Gegužės 3–4 d. Vilniaus universitete vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Šeima ir bendrasis gėris“. Jos tikslas – mokslininkų ir specialistų diskusija apie dabartinę šeimos padėtį Lietuvoje ir Vakaruose, jos socialinę ir antropologinę tapatybę, taip pat sąsajas su bendruoju gėriu. Skaitytojams siūlome dar vieną konferencijoje skaitytą pranešimą – šįkart labiau besiremiantį praktika – apie veiksmingą pagalbą vadinamosioms probleminėms šeimoms, kurį parengė VšĮ SOTAS atstovai Nijolė Giknienė ir Andrius Atas. Šios organizacijos misija – gerinti žmogaus gyvenimą, ypatingą dėmesį skiriant vaikų ir suaugusiųjų ugdymui, o veikla grindžiama krikščioniškomis vertybėmis.

Kodėl dažnai nesame patenkinti socialinio darbo rezultatais? Ir kas yra socialinio darbo rezultatas – pakeisti žmogų ar padėti jam? O kas tuomet yra pagalba žmogui? Aprūpinti jį ištekliais ar įgalinti pačiam spręsti savo gyvenimo iššūkius? Šie ir kiti klausimai kyla daugeliui motyvuotų darbuotojų, nuoširdžiai nusiteikusių padėti artimui. Taip jau yra, kad socialinis darbas Lietuvoje dažnai skirtas įveikti pasekmes, o ne darbui su tikrosiomis problemų priežastimis. Dažnai, deja, dirbama su reiškinio simptomu, antrame plane paliekant patį žmogų.

VšĮ SOTAS patirtis rodo, kad žmonių sunkumai nėra vien tik materialinių trūkumų išraiška, bet kyla dėl menkų ryšių su kitais žmonėmis ir nepatenkinto natūralaus žmogiškojo troškimo būti pripažintam. Pagalbos žmogui pagrindą sudaro principai, kylantys iš krikščioniškojo socialinio mokymo. Juos organizacija SOTAS perėmė iš Italijos partnerių AVSI fondo ir taiko savo veikloje. Tai – a) dėmesio centre asmuo, b) pradėti nuo pozityvumo, c) veikti kartu su, d) partnerystė, e) subsidiarumas. Apžvelgsime pirmuosius tris, nes jie yra aktualiausi tiesioginiame darbe su pagalbos gavėjais.

Dėmesio centre asmuo

Vadovaujantis principu „dėmesio centre asmuo“ remiamasi patirtimi, kad pagalba žmogui pirmiausia yra ne tiek materialinė parama ar specializuota pagalba, siekiant aprūpinti žmogų priemonėmis bei strategijomis, reikalingomis problemoms spręsti, kiek besąlygiškas priėmimas žmogaus tokio, koks jis yra, tuo pabrėžiant absoliučią jo asmens vertę. Kitaip tariant, žinių, gebėjimų ir priemonių suteikimas žmogui laikomas svarbiu, tačiau antraeiliu tikslu, o pirmiausia siekiama atspindėti žmogui jo asmens vertę, taip pažadinant jam viltį ir norą gyventi oriai. Būtent toks noras yra būtina kiekvieno reikšmingesnio pozityvaus pokyčio žmogaus gyvenime sąlyga. Asmeniui stokojant noro gyventi oriai, lūkesčiai dėl konstruktyvių permainų jo gyvenime dažniausiai mažai pagrįsti. AVSI darbo su žmonėmis principai duoda teigiamų rezultatų būtent dėl to, kad pažadina asmenį ir jo žmogiškuosius troškimus.

Klausimas, galintis padėti darbuotojui suprasti, ar yra laikomasi principo „dėmesio centre asmuo“, galėtų būti toks: „Kai paskutinį kartą važiavau pas klientą, kaip formulavau tikslą, kurį noriu pasiekti?“ Klausimo esmė – ar važiuojame tik „spręsti problemų“, ar susitikti ir autentiškai pabendrauti su žmogumi?

Neretai kyla klausimas, kaip vis dėlto praktiškai perduoti žmogui žinią, kad jis yra svarbus. Šiuo atžvilgiu atkreiptinas dėmesys į dalijimosi patirtį. Kada žmogus patiria, kad kažkam rūpi ir kad rūpi jo likimas, kad yra asmeniškai reikšmingas kitam žmogui? Tada, kai kitas žmogus realiai dalijasi su juo savo gyvenimu – laiku, dėmesiu, žiniomis, įspūdžiais, netgi rūpesčiais ir t. t. Svarbu pažymėti, kad šiuo atžvilgiu lemia ne buvimo su žmogumi kiekybė, o kokybė.

