Ivanas Kutyrkinas

Gedimino Kajėno nuotrauka

Šiais metais Sankt Peterburge jaunas Teatro akademijos studentas Ivanas Kutyrkinas drauge su kolegomis lietuviais ir rusais pastatė spektaklį „Žilvinas. Sapnai apie Lietuvą“, kurio pagrindu tapo ne tik lietuviška pasaka „Eglė, žalčių karalienė“, bet ir legenda apie kunigaikštį Gediminą ir Vilniaus įkūrimą. Šiame spektaklyje skamba lietuvių liaudies bei kompozitoriaus M. K. Čiurlionio muzika, šiuolaikiškai interpretuoti baltų kultūros simboliai atgyja spalvingoje animacijoje, o dviejų jaunų aktorių kuriamas poetinis pasaulis žiūrovą įtraukia į paralelinę tikrovę, kurioje grėsmingą nūdienos retoriką keičia amžinojo sugrįžimo mitas, ir nejučia nelieka ribos tarp skirtingų žmonių ir kultūrų.

Pasak poetės Daivos Čepauskaitės, į lietuvių kalbą išvertusios I. Kutyrkino poemą „Žilvinas“, „Ivano žvilgsnis į Lietuvą – romantiškas, švelnus, idealistinis. Lietuva jam – didingų protėvių žemė, apipinta legendomis ir svajomis. Gyvendamas Peterburge ir rašydamas rusų kalba, jis rašo apie Lietuvą su meile ir pagarba. Kaip ir kiekvienas mąstantis jaunas žmogus, jis mėgina ieškoti atsakymų į iškilusius egzistencinius klausimus, tačiau Ivanas savo paieškos lauku pasirenka lietuvių pasakas, legendas, istoriją ir jų siužetuose ieško Tiesos, Gėrio, Grožio pamatų. Man atrodo, kad Ivanas savo kūryboje neina lengviausiu keliu, jis neieško madingų efektų, populiarių temų. Ir apie Eglę žalčių karalienę jis rašo todėl, kad ši pasaka jam iš tiesų įdomi ir jį jaudina, nes yra jo tapatybės dalis. Kartais atrodo, kad mes patys lietuviais pasijuntame tik per krepšinio čempionatus ar „Euroviziją“, mojuodami trispalvėmis vėliavėlėmis. Ivanas vėliavėle nemojuoja, Lietuva jam yra svarbi be jokių progų.“

Gegužės 20 ir 21 dienomis Vilniaus rusų dramos teatre Lietuvos žiūrovams bus parodytas I. Kutyrkino spektaklis „Žilvinas. Sapnai apie Lietuvą“ bei pirmasis jo darbas – filosofinė pasaka suaugusiems vaikams „Pagrandukas“. Šia proga siūlome pokalbį su jaunu poetu ir aktoriumi I. Kutyrkinu apie jo ryšius su Lietuva, spektaklio sumanymą, mitinio pasakojimo aktualumą, rusų ir lietuvių menininkų bendradarbiavimą bei kultūros svarbą mezgant tarpusavio dialogą.

Nuotraukos autorė Anna Garbani

Esate jaunas žmogus gimęs ir augęs Sankt Peterburge, todėl įdomu, kaip Jums kilo mintis kurti spektaklį, kurio pagrindu tapo lietuvių liaudies pasaka?

Nors gimiau Sankt Peterburge, tačiau augau tiek Rusijoje, tiek ir Lietuvoje, kur kasmet atvažiuoju atostogauti bei aplankyti Vilniuje gyvenančios močiutės. Čia išmokau daugelio dalykų, pavyzdžiui, važinėtis dviračiu.

Lietuvos gamtovaizdis, architektūra, kalba, žmonės ir apskritai kultūra nuo ankstyvos vaikystės tapo neatsiejama mano tapatybės dalimi. Gaila tik, kad lietuvių kalbos taip gerai neišmokau, kaip ją moka mano tėtis arba jaunesnė sesuo.

