Tėvas Juozapas Marija Verlind'as yra belgų kilmės Prancūzijoje gyvenantis kunigas, Šv. Juozapo vienuolinės bendruomenės vyresnysis, chemijos, filosofijos ir teologijos mokslų daktaras. Dvi jo knygos apie ezoteriką yra išleistos lietuviškai. Naujieji religiniai judėjimai, ezoterika yra tik viena iš jo veiklos sferų. Jo bendruomenė jau ne vieną dešimtmetį veda vidinio išgydymo rekolekcijas, kurių patirtis surašyta knygoje „Vidinio išgydymo kelias“ (Parcours de guérison intérieure). Čia siūloma ištrauka yra kaip tik iš šios knygos. Joje autorius, gal kiek provokuojančiai, siūlo kelionę pradėti nuo tobulos tėvystės ir motinystės įsisąmoninimo. Parodydamas, kokios tėvystės ir motinystės Kūrėjas norėjo savo vaikams, jis tarsi nori pažadinti mumyse tobulos meilės ilgesį ir per tai aiškiau suvokti, kodėl jos trūkumas mus taip žeidžia. Žinoma, ne tam, kad liūdėtume ar nusiviltume, bet, priešingai, kad atpažinę savo žaizdas, galėtume jas atverti Tėvui, kurio absoliuti meilė niekada nebuvo nei sumenkusi, nei pakitusi ir kuris vienintelis gali išgydyti mūsų žaizdas.

tėvystė

Vaikas nujaučia, kad yra sukurtas meilei ir reikalauja teisės būti mylimas pagal visą savo troškimo dydį. Dramatiška yra tai, kad jis laukia iš kūrinių to, ką tik vienas Dievas jam gali suteikti. Mes visi perkeliame šį absoliučios meilės reikalavimą į savo tėvus, kurie mums atstovauja tą Dievą Tėvą-Motiną, kurio taip trokštame. Bet mūsų vargšai tėvai gali mums duoti tik tai, ką patys yra gavę. Jie negalėjo mums duoti to, kas iš jų pačių buvo atimta. Jie pirmiau mūsų buvo sužeisti meilės stygiaus, kuris nuo gimtosios nuodėmės laikų kamuoja žmoniją ir kurį jie mums perdavė patys to nė nepajutę.

ABBA, TĖVE. ANTRASIS GIMIMAS

Santykis su motina yra žymiai spontaniškesnis nei su tėvu. Moteris yra toji maitinanti dirva, kurioje pasėjama gyvybės sėkla. Gemalas joje pasislepia, minta jos krauju, vėliau naujagimis minta jos pienu. Artumas yra toks, kad kūdikis natūraliai gyvena simbiozėje su savo mama. Kad galėtų tapti savimi, vaikas turi išsiplėšti iš šio pirminio susitapatinimo su motina. Jis negali to padaryti vienas pats, jis negali pats pradėti šio jautraus antrojo gimimo proceso – dabar jau ne fizinio, bet psichinio gimimo. Tėvo vaidmuo kaip tik yra reikiamu laiku pertraukti tokį vaiko susiliejimą su motina, ir atverti jam išoriškumą, pasaulį, kitybę, parodyti jam savarankiškumo kelią. Vaikas tarsi išraunamas maitinančios dirvos, ir tai gali vykti darniai tik tuo atveju, jeigu motina sutinka ir bendradarbiauja, padėdama vaikui išplaukti į atvirus vandenis ir jį nukreipdama į tėvą, o per jį – į asmeninio gyvenimo nuotykį.

AUTORITETO TARNYSTĖ

Tu mano mylimasis sūnus

Tėvas pirmiausia yra tasai, kuris pripažįsta vaiką: „Tu esi mano mylimoji dukra, mylimasis sūnus“ (plg. Mt 3, 17). Ši ištara yra daugiau nei paprastas konstatavimas – tai iškilmingas pareiškimas, kuriuo tėvas patvirtina norą prisiimti tėvystę. Pripažinimas yra steigiantis aktas, sukuriantis ypatingą santykį tarp dviejų asmenų, įsipareigojančių vienas kitam: tėvas prisima užduotį vadovauti savo vaiko augimui iki brandos; vaikas sutinka su pagarba, pripažinimu ir paklusnumu priimti šią jam teikiamą tarnystę.