Pora pavyzdžių. Naudodamas principą „dėmesio centre asmuo“, darbuotojas pradėjo sveikintis su globos namuose gyvenančiais neįgaliais vaikais. Šie susitikę sustoja į eilę, kad paspaustų darbuotojui ranką, gatvėje susitikę mojuoja. Visi išgyvena pozityvią abipusio priėmimo patirtį.

Kitas pavyzdys. Vadovaudamasi aptariamu principu, socialinė darbuotoja ėmė skirti kur kas daugiau laiko santykiui su šeima užmegzti, išaiškina, kodėl atėjo. Kartą gatvėje sutiko moterį, turinčią problemų dėl alkoholio, kurios dukrytę prižiūri močiutė. Moteris pasigyrė, kad rytoj važiuoja koduotis, džiaugėsi, jog jos niekas neatstūmė, nors iš pradžių pati nepripažino, kad turi problemų.

A. Atas

Pradėti nuo pozityvumo

Kiekvienas žmogus, kiekviena bendruomenė, net ir problemiški asmenys yra kupini teigiamų išteklių. Tačiau juos atpažinti asmeniui būna sunku dėl iškreipto savęs vaizdo, ilgainiui susiformavusio veikiant nepalankioms gyvenimo aplinkybėms. Būtent savųjų galių ir išteklių atpažinimas ir sudaro prielaidas kokybiniams žmogaus gyvenimo pokyčiams, nes smarkiai paveikia savęs vertinimą ir taip atveria platesnių asmens galimybių perspektyvą. Patirtis rodo, jog vienas reikšmingiausių postūmių įvyksta tuomet, kai asmuo patiria, kad turi žmogiškųjų išteklių, kuriais gali dalytis su kitais žmonėmis, taip iš pagalbos gavėjo tapdamas ir jos teikėju.

Iš pozityvumo kylanti socialinio darbuotojo pozicija yra kreipti dėmesį pirmiausia ne į asmens problemas ir trūkumus, kaip, deja, dažnai įprasta, bet – į tai, ką šeima turi gražaus, gero, sveiko.

Asmens ar šeimos išteklių galima ieškoti šiose srityse: materialinė padėtis, darbas, pajamų šaltiniai; buities sąlygos; fizinė ir dvasinė sveikata; santykiai tarp sutuoktinių; santykiai su vaikais; santykiai su kaimynais, bendruomene; santykiai su kitais reikšmingais, pagalbą teikiančiais asmenimis; asmeniniai poreikiai, norai, troškimai, svajonės.

Pavyzdys. Dirbant su šeima, kuri, atrodė, yra ties destrukcijos riba, buvo nustatytos šios šeimos stiprybės: moteriai rūpi vyras; vyrą domina gyvenimas šioje šeimoje; vienas reikšmingiausių ryšių, palaikančių šeimą, yra AA grupė; svarbus yra moters ryšys su psichologe; svarbus palaikantis brolio ryšys – moteriai nustojant gerti, brolis nuolat paremia materialiai; esama šiltų tarpusavio jausmų šeimoje; moteris turi stiprų motinystės jausmą; moteris moka priimti ugdymą (naudoja grupėse ir konsultacijose įgytą patirtį); moteris moka tinkamai išspręsti tam tikras bendravimo su vaikais situacijas; moteris motyvuota bendradarbiauti su specialistais; vyras parodė susidomėjimą specialistų darbu su šeima ir t. t.

Kitas pavyzdys. Bendraudama su šeimomis darbuotoja, teigiamai įvertindama žmonių pastangas, ėmė vartoti frazę: „Manau, tu viską teisingai darai.“ Po kurio laiko šeimos pasitempė, lyg išaugo.

