Žmogus

Ruošdamasis savo paskaitų tipo sceniniam performansui, vokiečių teatro režisierius Moritzas Riesewieckas (g. 1986) rinko medžiagą apie skaitmeninės informacijos rūšiuotojus. Daugelis jų telkiasi Filipinų sostinėje Maniloje. M. Riesewieckas praleido joje keturias savaites, mėgindamas gyvai pakalbinti kuo daugiau šios profesijos atstovų. Savo įspūdžiais jis dalijasi su taz.de visuomenės temų redaktoriumi Martinu Kaulu.

Pone Riesewieckai, ką tik grįžote iš keturias savaites trukusios tiriamosios kelionės po Filipinus. Ko ten ieškojote?

Žmonių, palaikančių interneto švarą. Šiandieninių skaitmeninių šiukšliavežių.

Ką turite galvoje?

Tam, kad kiekvieną dieną galėtume džiaugtis skaitmeniniu pasauliu, kas nors turi atrinkti informaciją, pasirodančią Facebooke, Twitteryje, Instagrame arba Tinderyje. Kalbu apie dekapitacijas, žalojimus, įrašus, vaizduojančius seksualinius santykius su gyvūnais, vaikų pornografiją ir mažiau dramatišką informaciją, kurios nenori viešinti įvairios įmonės.

Pavyzdžiui?

Geras klausimas. Sunku atsekti viską, kas nuslepiama. Daugelis įmonių neleidžia matyti trynimo veiksmų istorijos, tačiau, kad ir kaip būtų, jiems nepakanka kompiuterinių programų. Reikia žmonių, galinčių įvertinti vaizdinę ir tekstinę informaciją, susieti ją su tam tikru kontekstu – pavyzdžiui, nuspręsti, ar nuotraukos turi ironijos atspalvį.

Kodėl ši veikla vystoma Filipinuose?

Filipinai greitai taps globaliu tokių paslaugų centru. Didžiausio užsakovų srauto sulaukia pradedančios įmonės, besitelkiančios Maniloje – joms ketverius metus nereikia mokėti mokesčių.

Šiandien šiame sektoriuje dirba nuo pusės iki vieno milijono žmonių, dažniausiai moterų, priklausančių žemesniems socialiniams sluoksniams. Jie pasirūpina, kad internetinė erdvė būtų švari, graži ir patogi. Anksčiau iš Vakarų į Filipinus plūsdavo elektroninės ir nuodingos atliekos, šiandien šalies gyventojams tenka rūpintis skaitmeninėmis šiukšlėmis.

Ką konkrečiai daro jų rūšiuotojai?

Visą dieną sėdi priešais kompiuterį ir iš blogiausių internetą tvindančių vaizdų išrenka pačius blogiausius. Už valandą jiems paprastai mokama nuo dviejų iki šešių dolerių.

Ar tai mažas atlyginimas?

Vakariečiams – taip, filipiniečiams – nebūtinai. Daugeliui tai kur kas geresnė išeitis, nei rinkti šiukšles arba užsiimti prostitucija. Nepaisant to, toks darbas traumuoja didelę dalį visuomenės. Kalbu apie tūkstančius žmonių, kurie kiaurą dieną kas sekundę mato ir trina siaubingus vaizdus, dažnai sukurtus kitame pasaulio gale. Jie tiesiog gyvena su šia informacija.

Ar galėtumėte pakomentuoti plačiau?

Pradėjus dirbti, dažniausiai pasirašoma detali konfidencialumo sutartis. Ji draudžia kalbėti apie darbą ir su šeimos nariais, ir su kolegomis.

Tačiau Jums jie noriai pasakojosi?

Turbūt juokaujat? Prieš atvykdamas į Filipinus, kelias savaites rinkau medžiagą. Galiausiai pavyko pasikalbėti vos su tuzinu informacijos rūšiuotojų. Tik trys iš jų leido įrašyti mūsų pokalbį į diktofoną. Daugelis susitikimų vyko slapta. Kelis kartus kalbėjomės automobilyje su įjungtu varikliu – žmonės bijojo, kad darbdaviai sužinos juos teikiant informaciją apie savo darbą.

Su kuo bendravote dar?

Su traumaterapeutais, psichologais, aktyvistais, bandančiais įkurti informacijos rūšiuotojų profesinę sąjungą, ir, žinoma, su pačiais įmonių atstovais. Vieno pokalbio metu turėjome atiduoti savo pasus. Galiausiai gavome tarsi atsakymus į šešis iš anksto surašytus klausimus. Vyras, su kuriuo kalbėjomės, paaiškino negalintis suteikti likusios informacijos. Jis paprašė supratimo – šiaip ar taip, kalba sukosi ir apie jo darbą.