Spektaklio „Žilvinas. Sapnai apie Lietuvą“ pagrindu tapo pasaka „Eglė, žalčių karalienė“.Kuo šis kūrinys Jus sudomino?

Besimokant antrame teatro akademijos kurse dirbome su pasakomis, skaitėme atitinkamą literatūrą, pavyzdžiui, Vladimiro Propo darbus. Jo veikalai – tai savotiška pasakų algebra, kur analizuojami principai, kuriais iš esmės remiasi visos pasakos. Pradėjau nuo to, kad, pasinaudojęs V. Propo pateikiamais principais, pagal rusų liaudies pasaką parašiau poemą „Pagrandukas“. Šis tekstas virto spektakliu, ir tai buvo pirmas mūsų bendras darbas drauge su režisiere ir aktore Olga Zarubina, su kuria kūrėme ir „Žilviną“.

Spektaklis „Žilvinas. Sapnai apie Lietuvą“ – tai logiška pirmojo spektaklio tąsa. Čia lygiai taip pat į pagalbą pasitelkęs mitą bandau išspręsti įvairius ideologinius nesutarimus tarp savęs ir pasaulio, rasti su juo bendrą kalbą.

Į pasaką „Eglė, žalčių karalienė“ aš įaudžiu ne tik žinomą šios istorijos naratyvą, tačiau ir legendą apie kunigaikštį Gediminą bei Vilniaus įkūrimą, taip pat ir kai ką iš L. Tolstojaus bei kitų rusiškų šaltinių – man visa tai susipina labai harmoningai. Svarbiausia buvo leisti tekėti mito pasakojimui, netrukdyti jam skleistis pagal savo dėsnius, o į siužetą įtraukus asmeniškai man rūpimus klausimus, pavyko gauti netikėtą skambesį ir prasmę, kurią diktavo ne mano, bet mito logika. Juk mitas nemeluoja, ir būtent dėl to jis padeda suprasti save bei kitą.

Pasaką „Eglę, žalčių karalienę“, taip pat ir legendą apie Vilniaus įkūrimą galima vertinti kaip parabolę, todėl ji man atsiveria kiek kitaip, nei, pavyzdžiui, lietuviui, kuris supermarkete kasdien mato suvenyrų su geležiniu vilku. Tam tikra prasme tai jo kasdienybė, savaime suprantamas, todėl gal ir nelabai įdomus dalykas. Tačiau aš manau, kad, į šiuos pasakojimus pažvelgus kaip į paraboles, jie taptų ypač aktualūs Lietuvai šiandien.

Nuotraukos autorė Anna Garbani

Pasaka „Eglė, žalčių karalienė“ Lietuvoje išties yra labai populiari, ir kaskart mes sulaukiame vis naujų jos interpretacijų. Įdomu, kokia medžiaga Jūs naudojotės rašydamas savo poemą „Žilvinas“, kurios tekstas taip tirštas prasmių bei vaizdų?

Kaip sakoma, kiekvienas genijus – tai 5 proc. talento ir 95 proc. darbo. Aš, žinoma, ne genijus, todėl dirbti man teko kur kas daugiau (juokiasi). Visų pirma aš perskaičiau ir išanalizavau 9 pasakų, kurias pateikia V. Propas, versijas. Dalis jų turi ne tik skirtingas detales, bet ir veikėjus ar net finalus. Taip pat perskaičiau Salomėjos Neries poemą, peržiūrėjau du iš trijų filmų, sukurtų remiantis šios pasakos siužetu. Rašydamas tekstą taip pat rėmiausi ir savo kelionių po Lietuvą įspūdžiais bei potyriais – kiekvieną kartą čia keliaujant, ypač po Neringą, ši pasaka man atsiskleisdavo naujai.