Taigi tėvišką autoritetą atitinka pagarbi sūniška baimė, bibline šio žodžio prasme, kuri neturi nieko bendra su baugštumu. Kad tai būtų unikalaus ir išskirtinio tarpasmeninio santykio išraiška, šis pripažinimas turi ateiti per įvardijimą: būtent iš tėvo gaunu savo vardą, o su juo ir teisę egzistuoti.

„Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. Išsivaręs visas saviškes, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą“ (Jn 10, 3-4). Vardo suteikimas yra kvietimas užimti man skirtą vietą, išskleisti visą savo esybės potencialą, sutelktą tame varde, kuris mane nurodo, ir į visus gyvenimo iššūkius atsiliepti „Štai aš!“

Išlaisvinantis dialogas

Tėvas yra tasai, kuris kviečia vaiką išreikšti save, t.y. išdrįsti pradėti gimimo tiesai darbą. Kiekvienas tėvas atlieka šią sielos pribuvėjo tarnystę per dialogą. Žodis tariamas tarp dviejų pašnekovų kuria šį dialogą. Kiekvienas kreipimasis, kuris reikalauja vaiko atsako, skatina jį panaudoti savo laisvę. Būtent reaguodamas į savo tėvo užkalbinimus ir draudimus vaikas atranda savo atsakomybę, t.y. gebėjimą atsakyti laisvai, remiantis tuo, ką jis pats jaučia. Išreikšdamas save vaikas pamažu ima suvokti savo vidinį slėpinį, save kaip sąmoningą ir laisvą asmenį įsitraukiantį kaskart į naujus santykius su kitais, su pasauliu ir su Dievu, kuris jau yra šalia, bet kurį dar reikia išmokti įvardinti.

Irkis į gilumą

Tėvas taip pat yra tasai, kuris patvirtina teisingas vaiko nuojautas, kartu su juo džiaugiasi jo atradimais, sveikiną jį, kai jam pavyksta ką nors nuveikti, skatina jį, ragina išdrįsti gyventi. Jis tai daro su dosniu, bet apdairiu pasitikėjimu, stipria, bet realistiška viltimi, drąsia, bet apgalvota narsa.

Jis yra greta, bet nesaugo perdėtai savo vaiko, tiesiog užtikrina jam savo artumo teikiamą saugumo jausmą, savo dėmesį, patarimą. „Būk stiprus ir ryžtingas, nes eisi su šia tauta į kraštą, kurį jiems duoti Viešpats yra prisiekęs jų tėvams. Tu turėsi jiems jį padalyti. Pats Viešpats eina pirma tavęs. Jis bus su tavimi, tavęs vieno nepaliks ir tavęs neapleis. Nebijok ir neišsigąsk!“ (Įst 31, 7-8).

Matydamas tėvo pasitikėjimą, vaikas išmoksta pasitikėti savimi, jis pasiremia tėvo į jį sudėta viltimi, kad išdrįstų kurti planus, ir, būdamas stiprus jo meile, jis žengia į gyvenimą išskėstomis rankomis, kad galėtų tiek imti, tiek duoti.

Krantai yra upės šansas

Vandens srautas be krantų išsilieja ir tampa nesveika kimsyne. Jis neturi nei vardo, nei formos, jis nenaudingas ir nevaisingas. Tai vieta, kurios visi vengia, nes joje įklimpstama. Lygiai taip pat be tėviškos kitybės ir autoriteto vaikas savęs nepažįsta, ir yra pavojus, kad jis pasiklys, elgsis neautentiškai ir chaotiškai. Tėvui priklauso pareiga sudrausti vaiką, kai šis ima nuklysti nuo savo paties tiesos, o tai reiškia nuo savo tapatybės, ir jį sugrąžinti į tikro savęs atradimo kelią. Kaip tik taip jis padeda formuotis vaiko vidinei sanklodai.