Panašu į diktatūrą, pažabojusią spaudos laisvę.

Taip. Argi nekeista? Kodėl taip slepiamas vidaus gyvenimas įmonėje, kurios produktus vartojame kiekvieną dieną ir kurie mums yra tokie įprasti kaip Facebookas? Juk kalbame apie moderatorių darbą, ne apie marginalią veiklą. Šie žmonės pasirūpina, kad mus pasiektų apie produktą išgryninta informacija, kurią mums, jo vartotojams, žada tvarkinga internetinė aplinka.

Ką sužinojote iš pačių informacijos rūšiuotojų?

Visi pasakojo apie stiprų matytų vaizdų poveikį. Juos kamuoja depresija, apatija ir nuovargis. Daugelis jų kolegų po kelių mėnesių išėjo iš darbo. Visus juos slegia mintis, kad šis darbas beprasmis – kitą dieną informacinė erdvė ir vėl būna aptekusi purvu.

Ar šiems žmonėms teikiama psichologinė pagalba?

Viena psichologė sukūrė verslo modelį: siekdama patikrinti žmonių tinkamumą konkrečiam darbui, ji teiraujasi pašnekovo, ar šis jaučiasi psichologiškai atsparus. Užsiėmimas atitinka darbo testą – žmogus, kuris jaučiasi silpnas, sulaukia neigiamo atsakymo. Tokia apklausa vėliau sumažina ir darbdavio kaltės jausmą dėl galimos psichologinės žalos darbuotojams. Tai tarsi jo alibi. Jei informacijos rūšiuotojai iš tiesų kreipiasi į psichologą, išgirsta patarimą išmokti atsiriboti nuo savo darbo.

Teigiate, kad informacijos rūšiavimo paslaugų industrija ne be reikalo įsitvirtino Filipinuose. Kodėl?

Tokios įmonės, kaip Facebook‘as, išsikelia tikslą suformuoti universalų moralės kodeksą, leidžiantį filtruoti informaciją. Jų atveju visame pasaulyje galioja tos pačios duomenų pašalinimo taisyklės. Filipinai siūlo gerą derinį: pigią darbo jėgą ir katalikišką vertybių sistemą. Vyraujantis visuomeninis kodeksas puikiai tinka dirbti informacijos rūšiuotoju.

Ką bendro turi skaitmeninių duomenų trynimas ir katalikybė?

Tai, ką matome Maniloje, yra interneto amžiaus Kristaus kančių kelias. 90 procentų filipiniečių yra Romos katalikai – tai senas Ispanijos kolonizatorių paveldas. Kiekvienas Vakarų europietis bus matęs šv. Velykų procesiją Filipinuose, per kurią šimtai žmonių leidžiasi prikalami prie kryžiaus, vinimis persiduria skruostus arba kitaip save žaloja. Tai radikaliausi krikščionys, jų pačių žodžiais tariant, nešantys ant pečių viso pasaulio kryžių. Toks pat jų požiūris į darbą. Filipiniečiai teigia: kas nors turi tai padaryti, todėl padarysime mes. Jie dirba nuoširdžiai ir jaučiasi vykdantys misiją. Šie žmonės nori išgelbėti pasaulį nuo blogio.

Jūs teisus. Kas nors turi atrinkti netinkamą informaciją.

Žinoma. Filipiniečiai yra tie, kurie išsaugo interneto pasiekimus. Neturėtume to pamiršti. Tai, kad nematome tam tikrų vaizdų, turi savo kainą. Nematydami skaitmeninių atliekų, turėtume įsigilinti bent jau į jų pašalinimo aplinkybes.

Ar Jūs išmanote Bibliją?

Teoriškai esu katalikas. 103 psalmės dvyliktoje eilutėje sakoma: „Kaip toli nuo rytų yra vakarai, taip Jis atitolino nuo mūsų nuodėmes.“ Ką mums sako šie žodžiai? Kad dar Šventajame Rašte kalbama apie perkamą darbo jėgą ir atsakomybę už jos teikiamą naudą. Išvertus ši eilutė galėtų skambėti taip: nepamiršk, kad šio pasaulio nuodėmės atperkamos kitur. Šiuose žodžiuose slypi daug tiesos. Globalios paslaugų visuomenės laikais galėtume atidžiau į juos įsiskaityti.

Pagal www.taz.de parengė Lina Žukauskaitė