Arvydas Žygas Pažaislyje 2006 m. rugpjūtį. Šarūno Blinstrubo nuotr.

Gegužės 7 d. minėjome kunigo, buvusio Lietuvos ateitininkų federacijos pirmininko, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto antropologijos profesoriaus Arvydo Petro Žygo mirties metines. Kaunietis kunigas Nerijus Pipiras dalinasi bičiulystės su kun. Arvydu dovana.

Prieš penkerius metus, išgirdus apie kunigo Arvydo iškeliavimą, žmogiškai lyg kažkas nutrūko.

Nors, galima sakyti, mūsų santykis su Juo buvo pernelyg kuklus. Nesutikau Jo, kai Jis pirmą kartą atvyko į Lietuvą. Nejaučiau Jo pulso atkuriant Ateitininkų federaciją ar dalyvaujant Vytauto Didžiojo Universiteto atkūrime. Netgi ir rimtose akademinėse Jo paskaitose nebuvau.

Tačiau tos nuotrupos... Kaip tai Evangelijos moteriai, kuri išpažino, jog ir šunyčiai ėda trupinius... Man užteko tų kelių akimirkų, kuriomis buvau apdovanotas mokydamasis parengiamajame seminarijos kurse. Žinodamas Jo patirtį, žinodamas, kad Jis žmogui visada turi ką pasakyti, laukdavau tų kassavaitinių susitikimų. Vėliau pasirodė, kad ir ne tik. Susitikdavome sekmadieniais per šv. Mišias. Gaudyte gaudžiau kiekvieną pamokslo žodį. Ilgo pamokslo, tačiau lyg adresuoto man. Prakalbinančio... Kartą sutikau Jį perkant maisto produktus. Kvietė kartu užeiti į parduotuvę. Sakė turįs padėti vargšui. Tai buvo, ko gero, didžiausia mokykla neatstumti žmogaus. Kovoti ne su žmogumi, bet su veiksmu. O rodos, ta kova – lyg su vėjo malūnais. Tačiau susitikimas parduotuvėje parodė, jog šią kovą įmanoma laimėti gerumu.

Po to dalindavomės žodžiu. Man pasirodė, kad kunigas mėgsta paprastą paprastų žmonių lietuvišką žodį, ieškojimus ir atradimus. Dievo ir artimo. Dalinausi.

Vieną kartą Jis įdavė man paprastą, ranka, ko gero, naktimis rašytą laišką. Paprašė nuvežti į mano gimtąjį miestą. Pasirodo, norėjo bendrauti su žmogumi, kažkada besimokiusiu kunigų seminarijoje, tačiau dėl kažkokių priežasčių negalėjusiu toliau mokytis. Sužavėjo atmintis ir jaudulys: o kaip tas žmogus gyvena, ar atrado Dievą? Dar vienas atradimas buvo tai, kad tas jaunuolis gyveno visai netoli mano namų, o aš iki tol jo nepažinojau. Buvo proga susipažinti, pasišnekėti. O vėliau – kartu su jo tėvais stovėti prie karsto... Stebėjausi tuo, kad kunigui rūpi tas mažiausias, kad Jis nepamiršo gal buvusio savo kurso draugo. O taip dažnai didieji pamiršta ieškančius... Žavėjo atvirumas ir durų, ir širdies. Prisipažinsiu, manau, jog iki to dar daug belikę nueiti mūsų visuomenei, kad durys būtų lygiai atidarytos ir neturinčiam duonos, ir beturčiam dvasia, ir Dauno sindromu paženklintam, ir matančiam pasaulį kitaip, negu mes...

Per penkerius metus kai kas gali sakyti, kad nutolome, pamiršome. O man rodos, kad suartėjome... Juk Jis - pas Viešpatį.