Dar vienas pavyzdys. Siekdama paskatinti moterį kaip asmenybę, tinkamu momentu darbuotoja draugiškai paklausė: „Ar matėte, kaip atrodote veidrodyje?“ Toliau darbuotoja pasakojo: „Kai nuėjau po kelių dienų, moteris buvo pasipuošusi ir susitvarkiusi namus. Tada pagyriau, pagirta lyg išaugo, padėkojo.“

Veikti kartu su

Svarbi yra nuostata, jog darbuotojas veikia ne „dėl“ asmens, ne „už“ ar „vietoje“ asmens, o būtent – „kartu su“ asmeniu. Pagalbos teikimą pagal šį principą vaizdžiai galima palyginti su žmogaus ėjimu dviem kojomis. Viena „koja“ – tai socialinis darbuotojas, kita – pagalbą gaunantis asmuo. Ėjimas į priekį vyksta, kada, žengus vienai kojai, kitą žingsnį žengia jau kita. Tai yra, kai socialinis darbuotojas atlieka kokį nors kartu su asmeniu sutartą veiksmą, tada asmuo savo ruožtu atlieka savąjį. Taip pamažu vyksta optimalus įgalinimo procesas. Jeigu pagalbą gaunantis asmuo dėl kokių nors priežasčių savojo veiksmo neatlieka, darbuotojas taip pat susilaiko nuo papildomų veiksmų atlikimo, nes priešingu atveju darbuotojo pastangos primintų „šokinėjimą viena koja“. Tokiu atveju, jeigu nėra skatinamas asmens dalyvavimas pagalbos procese, o pagalbos projektas „nuleidžiamas iš viršaus“, jis tampa prievarta asmens atžvilgiu (jeigu asmuo aktyviai ar pasyviai priešinasi) arba yra neveiksmingas, nes tepasižymi labdaringumu (jeigu asmuo neprieštarauja pagalbos teikimui).

Praktikoje socialinis darbuotojas, megzdamas santykį su asmeniu, gali kelti šiuos klausimus: ką galime su juo daryti kartu, prie kokios veiklos ar proceso galiu prisidėti?

Pavyzdys. Kreipėsi moteris, su kurios šeima dirba socialiniai specialistai. Jos 11 metų duktė pametė nuolatinį viešojo transporto bilietą. Moteris tikisi, kad organizacija duos pinigų įsigyti naujam bilietui. Socialinė darbuotoja, vadovaudamasi principu „veikti kartu su“, pasiūlė pirmiausia paskambinti mergaitės seneliui – žmogui, kuris neabejingas vaikaitei ir turi nemenkų pajamų. Moteris nenori skambinti ir prašyti, nes su uošviu santykis nėra geras. Tuomet socialinė darbuotoja pasiūlo, kad seneliui paskambintų pati mergaitė. Senelis mielai įvykdo vaikaitės prašymą, jaučiasi svarbus galėdamas dalyvauti jos gyvenime.

Šis paprastas pavyzdys iliustruoja, kaip aptariamas principas paskatino žmones įsitraukti į, rodos, banalią situaciją ir stiprinti tarpusavio ryšius. Moteris buvo paskatinta pasikalbėti su dukterimi ir pasiūlyti skambinti seneliui, duktė taip buvo paskatinta pati dalyvauti sprendžiant problemą, kurią ji, beje, pati ir sukūrė pamesdama bilietą, o senelis buvo paskatintas įsitraukti į vaikaitės gyvenimą, nepaisant galbūt nepatogių santykių su mergaitės tėvais. Belieka pridurti, kad pinigų skyrimas iškart moters prašymu neprisidėtų prie įgalinimo, o tik pastiprintų pasyvią poziciją ir didintų asmens priklausomybę nuo paramos davėjų.

Kitas pavyzdys. Pradėjusi vadovautis šiuo principu, socialinė darbuotoja nebeduoda šeimai gatavo sprendimo, o siekia, kad žmonės patys pagalvotų, svarstytų, planuotų galimus variantus.

Trečias pavyzdys. Kita darbuotoja šeimoms ėmė suteikti daugiau savarankiškumo: „Tu pats gali susimokėti mokesčius, susitvarkyti kambarį, rūpintis vaikų pažangumu mokykloje.“ Socialinė darbuotoja pasakoja: „Kantrybės daugiau atsirado. Pradėjau džiaugtis ir mažu rezultatu. Tapo lengviau pagirti, paskatinti.“

Mūsų patirtis rodo, jog AVSI principų naudojimas socialiniame darbe ne tik padeda klientų šeimoms pasiekti ilgalaikių stabilių pokyčių, bet ir išlaisvina socialinį darbuotoją nuo sunkios netikroviškos ir neproduktyvios pozicijos kito žmogaus atžvilgiu bei pagalbos procesą daro žmogiškesnį, kuriame atsiranda erdvės specialisto kūrybiškumui ir žmogiškam augimui.