Gegužės mėnesį leidykla „Aštuntoji diena“ išleido filosofijos daktaro, ilgamečio „Bernardinai.lt“ redaktoriaus Andriaus Navicko knygą „Padorios politikos principai“. Dalis tekstų atkartoja ankstesnių autoriaus knygų mintis, tačiau pastarojoje taip pat plėtojami ir nauji motyvai. Didžiausias dėmesys skiriamas aptarti krikščionio misiją politiniame gyvenime.

Tai jau ketvirtoji Jūsų knyga. Ar, Jūsų paties požiūriu, ji labai skiriasi nuo pirmosios – „Laiškų plaukiantiems prieš srovę?“

Neretai sakoma, kad pirmoji meilė išmoko mus mylėti ir turi didelę įtaką visoms vėlesnėms meilėms. Tą patį galima sakyti ir apie knygas. Prieš ketverius metus rašyti Laiškai yra savitas leitmotyvas, nuo kurio toli nenutolstu. Visų mano knygų išskirtinis bruožas – klausimų vyravimas prieš vienareikšmius atsakymus. Tikrai nesu reliatyvistas, manantis, kad tiesos nėra. Kita vertus, puikiai suvokiu ir tai, kad tiesa – tai nėra grobis, kurį turime nukauti, ar teritorija, kurią privalome aneksuoti. Tiesa – tai išlaisvinanti kelionė.

Mano knygos labai asmeniškos, nes rašau tik apie tuos dalykus, kurie man pačiam labai rūpi. Pavyzdžiui, kas nutiko, kad sąvoka „politika“ yra tapusi keiksmažodžiu? Ar padorumas ir politika suderinami žodžiai? Dar vienas mano įkvėpimo šaltinis, kalbant konkrečiai apie ketvirtą knygą – Vietnamo kardinolas Francesco Xavier Van Thuanas, kuris trylika metų praleido kalėjime. Iš jų devynerius metus visiškai izoliuotas, o paskui buvo priverstas išvažiuoti iš savo tėvynės į Vatikaną. Jis politikams suformulavo palaiminimus. Šis kardinolas, kuris labai daug prisikentėjo nuo politikų, ragina melstis už tuos, kuriems tenka politinė atsakomybė, ir taip pat primena, kad politikai būtina „dorovinė gramatika“.

Kokie kardinolo Thuano palaiminimai Jums pačiam atrodo svarbiausi?

Visi jie svarbūs, nes padeda ugdyti politinę tapatybę. Kardinolas pirmiausia ragina kiekvieną politiką įsisąmoninti savo vaidmenį ir atsakomybę, išlikti nuosekliu ir patikimu žmogumi. Politikas turi būti drąsus, siekti tikrų pokyčių ir galvoti apie bendrą gėrį. Šiandien, mano įsitikinimu, labiausiai pamirštami du Thuano nurodyti politiko bruožai: mokėjimas išklausyti ir vienybės siekis.

Labai svarbu, kad šiandien ugdytume telkiančią, o ne skaldančią lyderystę, kalbėtume ne apie žmones, o su žmonėmis.

Ar ši knyga – tai savotiškas atsisveikinimas su žurnalistika ir ženklas, jog dabar jau politika užims visa Jūsų dėmesį?

Esu filosofas, o ne žurnalistas. Trejus metus dirbau Teisingumo ministerijoje, ir tai buvo labai svarbi mokykla apie įstatymų leidybos procesą. Taip pat dėsčiau ir dėstau įvairiose aukštosiose mokyklose, teko metus net mokytojauti. Filosofijos studijos mane išmokė mėgti klausimus ir drąsos mąstyti. Visa tai pasitarnauja, dirbant „Bernardinai.lt“ ar leidžiant knygas.

Buvo laikas, kai į žurnalistiką žvelgiau kiek arogantiškai, sakydamas, kad kiekvienas gabus žmogus yra žurnalistas. Dabar jau nebesu tikras, ar žurnalistikos studijos nėra svarbi pagalba kiekvienam, užsiimančiam informacijos vadyba. Tiesa, iki šiol nelabai matau žurnalistikos bakalauro studijų prasmę, tačiau žmogui, kuris jau turi tam tikrų profesinių žinių ir nori jas pritaikyti dirbdamas kurioje nors visuomenės informavimo priemonėje, žurnalistikos pagrindai tikrai naudingi. Jų neturiu ir dėl to tiksliau mane būtų vadinti mąstytoju, o ne žurnalistu.