Tačiau vaikas gali nuklysti ne tik dėl neišmanymo. Uždraustojo vaisias patrauklumas mumyse rusena nuo pirmųjų gyvenimo metų, o prasižengimas yra viena iš strategijų, kurių vaikas imasi mėgindamas autoritetą. Todėl tėvo atsakas į tokias provokacijas turi būti aiškus ir greitas. Jis turi pasireikšti per teisingą, proporcingą bausmę, taikomą be aistros ir lydimą paaiškinančio žodžio, kuris leistų tą bausmę suprasti kaip meilės išraišką ir reikalavimą. Žinoma, tokia tarnystė nelengva, tačiau savęs pažinimo ir tikrosios laisvės kelias eina ne tik per savo ribų suvokimą bei klaidų taisymą, bet ir per siaurus blogų polinkių pažabojimo vartus. Pagarbi sūniška baimė apima ir baimę pelnytos teisingos bausmės už prasižengimus, dėl kurių vaikas prisipažįsta kaltas.

Beje, vaikas reikalauja autoriteto griežtumo, bent jau kai šis yra nuosaikus ir teisingas, kaip apsaugos nuo jo paties polinkių, kuriuos suvaldyti jis pats nesijaučia pajėgus. Jeigu iš jo atimta tėviška instancija, tie polinkiai gali tapti kaltės jausmo ir nerimo šaltiniais. Tuomet vaikas tampa savo paties teisėju ir netgi savo paties budeliu, kur kas baisesniu nei pats griežčiausias tėvas. Yra kur kas geriau atsiduoti tėvo teismui negu pakliūti į nagus kaltinančiam super-ego.

Tėviško gailestingumo patirtis leidžia vaikui atrasti atleidimo jėgą bei švelnumą ir šitaip atsiverti už mirtį stipresnio gyvenimo vilčiai. Todėl vaikas visada niekina tėvą, kuris nepajėgia būti autoritetu ir tuo būdu atima iš jo saugumą ir atskaitos taškus, kurie yra gyvybiškai būtini jo asmenybės formavimuisi. Iš motinos jis laukia pirmiausia meilės, iš tėvo – pirmiausia autoriteto. Šios dvi meilės išraiškos formos viena kitą papildo ir abi jam yra būtinos.

TĖVYSTĖS BĖDOS

tėvystė

Slopinantis paternalizmas

Tėvas simbolizuoja vaikui kitybę ir objektyvų išoriškumą, kurie jį „gelbsti“ iš narciziško susitapatinimo su motina. Kalbindamas vaiką ir sužadindamas jo susidomėjimą tuo, kas nauja ir skirtinga, tėvas jam suteikia savosios tapatybės troškimą, kad galėtų gyventi savo paties gyvenimą. Bet kokia baimė susidūrus su kitybe, kuri atrodo grėsminga, išprovokuoja regresyvią reakciją, sugrįžimą į narcizišką susitapatinimą su motina.

Matėme, kad tėvo žodis grindžia vaiko asmenybę, reaguodamas į tėvo užkalbinimą vaikas atranda savo laisvę, atsakomybę, o per tai ir tapatybę. Bet jeigu užuot atvėręs erdvę dialogui žodis, priešingai, tampa draudimu, užgina bet kokį atsaką, kitaip tariant, jeigu tėvas atsisako dalintis žodžiu ir jį pasisavina vien tik sau, tasai žodis tampa represyvus ir slopinantis. Ten, kur nepripažįstama teisė į saviraišką, tėvystė išsikreipia tapdama paternalizmu, kuris ne tik neskatina vaiko asmenybės formavimosi, bet, kaip tik atvirkščiai, jį blokuoja.

Laiške, 1919 metais rašytame tėvui, F.Kafka veriančiai atskleidė vidinę dramą, išgyventą paternalizmo gniaužtuose:

„Vien savo jėgomis tu pasiekei tokią aukštą padėtį, kad įgijai beribį pasitikėjimą savo nuomone. Iš savo fotelio tu valdei pasaulį. Tavo nuomonė buvo teisinga, bet kuri kita buvo kvaila, ekstravagantiška, nenormali. Tu taip pasitikėjai savimi, kad tau net nereikėjo būti nuosekliam, kad toliau liktum teisus. Nutikdavo ir taip, kad tu neturėdavai išvis jokios nuomonės, ir iš to sekė, kad visos įmanomos nuomonės tuo kausimu buvo klaidingos, visos be išimčių. Mano akyse tu tapai toks mįslingas, kokie būna tironai, savo teisę grindžiantys ne mąstymu, o savo pačių asmenybe.

