Vilniaus mokytojų namų direktorė Zita Žepnickienė

Turbūt kiekvienas bent keletą kartų per metus užsuka į Mokytojų namus arba prie jų esančią Šv. Kotrynos bažnyčią. Beveik kiekvienas turi bent keletą mėgstamų renginių, koncertų, kurie vyksta šioje kultūros erdvėje. Taip pat nemažai žmonių lanko įvairiausius šioje erdvėje gyvuojančius kolektyvus. Tačiau retas yra susimąstęs, kodėl ši erdvė vadinama „Mokytojų namais“, kokia jos istorija, kokie žmonės čia yra lankęsi prieš dvidešimt, trisdešimt, o gal ir dar daugiau metų. Šiemet Vilniaus mokytojų namai mini septyniasdešimtmetį.

Kiekvienas jubiliejus yra proga atsigręžti į tai, kas nuveikta, pasidžiaugti. Apie Mokytojų namų istoriją, dabartį ir ateitį kalbamės su jų direktore Zita Žepnickiene, kultūrinės veiklos vadove Lina Užkuraityte ir projektų vadove Lina Ališauskiene.

Pokalbio pradžioje direktorė juokauja, kad žurnalistai visada domisi tuo, kas nauja, tad mes pokalbį pradedame nuo to, „kas sena“, kalbamės apie ištakas

Kaip susikūrė Mokytojų namai? Nuo ko viskas prasidėjo?

Mokytojų namai šiemet švenčia savo veiklos septyniasdešimtmetį. Jie buvo įsteigti iš karto po karo, 1946 m. Tuomet gyvavo nuostata, kad kiekviena didesnė profesinė sąjunga turi turėti savo kultūros židinį. Mokytojų namai iš pradžių buvo įsikūrę kitame pastate, tačiau netoli nuo dabartinių patalpų, Vilniaus gatvėje. Veikė įvairūs meno saviveiklos būreliai, buvo skaitomos paskaitos, vyko vakaronės.Įdomu tai, kad kai kurie šiuo metu labai žinomi žmonės savo kelią pradėjo Mokytojų namuose. 1947–1948 m. Mokytojų namams vadovavo legendinio operos solisto Virgilijaus Noreikos tėvas. Veikė įvairūs būreliai, žymus akordeonistas Vytautas Ločeris vadovavo šio instrumento būreliams, garsi choreografė Lidija Motiejūnaitė turėjo šokių ratelį. Jos mokinė Olga Tamašauskienė dabar vadovauja Mokytojų namų baleto kolektyvui. Galime džiaugtis tarsi savaime atsiradusiu tęstinumu, perimamumu.  

Besiruošdami jubiliejui, pervertėme daug istorinės, archyvinės medžiagos. Pavyzdžiui, kompozitorius Benjaminas Gorbulskis vadovavo estradiniam būreliui. Pats Virgilijus Noreika, būdamas 12–13 metų, pūtė triūbą. 

Vilniaus mokytojų namų fasadas

1948 m. Mokytojų namuose veikė kino salė, tai buvo vienas iš dešimties Vilniaus kino teatrų. Buvo labai populiari biblioteka. Vėliau, kai į Mokytojų namus persikraustė berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“ su Hermanu Perelšteinu 1960 m., kino salėje buvo pastatyti laiptai, padarytas amfiteatras, kuriame berniukai repetuodavo.

1961 m. visi meno saviveiklos kolektyvai pastatė Jurgio Karnavičiaus operą „Gražina“, jos režisierė buvo Vlada Mikštaitė, scenografiją kūrė dailininkė Dalia Mataitienė. Tai buvo labai svarbus kultūrinio gyvenimo įvykis. Tuometiniame vokalistų būrelyje dainavo žinomas grafikas Stasys Krasauskas. Šioje operoje jis atliko Liutauro vaidmenį. Nepaprastai stiprus jausmas žvelgti į istoriją, atpažinti įvairių žmonių pavardes.

O koks kultūrinis gyvenimas vyko senuosiuose Mokytojų namuose ?

Senuose mokytojų namuose buvo labai populiarūs įvairūs kursai. Veikė siuvimo, mezgimo, audimo būreliai. Jiems vadovavo žymūs žmonės, pavyzdžiui, tautodailininkė Michalina Šaknienė vedė mezgimo kursus, buvo mezgama ypatinga technologija, veikė šių darbų parodos. Veikė tautodailės, tekstilės mėgėjų klubas „Vaivorykštė“, kuris netgi buvo pakviestas į Maskvą. Tuomet tai buvo didžiulis reiškinys, nes labai mažai kas ten patekdavo. „Maskvos pasiekimų parodoje“ susirinkdavo tik visoje tuometinėje Tarybų Sąjungoje didžiausius pasiekimus įvykdę kūrėjai.  