Ar jau galiu vadinti save politiku? Gali būti, kad knyga apie padorią politiką yra žingsnis, auginant politiko tapatybę, tačiau tikru politikus save galėsiu vadinti, jei pradėsiu dirbti kurioje nors politinėje institucijoje ir turėsiu aiškią politinę atsakomybę.

Taigi, gal ir galima sakyti, kad su žurnalistika atsisveikinu, tačiau ar mano kelias veda į akademinį pasaulį, ar į leidybą, ar į politiką, ar dar kur kitur – man dar sunku atsakyti.

Esate taip pat išvertęs dvi knygas, taip pat daugiau nei dešimties knygų sudarytojas, rengėjas. Lengviau versti, rašyti ar sudaryti knygą?

Lengviausia knygą skaityti. Šiandien skaitytojai dažnai nesusimąsto, kiek daug darbo įdedama iki tol, kol knyga atsiduria jų rankose. Pavyzdžiui, pokalbių su psichoterapeutu Aleksandru Alekseičiku knyga buvo brandinama ne vienus metus. Daugybė pokalbių su gydytoju, paskui jų tvarkymas, dėliojimas, tikslinimas – tekstas nokinamas, brandinamas, Tik tada gali tikėtis tokios knygos, kuri gali pradžiuginti skaitytoją.

Vertimas iš anglų ar rusų kalbos – tai ugdanti veikla. Tam reikia kur kas daugiau nei paprasto užsienio kalbos išmanymo. Turi pamilti pasakojimą, kurį verti, suprasti, kas glūdi anapus jo lingvistinės išraiškos. Ypač sudėtinga buvo versti Gilberto K. Chestertono romaną „Rutulys ir kryžius“. Be kita ko, buvo apmaudu, kad vertime neįmanoma perteikti visų subtilių originalo atspalvių. Tačiau galiausiai rezultatu buvau daugiau ar mažiau patenkintas.

Rašymas, vertimas, knygos sudarinėjimas – visa tai skirtingos kūrybinės veiklos, kurias nėra paprasta palyginti. Man visos jos atrodo svarbios ir, tikiu, galėsiu joms skirti laiko ir ateityje.

„Padorumas“ ir „politika“ daugumai žmonių atrodo nesuderinami dalykai. O Jums?

Be dorovinės gramatikos politika sunyksta ir tampa atgrasia pamėkle. Tai regime ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų valstybių. Skirtingos politinės jėgos kuria ekonomikos atgaivinimo planus, ginčijasi dėl mokesčių politikos, tačiau, kol politinė sistema neturi tvirto vertybinio stuburo, mes pasmerkti jaustis kaip žmonės, plaukiantys prakiurusioje valtyje. Tarsi daug pastangų dedame semdami vandenį iš valties, tačiau jo nemažėja. Aišku, galima sakyti, kad sukiužusi valtis geriau nei jokios, tačiau svarbu pirmiausia užkamšyti skyles ir jau tada galime ginčytis, kur geriausia plaukti. Politika, mano įsitikinimu, yra tokia, kokie yra politikų motyvai ir kompetencija. Drįstu teigti, kad šiandien Lietuvos politiniame gyvenime trūksta tiek padorumo, tiek teisingumo, tiek kompetencijos. Tai tarpusavyje glaudžiai susiję dalykai. Man sunku vadinti padoriu politiką, kuris sutinka eiti pareigas, kurioms jam ar jai nepakanka kompetencijos.

Dar trumpai papasakokite apie savo knygą.

Ją sudaro trys dalys. Pirmiausia aptariu politikos pamatus, paskui svarstau apie tai, kas gali būti vadinama padoria politika, o trečiojoje dalyje brėžiu gaires Gyvybės Lietuvai. Vienas iš šios knygos tikslų – skatinti diskusiją apie krikščionio misiją politikoje ir parodyti tiems krikščionims, kurie skeptiškai žiūri į politinę veiklą, kad dalyvavimas politikoje nėra „priedėlis“ prie krikščionio gyvenimo, bet svarbi sekimo paskui Kristų dalis.

Kiek apgailestauju, jog šią knygą pavyko išleisti, likus mažiau nei pusmečiui iki Seimo rinkimų, todėl rizikuoju, kad dalis žmonių joje ieškos politinės reklamos. Būtų buvę geriau, jei knyga būtų pasirodžiusi bent prieš pusmetį. Kita vertus, turiu vilties, jog ji prisidės prie Lietuvos krikščionių pilietinės brandos, taip pat ji padės man paaiškinti, kodėl nusprendžiau, kad mano laisvės kova šiuo metu turi būti būtent tokia.

Kalbino Jūratė Važgauskaitė