Drąsa, ryžtingumas, pasitikėjimas, džiaugsmas ką nors veikti negalėdavo išsilaikyti, kai tu imdavai prieštarauti arba kai galima buvo numanyti tavo priešiškumą. Jį buvo galima numanyti beveik visada, kai tik ko nors imdavausi. Ar tai būtų idėjos, ar asmenys. Tau užtekdavao pamatyti, kad koks nors žmogus mane sudomindavo, ir tu šiurkščiai įsikišdavai užgaulėmis, šmeižtu, menkinimu, visiškai neatsižvelgdamas į mano jausmus ir negerbdamas mano nuomonės. Taip niekada ir neupratau, kaip tu galėjai būti toks nejautrus kančiai ir gėdai, kurią patirdavau dėl tavo žodžių ir vertinimų. Man, kaip vaikui, viskas, ką tu išrėkdavai, buvo įsakymas iš dangaus, niekada to nepamiršiu.“

Per daug apsaugos

Bet koks persistengimas tėvystės tarnyboje gali tapti smaugiančiu. Paimkime, pavyzdžiui, tokį svarbų jausmą kaip saugumas. Jį užtikrina tėvas, saugodamas savo šeimą. Tačiau perdėtas saugojimas yra žalingas. Juk tėvas taip pat turi sužadinti savo vaikų, ypač sūnų, rizikos skonį. Perdėtas apdairumas, nuolatinis saugojimas nuo neregimų pavojų gali pakirsti, netgi sunaikinti vaiko iniciatyvumą ir narsą, paversti jį menkadvasiu, apimtu neaiškios baimės, nes viskas, kas nenumatoma, tegali būti grėsminga. Ateityje vaikas kentės nuo tokios laikysenos.

Tėvo autoritetas turi padėti vaikui ir save pažinti, ir objektyviai įvertinti situaciją, kad galėtų žvelgti į gyvenimo kliūtis be pasipūtimo ir be baimės, tiesiog realistiškai. Taip vaikas pamažu inicijuojamas laisvės ir atsakomybės mokykloje.

Epizodinė tėvystė

Kai kuriems tėvams tenka reguliariai nutolti nuo šeimos, pavyzdžiui, dėl profesinių priežasčių. Vaikas sunkiai prisitaiko prie tokios nuolat kintančios situacijos, kai paprastai autoritetas yra motina, kuri perleidžia savo funkcijas tėvui, kai šis sugrįžta. Juo labiau, kad motina būna linkusi vyrui palikti įsisenijusių konfliktų reguliavimo užduotį ir nori, kad jis duotų griežtus nurodymus, leisiančius palaikyti tvarką šeimoje, kai jis vėl išvyks. Tokiomis aplinkybėmis tėvas neišvengiamai atrodys kaip žmogus, kuris kartkartėmis įsikiška ir sutrukdo nusistovėjusį modus vivendi, neprisiimdamas už tai jokios atsakomybės, nes jo nebūna namie. Be to, vaikas gali jaustis išduodamas motinos, kuri jį apskundžia tėvui, ir pastarojo skriaudžiamas, nes jis imasi sankcijų remdamasis vien motinos žodžiais.

Jeigu tėvo nėra ilgai, berniukas užima jo vietą, kaip vienintelis „vyriškis“ šeimoje. Tuomet motinos švelnumas kartais pasirodančiam tėvui jam gali atrodyti kaip išdavystė. Tada yra pavojus, kad vaikas ims tėvą laikyti varžovu, netgi įsibrovėliu.

Savotiška epizodinė tėvystė patiriama ir tuomet, kai tėvai yra išsiskyrę. Vaikas su tėvu ir motina susitinka atskirai, ir tokiu būdu abi šios tarnystės yra tarsi atkertamos viena nuo kitos, nebėra papildomumo, kuris leistų palaikyti pusiausvyrą. Iš tikrųjų kiekvienam iš gimdytojų tenka prisiimti abu vaidmenis tam laikotarpiui, kai vaikas jam patikimas, o tai nėra lengva, nes kyla pagunda kritikuoti, vaikui girdint, vienas kito veiksmus, o tai tik padidina vaiko sumaištį ir nerimą.