Laikui bėgant kūrėsi vis daugiau kolektyvų. Tuomet jie vadinosi meno saviveiklos būreliais. Vienas seniausių – liaudiškos  muzikos ansamblis „Kankleliai“, vadovaujamas Daivos Čičinskienės. Ansamblis iki šiol tebeveikia, tik nuolat atsijaunina, ateina šeimos, užauga jų vaikai, pradeda groti, muzikuoti. Taip pat vienas iš seniausių yra folkloro ansamblis „Krivūlė“ bei jau minėtas berniukų ir jaunuolių choras. Jis susikūrė 1959 m., vienus metus dirbo Ryšininkų klube, o po to atėjo į Mokytojų namus. Vėliau vadovavimą šiam chorui perėmė Vytautas Miškinis.  

Mokytojų namų choras kolūkyje. 1952 m.

Taip gražiai gyvenome senuose Mokytojų namuose ir veikla labai išsiplėtė. Staiga mums ėmė trūkti patalpų.

Veikė du senjorų klubai – rusų ir lietuvių mokytojų. Vieną dieną pasikvietėme senjorų klubo vadovę ir pasiskundėme jai, kad trūksta vietos, išsiplėtė veikla, nežinome, ką daryti. Pastatas, kuriame esame dabar, tuo metu buvo renovuojamas, visas stovėjo pastoliuose, tad senjorų klubo vadovė mums ir mestelėjo tokią netikėtą idėją kreiptis dėl renovuojamo pastato. Kilo mintis rašyti į Maksvą ir kreiptis dėl šio didelio, gražaus pastato.  

Mes su direktoriumi spausdinimo mašinėle surašėme kreipimąsi, tik gaila, kad neliko dublikato. Niusiuntėme TSKP 27-ajam suvažiavimui, nes viskas tuomet buvo valdoma iš Maskvos. Miesto vadovybė gavo pranešimą, kad spręstų šį klausimą Respublikoje. Tada prasidėjo įvairūs darbai, projekto pakeitimai, nes iš pradžių buvo projektuojama visai kitokioms veikloms. Kai kam pasirodė, kad šis pastatas kultūros įstaigai yra per gražus.

Instrumentinis estradinis ansamblis. 1954 m.

Per gražus kultūros įstaigai? 

Tuomet kaip ir dabar vyravo nuostata, kad kultūra kartais lieka podukros vietoje. Tačiau dėl Mokytojų namų kolektyvo užsispyrimo ir visuomenės palaikymo išsikovojome. Tuomet buvo labai populiaru rinkti parašus, išnešėme staliuką, kreipėmės į žmones, kad jie padėtų, nes yra atimami Mokytojų namai. Surinkome tūkstančius parašų, juos nunešėme švietimo ministrui.  

Į kovą įsitraukė tik pedagogų bendruomenė ar tai nuskambėjo per visą visuomenę? 

Tai nuskambėjo per visą visuomenę. Taip pat turbūt buvo palankus ir laikas, nes tuo metu pradėjo bruzdėti Sąjūdis. Turėjome ir iš ten labai didelį palaikymą, sukūrėme savo Sąjūdžio grupę, senuose Mokytojų namuose rinkosi pedagogai sąjūdiečiai.  

Vieną rytą išnešėme į gatvę staliuką ant sienos pakabinome užrašą „SOS. Gelbėkite, atima Mokytojų namus“.  

Pasakojimo pradžioje minėjote, kad Mokytojų namai susikūrė, nes tuo metu visos profsąjungos turėjo savo kultūros namus. Bet akivaizdu, kad kitų profsąjungų kultūros namų beveik neliko. Kaip manote, kas lėmė tokią išskirtinę Mokytojų namų raidą? 

Kai atsikovojome pastatą, rengėme apskrituosius diskusijų stalus. Buvo labai daug skeptikų, kurie piktinosi, kad Mokytojų namams skiriamas toks didelis pastatas. Buvo sakoma, kad nebūsime pajėgūs užimti tokį pastatą, manyta, jog pusė namo stovės tuščias. Mes tuomet intensyviai galvojome, modeliavome, ką galime veikti, kad maksimaliai išnaudotumėme visas erdves - kvietėmės visuomenę ir jai pristatinėjome būsimas veiklas. Pamenu, kompozitorius Giedrius Kuprevičius tuomet pasakė: „Na, nežinau, pažiūrėsime. Jeigu po dešimtmečio pakeltume šio pastato stogą ir iš viršaus pažiūrėtume, ar juda, ar yra gyvybės...“ Jis iškėlė tokį klausimą, o mes tikėjome, kad viskas taip ir bus.  

