreikį ir atsiranda atsakas iš menininkų, kūrėjų pusės. Manau, kad ribų išplėtimas skatina kontraveiksmus, žingsnius į gylį, aukštį, plotį. Turėtume liautis galvoję, kad mes jau ką nors gerai žinome. Laike viskas yra reliatyvu, iš naujo permąstytos idėjos įgauna visiškai kitą prasmę ir kontekstą.