Lygiai taip pat ir legenda apie Vilniaus įkūrimą – pažvelgus į ją iš šalies, pamėginus suvokti, iš kur atsiradę tokie vaizdiniai, galima geriau suprasti ir to laiko žmogų bei pačios legendos simbolių prasmę. Pavyzdžiui, man ilgą laiką buvo nesuprantama, kodėl Gediminui prisisapnavęs vilkas visur vaizduojamas lyg koks robotas? Svarsčiau: kodėl grįžusiam iš medžioklės, kurioje nudobė taurą, ir šią pergalę kaip pridera atšventusiam Gediminui turėtų prisisapnuoti akmeninis ar, kaip kitose legendose rašoma, geležinis vilkas? Rekonstruojant viduramžių medžioklės ypatumus, galima suprasti, kad tuo metu karaliai ir kunigaikščiai šarvais puošė ne tik savo arklius, bet ir medžioklinius šunis. Šis atradimas man buvo labai reikšmingas. Juk gerai pagalvojus, tikrai – kodėl Gediminas turėtų sapnuoti šarvuotą vilką? – čia nėra jokios logikos. Tačiau, į mitą pažvelgus to laikmečio žmogaus akimis, galima suprasti, kad viskas turi savo atitikmenis realiame gyvenime, ir tai mus priartina prie mito perskaitymo.

Krikščioniškoje mitologijoje, atsispiriant nuo Adomo ir Ievos pasakojimo, žaltys yra blogis, gundytojas. Tuo tarpu Jūsų spektaklyje žaltys tampa pirmapradžiu principu, einančiu per skirtingas istorijas bei legendas.

Kalbant apie pačią pasaką, be jokios abejonės, Žilvinas čia yra pagrindinis veikėjas, ir jei šią pasaką būtų parašęs Šekspyras, jis ją būtų pavadinęs ne Eglės, o Žilvino vardu.

Grįžtant prie Jūsų klausimo, man rodos, Lietuvos kultūroje akivaizdžiai yra suaugusi senoji baltiškoji ir krikščioniškoji pasaulėžiūros. Tokių ženklų gausu net kasdienybėje. Natūraliai ir žalčio simbolis turi savo dvilypumą. Ir vis dėlto lietuviui niekada nekils mintis nužudyti žaltį. Visų pirma – kam? Visų antra, tai susiję su iš seno ateinančia žmogaus patirtimi bei pagarba gyvybei.

Kalbant plačiau, menas visada buvo elitinis, jis priklausė mažai žmonių grupei. Tuo tarpu mitas yra masinė kultūra, tačiau net ir šiuo atveju jis išlieka kultūros dalimi, ir tai yra jo fenomenas. Kiekviename mite keliami esminiai žmogaus būties klausimai, tad menininko užduotis šiandien – rasti formą, kaip juos pateikti.

Nuotraukos autorė Anna Garbani

Šiuo atveju spektaklio tekstas parašytas poemos forma, o tai – tikrai nėra masinis žanras. Argi nebūtų buvę lengviau spektaklį kurti atpasakojant mitą proza?

Yra toks taiklus N. Makiavelio pasakymas, kad mene reikia pašalinti viską, kas nereikalinga. Poetinė kalba kaip tik ir yra tokia – kondensuota, sutraukta iki maksimalaus skambesio. Rašant prozą, ypač jaunam autoriui, kuris nori užrašyti viską, ką galvoja apie šį pasaulį, pagunda daugiažodžiauti yra labai didelė. Tokiu atveju dramos kūrinys būtų perkrautas kalbėjimo, ir jame nebeliktų vietos vaidybai. Reikia didelio talento proza parašyti išties gerą dramos kūrinį.

Tuo tarpu poezija – forma, kuri valdo autorių ir neleidžia jam nuklysti į lankas. Kaip matote, kurdamas šį spektaklį turėjau ne vieną, bet net tris saugiklius – mitą, jo siužetinę liniją bei poetinę formą.

Mitas yra daugiaplanis, tad įdomu, kas tapo Jūsų spektaklio ašimi?