Po kelerių metų Mokytojų namuose vyko renginys, kuriame dalyvavo kompozitorius. Tada jis patvirtino, kad čia viskas gyva, juda, skamba. Mes  supratome, kad reikia labai daug veiklos, nes pastatas stovi Senamiesčio centre.

Opera „Gražina“. 1961 m.

Vėliau atėjo privatizavimo laikai. Žinojome, kad visiems parūps, jog čia yra labai gražus pastatas, turtinga architektūra. Jeigu nedirbsime labai daug ir nesiūlysime bendruomenei, visuomenei įvairių veiklų, tuoj pat kas nors privatizuos arba nuspręs daryti ką nors kita. Tokius tikslus sau iškėlę tuo ir vadovavomės. Kaip darome ir dabar, vykdėme labai daug veiklos.

Per mėnesį surengiame apie 28 viešus renginius. Mūsų tikslas – pasirinkimo galimybė įvairaus amžiaus, skirtingų poreikių ir tautybių žmonėms. Kas nori modernaus meno, jį gali rasti trečiame pastato aukšte veikiančioje „Vartų“  galerijoje, jaunimo menas – pirmo aukšto galerijoje „Vėjas“, baletą studijuoja trečiame aukšte,  ketvirtame aukšte vyksta „Ąžuoliuko“ choro repeticijos. Veikia įvairūs pomėgių klubai – sveikos gyvensenos, turistų, Lietuvos regionų kraštiečių klubai, vyksta „Pasidainavimų vakarai su Veronika“ ir dar daug kitų veiklų.

Ar Mokytojų namų pavadinimo istorijoje nebuvo kalbų apie modernizaciją, esą pavadinimas primena senąjį laikmetį?

Kai persikėlėme į naują pastatą, tuo metu jau visi gyveno laisvės jausmu,  norėjo būti modernūs, vakarietiški. Pradėjo skambėti tokie pavadinimai kaip „Kultūros tvartas“, „Kultūros inkubatorius“, „Kultūros fabrikas“ ir kt.  Daug kas sakydavo, kad ir mums derėtų pakeisti pavadinimą į įdomesnį. Tačiau su tuometiniu direktoriumi nusprendėme nekeisti pavadinimo. Nes pavadinime mokytojo vardą  norėjome palikti ne tik dėl tradicijos tęstinumo, bet ir naujai permąstant mokytojo vardo svarbą. Iki šiol vadovaujamės išmintimi: „Mes nesame nei priešai, nei draugai – esame vieni kitų mokytojai“.

Mums labai svarbūs abu žodžiai – ir mokytojas, ir namai. Jeigu tavo namuose, tavo šeimoje viskas gerai, tu nori ten sugrįžti, ten būti, auginti vaikus. Galvojant apie valstybę, jeigu joje gerai, žmogus nori įsikurti, gyventi. Mes kėlėme sau tikslą, kad žodis namai reikštų galimybę sugrįžti, jaukumą, šilumą. Labai džiaugiamės, kad būtent tai pastaruoju metu tenka išgirsti.   

Choras Ąžuoliukas

Gal turėjote minčių apie Mokytojų namų istoriją leisti knygą? 

Mokytojų namų šešiasdešimtmečiui jau buvo išleista knyga „Ženklas kelyje. Mokytojų namai“. Šiemet, švenčiant septyniasdešimtmetį, kuriamas dokumentinis filmas apie Mokytojų namus. Filmas turėtų pasirodyti gruodžio pabaigoje.

Esate įsikūrę labai įdomiame pastate? Ar Jums svarbus istorinis vietos, kurioje esate, aspektas?

Visada prisimename, kad dirbame istorinę svarbą turinčiame pastate. Šį pastatą XVI a. pradžioje juosė miesto gynybinė siena. Apie tai byloja vakarinėje pastato dalyje, iš kiemo pusės, atidengtas sienos fragmentas. Dokumentai byloja, kad  XVI a.  maršalka Oskierka padovanojo šį pastatą savo vaikams. Vėliau namas dovanojamas Vilniaus miesto Prezidento Jono Bušmos giminaičiams. Tuomet pastate buvo 25 dideli ir 9 maži kambariai, 25 koklinės krosnys, bet po to, kaip liudija istoriniai šaltiniai, Bušmos prasiskolino ir kambariai buvo nuomojami. Čia gyveno Napoleono armijos pulkininkas, taip pat kurį laiką gyveno kunigaikštienė Liudvika Radvilienė. Baldai buvo mušti prabangiais gobelenais ir netgi paauksuoti.

