Vienas Lietuvos kunigas per vieną Lietuvos regioninę televiziją dėstė savo mintis apie tikrus ir netikrus vargšus. Gerai, kad neįsiminiau nei to kunigo vardo, nei tos televizijos pavadinimo. Nes kam tas subjektyvus asmeniškumas reikalingas. Mat jis dažniau pakenkia racionaliam mąstymui ir objektyviam vertinimui, nei padeda. Bet turiu prisipažinti, jog kunigo žodžiai, kaip sakoma, nuo manęs nenubėgo kaip vanduo nuo žąsies. Tačiau privalau preciziškai pažymėti, kad ne visi kunigai taip mąsto. Nes kunigai visų pirma irgi yra tik žmonės. O tai reiškia, kad kunigų yra įvairių ir visokių. Taip pat jie turi visą teisę reikši savo subjektyvų požiūrį apie daug ką... Ir jų požiūrį reikia gerbti. Bet nebūtinai sutikti.

Kunigo žodžiai mane nutvilkė iš vidaus. Vadinasi, jie buvo ne šiaip sau pasakyti. Vadinasi, jie turėjo savo svorio. Mat kunigo dėstomų minčių argumentacija iš pirmo žvilgsnio pasirodė įtikinama. Nes logiška. Ir socialiai teisinga. Bet, ačiū Dievui, manyje nuolat būdraujantis konstruktyvios kritikos inkvizitorius ir vėl neapvylė manęs. Ir vėl kritika man padėjo atsijoti tikrus grūdus nuo pelų. Nes kunigo laikysena vargšų atžvilgiu blaiviai mąstant teisinga, tačiau evangelinės prasmės šviesos kontekste pasirodė abejotina.

Dabar lakoniškai perteiksiu kunigo mintis apie vargšus. Žurnalistui uždavus kunigui klausimą apie vargšus, pastarasis gan kategoriškai juos suskirstė į tikruosius ir netikruosius. Pasak kunigo, tikrieji vargšai yra tie, kurie turi darbą ir pastogę, tačiau jiems nuolat trūksta maisto ir pinigų oriam gyvenimui. Kitaip tariant, gyvenime nuolat jaučia nepriteklių. Su šia kunigo pozicija visiškai sutinku. O štai netikrieji vargšai, liaudyje vadinami bomžai, patys kalti, nes tai jų apsisprendimas lėmė tokį gyvenimo būdą ir kelią. Štai dabar čia ir noriu kiek stabtelėti.

Juk iš tiesų nėra tikrų ir netikrų vargšų. Tokia perskyra klaidina. Nes, paprastai kalbant, yra tiesiog vargšai. Ir visi sutiksime, jog kiekvienas savo ateitį kuriame dabartyje priimdami įvairius sprendimus. Tik negalime lyginti sveiko ir kritiškai mąstančio žmogaus sprendimų su priklausomybės erozija pažeisto žmogaus mąstymu. Mat jei nors vieno iš jų pasiteirautume, kaip jis atsidūrė tokioje gyvenimo situacijoje, tikriausiai išgirstume įvairių ir spalvotų istorijų, vertų plunksnos ir knygos. Net sunku būtų patikėti, jog kažkada visi jie buvo lygiai tokie patys, kaip ir mes – turėjo namus, šeimą ir darbą. Tikriausiai ir jie patys niekada net nesapnavo, kad atsidurs socialinėje visuomenės paraštėje. Ir aš nenoriu jų teisti ir smerkti. Taip pat ir neteisinti. O visų pirma suprasti ir atjausti. Juk jie yra ligoniai. Sunkūs ligoniai. Serga jų ir kūnas, ir dvasia. Jų laisva valia yra paralyžiuota. Taigi ir jų sprendimai yra klaidingi. Tai yra įrodyta mokslininkų.

Galvodamas ir rašydamas apie vargšus, aš ir dabar prisimenu popiežių Pranciškų. Prisimenu jo svajonę. Svajonių Bažnyčią. Popiežius dažnai kalba apie vargšų Bažnyčią. O tai labai neparanki pozicija tiems kunigams, kurie savo darbą supranta ir vertina kaip ypatingą statusą visuomenėje. Dar kartą preciziškai pabrėžiu, kad ne visi kunigai taip suvokia save ir savo pašaukimą. Bet yra tokių. Ir ne vienas. O aš jau kuris laikas sekmą dieną eidamas į bažnyčią nuoširdžiai sudvejoju, kam būtų teisingiau – ar vargšui įmesti skatiką į suskirdusį delną, ar į pintą krepšelį, iš kurio ir vėl kunigas pirks prašmatnius batus ir pasipūtusia eisena kitą sekmadienį rinks aukas. Žinoma, atleiskit man. Nes truputėlį šaržuoju ir hiperbolizuoju tikrai ne visus mūsų, būtent mūsų visų Bažnyčios kunigus.