Daugybė vaikų gyvena taip tarsi tėvo nebūtų, nes jis išeina anksti, kai jie dar miega, ir grįžta vėlai, kai jie jau sugulę! Kiti tėvai, pavargę po streso kupinos dienos, atstumia bendravimo ieškančius vaikus. O kai pagaliau randa keletą valandėlių, kurias gali skirti savo vaikams, jie atsisako vykdyti tėviškos tarnystės reikalavimus ta dingstimi, kad nenori sugadinti retų susitikimo akimirkų.

Abejingas tėvas

Kai kurie tėvai fiziškai yra namie, tačiau dėl priežasčių, greičiausiai susijusių su jų pačių žaizdomis, pasirodo esą nepajėgūs būti tėvais. Jie, žinoma, yra savo vaikų gimdytojai ir maitintojai, bet jų misija, regis, tuo ir užsibaigia. Jie visą auklėjimo naštą permeta motinoms, į nieką nesikišdami ir slėpdami savo bejėgiškumą už visiško abejingumo tam, kas vyksta namuose, fasado. Jie yra čia, tačiau užsiima išskirtinai tik savo reikalais, gyvendami savotišką paralelinį gyvenimą po šeimos stogu. Vaikas veltui ieško kontakto su tokiu dialogo vengiančiu tėvu, iš kurio taip laukia išlaisvinančio žodžio.

„Prisimenu, kai dar buvau visai mažas, – pasakoja G.Corneau, – mano tėvas praleisdvo visą popietę rūsyje kalbėdamasis apie gyvenimo prasmę, apie Dievą su savo broliais. Sėdėdamas ant laiptų ir gaudydamas jų pokalbio nuotrupas, aš buvau kupinas susižavėjimo. Skubėjau užaugti, kad galėčiau ir aš sudalyvauti pokalbyje. Deja, kai užaugau, tėvas bijojo su manimi diskutuoti, nes mūsų vertybės buvo perdėm skirtingos. Tuo tarpu aš atsisėsdavau į motinos fotelį, šalia to, kuriame sėdėdamas tėvas skaitydavo laikraštį. Taip norėjau, kad jis su manimi pasikalbėtų, kad jis man ką nors pasakytų, ką nors papasakotų, bet ką, tegul ir apie savo darbą arba apie kosmines raketas. Stengiausi rasti klausimų, kurie galėtų jį sudominti. Mėginau elgtis kaip „vyras“, nes man taip reikėjo jo pripažinimo. Bergždžios pastangos. Savo tylėjimu jis tik versdavo mane jaustis kaltą. Nesulaukdamas tėviško žodžio, jaučiausi drovus, negalintis praverti burnos, kai reikėdavo rasti žodį, rasti savyje vyriškumo. Aš siekiau savo, kaip vyriškio, tikrovės patvirtinimo. Tačiau tėvo tylėjimas man įsakmiai liepė visam laikui likti mažu berniuku, susižavėjusiu santūrumu, kurį laikiau tvirtumu.“

Tėvas „draugelis“

Pagaliau kai kurie tėvai, tikriausiai patys nepatyrę, ką reiškia turėti gerą tėvą, ir nenorėdami, kad jų vaikai jaustų jų atžvilgiu tai, ką jie išgyveno savo pačių tėvų atžvilgiu, visais būdais išsisukinėja nuo savo tarnystės pareigos, stengdamiesi būti labiau draugais nei tėvais.

Tačiau vaikui nereikia suaugusio draugo. Jis reikalauja teisės turėti tėvą, be kurio negali formuotis. Panieka, kurią jis jaus tokiam juokingam tėvui, gali pasireikšti atmetimu, netgi priešiškumu, kuris bus juo stipresnis, kuo labiau „tėvas“ stengsis būti draugelis.

Degradavęs tėvas

Kai kuriais kraštutiniais atvejais, jei tėvas, pavyzdžiui, yra alkoholikas, vaikas gali tiesiog pašalinti iš savo akiračio nepakeliamą tokios degradavusios tėvystės tikrovę. Tačiau jis liks vidujai pasidalijęs tarp paniekos, jaučiamos tam žmogui, kuriame jis atsisako atpažinti savo tėvą, ir stipraus kaltės jausmo, kurį toji panieka sukelia jo sąžinėje.

Iš prancūzų kalbos vertė Edita Janulevičiūtė