1904–1906 m. čia Petras Vileišis įsteigė spaustuvę ir po ilgų spaudos draudimo metų čia buvo išleistas pirmas lietuviškas dienraštis „Vilniaus žinios“. Prie jo darbavosi Žemaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, J. Jablonskis, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis.

Visa tai suvokdami, norime išsaugoti tą ypatingą aurą, visiems apie tai kalbame, pasakojame.

Galima sakyti, kad Mokytojų namų jaukumą kuria ir juose besilankantys žmonės...

Mūsų stiprybė yra mėgėjų meno kolektyvai, jų yra aštuoniolika. Pats didžiausias yra berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“. Naujai susikūrė choras „Bel Canto“. Ilgiausiai muzikuoja Mokytojų namuose „Kankleliai“, „Krivūlė“, „Reketukas“ ir kt.

Jie čia  dainuoja,  šoka, koncertuoja,  ateina ir jų šeimos – taip kuriasi graži kultūringa bendruomenė.

Labai dažnai būna, kad tėvai, darbingo amžiaus žmonės, tradicijoms, žaidimams, šventėms patys nebūna labai linkę skirti laiko. Bet vaikai susidomėję, sužinoję apie šventes, gali nejučiomis paskatinti, kad tradicijos vystytųsi ir šeimose. 

Visi šiais laikais skuba, lekia, yra perkrauti darbais, neturi laiko. O vaikams juk reikia dėmesio. Iš tiesų gyvenimo intensyvumas yra rimta problema, kyla susvetimėjimas, nebendravimas. O pas mus jau dvylika metų vyksta dainų vakarai su Veronika Pavilioniene. Mes ir pradėjome rengti tuos vakarus, kad bent truputį sumažintume susvetimėjimą, kad atsirastų daugiau gyvo bendravimo. Salėje susirenka per šimtą žmonių , ir tą valandą visi dainuoja – ateina šėimos su vaikais, miesto svečiai, jaunimas.

Ąžuoliukas tarptautiniame festivalyje Vengrijoje

Šiais laikais žmonės yra gerokai pamiršę dainavimo kultūrą... 

Mokytojų namuose nuolat muzikuojama ir dainuojama: skamba chorų, ansamblių dainos, veikia vokalo studija. Daugiau nei dešimtmetį vyksta senjorų dainų šventė „Mes vėl kartu“ į kurią  suvažiuoja daugiau septyni šimtai dainininkų iš visos Lietuvos. Muzikos teatro kiemelyje būna šokių pusdienis, o vakare pas mus skamba dainos. Tai unikalus tęstinis, vienintelis toks mūsų šalyje vykstantis renginys senjorams.  

Kas padeda nepritrūkti idėjų, neperdegti? Kokie projektai ir veiklos Jums yra svarbiausi?

Esame šiuolaikiškas kultūros traukos centras.  Mokytojų namų kasdienybė – tęsti tai kas prasminga ir reaguoti į kultūrines aktualijas. Jei vadovaujiesi patikrintomis vertybėmis – perdegti neįmanoma.

Vykdome jau gražia tradicija tapusius kasmetinius renginius : šventė visai šeimai „Lik sveika, Kalėdų eglute“ , kasmetinis tradicinis „Užgavėnių šėlsmas“ , Mugė – paroda ir  labdaros šventė „Angelų vaikai – su meile Jums“, rudens šventė “Sodo kraitė” ir kt. Šie  projektai visuomet pritraukia daug žmonių . Esame pelnę miestiečių pasitikėjimą ir tai labai vertiname. O naujos idėjos gimsta siekiant atliepti įvairių bendruomenių kultūrinius poreikius.

2015 m. lapkričio mėnesį pristatėme visuomenei miuziklą „Neregėti sapnai“ pagal Igno Šeiniaus romaną „Kuprelis“. Miuziklo kūrime dalyvavo virš šimto žmonių, dvidešimt iš jų buvo profesionalai, kiti – Mokytojų namų mėgėjų meno kolektyvai. Miuziklas buvo neįtikėtinai populiarus, norėjusieji jį pamatyti netilpo į salę. Po spektaklio visi dalyviai negalėjo atsidžiaugti miuziklu, su ašaromis akyse klausė, ką dar galima daryti, kur jie galėtų veikti, kurti visi kartu. Turime minčių ir idėjų naujiems muzikiniams spektakliams, kurie ir toliau vienys bei jungs Mokytojų namų bendruomenę.