Nieko sudėtingesnio šiame pasaulyje nėra kaip dviejų sielų santykiai... Lygiai taip pat nėra nieko konkretesnio, o kartu ir universalesnio už tai.

Nuotraukos autorė Anna Garbani

Kuriant spektaklį dalyvavo menininkai, kilę tiek iš Rusijos, tiek ir iš Lietuvos. Įdomu, kaip Jums sekėsi bendradarbiauti?

Poezija, vaidyba, choreografija, muzika, multiplikacija – visa tai sudedamosios spektaklio dalys, kurias kūrė skirtingi žmonės. Šio sceninio pasaulio vientisumas yra bendras visų mūsų kūrinys. Todėl manau, kad mūsų bendradarbiavimas yra gan sėkmingas.

O spektaklio kūrime dalyvavusiems Peterburgo menininkams nekilo klausimas, kodėl dabar kuriate spektaklį lietuviškos pasakos motyvais?

Ne, nekilo. Jiems tai buvo labai įdomi medžiaga. Prieš pradėdami dirbti, su režisiere ir aktore O. Zarubina lankėmės Lietuvoje, aš jai parodžiau viską, kas man čia gražiausia, papasakojau tai, ką pats žinau, todėl mano Lietuva tapo ir jos Lietuva.

Atvirai sakant, rašydamas poemą, skirtą šiam spektakliui, negalvojau, kaip į ją žiūrės rusai ar lietuviai. Aš tiesiog norėjau pasidalinti idėjomis, kurias sukaupiau. Man buvo įdomu panaudoti mitą kaip formą – tuo užsiėmė gausybė žmonių iki manęs, ir net neabejoju, kad tai bus įdomu ir ateinančioms kartoms.

Šiandien galiu tik apgailestauti, kad mano idėjos žiūrovus domina mažiau nei A. Puškino ar kitų genijų mintys. Žinoma, tai numačiau iš anksto, todėl labai dėl to neliūdžiu (juokiasi). Tačiau aš kūriau ne rusams ar lietuviams, bet pasaulio žmonėms: spektaklyje keliami klausimai turėtų dominti kiekvieną mąstančią būtybę, neatsižvelgiant į tai, kokios spalvos jos pasas.

Nuotraukos autorė Anna Garbani

Pradžioje minėjote, kad Jūsų pasaulėžiūrą formavo ne tik Peterburgo aplinka, kurioje gimėte ir augote, bet ir Lietuva su savo kraštovaizdžiu, kultūra ir istorija. Tad įdomu, kaip šiandien jaučiasi žmogus, kurio tapatybėje sugyvena ne viena kultūra?

Mano gimtasis miestas Peterburgas buvo pastatytas kaip europinis miestas, todėl aš ir pats jaučiuosi europinės kultūros dalimi. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos akivaizdu, kad Lietuva ir Rusija nuolatos palaikė tarpusavio ryšius, todėl neabejotinai kultūriškai viena kitą veikė. Žinoma, per visus tuos metus būta visko: ypač skaudžios buvo politinės sistemos žaizdos, tačiau žmonės sugebėjo bendrauti net ir sudėtingose situacijose. Tačiau politiniai konfliktai, mano galva, yra pats paviršius, ir jei apsiribojame matydami tik tai, tuomet mums nieko kito nelieka, kaip tik susipriešinti. Bet ar politinis triukšmas yra vienintelis garsas, kurį gebame išgirsti?

Šiandien kultūrą galime suvokti ne tik kaip tam tikros istorinės, etnografinės, kalbinės ar tautinės bendruomenės išraišką. Kultūra – tai lyg žaidimas „Tetris“, kur jungiasi skirtingos formos. Viskas tarpusavyje yra susiję ir vienas kitą veikia. Todėl kalbėti apie konfliktus, man rodos, kvaila, nes šiandien visi esame postmodernaus „Tetrio“ žaidėjai ir kuriame bendrą paveikslą, kuriame patys ir gyvename.

Kalbino Gediminas Kajėnas