Turime ir  jaunimui skirtų projektų. Norėdami atkreipti jaunų žmonių dėmesį į tai, kad miestas nėra tik kavinės ir parduotuvės sukūrėme projektą, kultūrinių ekskursijų - pamokų ciklą „Dialogas. Miesto jungtys“. Tai  kūrybiškos pamokos mieste. Moksleivius siekiame įtraukti į mokymosi procesą, skatiname  domėtis savo artimiausia kultūrine aplinka, atrasti joje dalykų, objektų, kurie juos sudomintų ir skatintų toliau smalsauti, domėtis miestu ir jo kultūriniais procesais. Kartu su pedagogais bei ekskursijų vadovais planuojame užsiemimus taip, kad moksleiviai gryžę į klasę galėtų kūrybiškai tęsti mokymąsi mokykloje bei patirtį ekskursijoje paversti asmenybės augimo pamokomis.

Kas vyksta Šv. Kotrynos bažnyčioje ?

Kai savivaldybė įvertino gerą vadybą Mokytojų namuose, mums 2005-aisiais pasiūlė administruoti ir Šv. Kotrynos bažnyčią – tai  puiki kultūrinė erdvė Vilniečiams ir miesto svečiams. Kasdien čia vyksta įvairių žanrų koncertai.

Bažnyčioje yra Dievo apvaizdos koplyčia, kuri dešimt metų buvo užrakinta, nes tik dalis altoriaus buvo restauruota. Nuo 2015 m. rudens mes šią koplyčią atidarėme ir ten pirmadieniais vyksta unikalaus formato profesionalių aktorių atliekamas literatūrinių skaitymų ciklas  „Gyvo žodžio vakarai“. Šioje kamerinėje aplinkoje atliekami skaitymai skirti sudominti publiką išskirtine literatūra, pakviesti įsiklausyti į gyvą poezijos bei prozos žodį.

Lietuvos skautų suvažiavimas. 1992 m.

Negalime nepaminėti jau keturioliktus metus vyksiančio Tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalis „TAI-AŠ“.  Šv. Kotrynos bažnyčia -   pagrindinė festivalio scena : čia žiūrovui pristatomi  specialiai festivaliui kurti teminiai muzikiniai projektai, bendri užsienio ir lietuvių bardų pasirodymai bei legendinių bardų jungtinis koncertas  „Senas geras dainos vynas“. Festivalis rengiamas kasmet nuo 2003 m. pritraukia pilnas sales žiūrovų, turi savo nuolatinį klausytoją. Per 13 gyvavimo metų festivalis sukūrė savo legendą.

Ką pasiūlysite savo lankytojams, minėdami jubiliejų?

Projektas, skirtas septyniasdešimtmečiui vadinasi „Čia gyva kultūra“. Bus šeši dideli renginiai, kurie tęsis iki gruodžio pabaigos. Pirmasis renginys vyks gegužės 26 d. 18.30 val. Vilniaus Mokytojų namų kiemelyje – šventinis koncertas „Kelionė laiku“. Čia dalyvaus visi aštuoniolika mūsų mėgėjų meno kolektyvų, dainininkė Veronika Pavilionienė.

Spalio mėnesį Šv. Kotrynos bažnyčioje bus koncertas skirtas ir jubiliejui, ir Mokytojų dienai. Jame koncertuos žmonės, kurie vaikystėje, jaunystėje savo kūrybinį gyvenimą pradėjo Mokytojų namuose. Dainuos maestro Virgilijus Noreika, Vladimiras Prudnikovas, Rafailas Karpis ir kiti žinomi dainininkai, kurie yra susiję su Mokytojų namais. Jie sugrįš ten, kur augo, kur pradėjo tobulėti.

Lapkričio mėnesį bus parodytas miuziklas „Neregėti sapnai“, pristatyta retrospektyvinė paroda „Mūsų namai“, Klaipėdos g. arkose matysite ekpoziciją, pristatančią mūsų veiklas, o pabaigsime jubiliejinius metus dokumentiniu filmu „Kultūros keliu“.

Džiaugiames, kad ir dabar Vilniaus mokytojų namai yra ta vieta, kur tęsiamos tradicijos, gimsta ir gyvuoja aktualios iniciatyvos, paliekančios ryškų pėdsaką Lietuvos kultūriniame gyvenime.