Nors į Lietuvą pagal ES programą ligi šiol perkeltos tik trys šeimos, pabėgėlių priėmimas tebekelia daug klausimų ir diskusijų. Viena iš jų trečiadienį vyko Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre. Joje dalyvavo ir leidimą gyventi Lietuvoje gavęs afganistanietis Abdulas Basiras Yousofas. Diskusijoje „Pokalbis su Basiru. Pabėgėliai: vengti, suprasti, priimti?“ taip pat dalyvavo Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūros atstovė Renata Kuleš, karo istorijos ekspertas daktaras Gintautas Surgailis, Vilniaus universiteto Orientalistikos centro lektorė Maritana Larbi. Diskusiją vedė Markas Zingeris.

Lietuva padėjo net buvusiems priešams

Susitikimo pradžioje diskusijos vedėjas M. Zingeris paprašė dr. Gintautą Surgailį palyginti dabartinę Lietuvos poziciją pabėgėlių atžvilgiu su tarpukariu. Pasak istoriko, 1939 metai skyrėsi nuo dabartinės situacijos Lietuvoje, nes tuomet karas vyko kaimynystėje, mūsų šalies pasienyje. Negana to, Vokietija mėgino įtraukti į karą ir pačią Lietuvą. Pirmoji karo pasekmė buvo į Lietuvą suplūdę Lenkijos gyventojai, bėgę nuo Vokietijos agresijos. Pabėgėlius tuomet sudarė dvi grupės – civiliai ir Lenkijos kariuomenės kariai.

Dr. Gintautas Surgailis

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Situacija dar labiau komplikavosi tuomet, kai 1939 m. spalio mėnesį Lietuva atgavo Vilniaus kraštą ir perėmė didžiulį skaičių atbėgėlių, kurie tuo metu bėgo ne į Lietuvą, o į tuometinės Lenkijos patį pakraštį, vėliau grąžintą Lietuvai. „Skaičiai tuomet buvo didžiuliai, – pasakojo Gintautas Surgailis. – Lietuvoje glaudėsi daugiau nei 27000 civilių ir 13000 su viršum Lenkijos karių. Viską sudėjus išeina daugiau nei 40 000 žmonių, kurie su savimi neturėjo praktiškai nieko, nebent asmens dokumentus ir keletą beverčiais tapusių zlotų. Vadinu juos atbėgėliais, nes šis tarpukario metais vartotas terminas man atrodo priimtinesnis.“ G. Surgailis priminė, kad tarpukariu Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo labai įtempti, nes Lenkija 1920 m. atsiplėšė didelę dalį Lietuvos teritorijos. Tos dvi valstybės buvo priešininkės, bet, nepaisant to, žmogiška atjauta nugalėjo, ir vietiniai žmonės nuoširdžiai padėjo atbėgėliams iš Lenkijos.

„Tuo laikmečiu daug didesnį dėmesį atvykusiems žmonėms rodė pati visuomenė, kūrėsi šalpos ir aukų rinkimo komitetai, o valstybė atliko daugiau koordinacinį darbą, – aiškino G. Surgailis. – Pagalvokite, kad žmonės padėjo tiems, kurie dar neseniai buvo priešai. Tačiau tuomet nugalėjo žmogiškumas. Piliečiai matė atbėgančius beturčius žmones ir jiems ištiesė pagalbos ranką. Tas eilinių žmonių mielaširdiškumas ir buvo esminė pagalbos gija. Manau, kad ir dabar ne tik valstybė turi užsikrauti pabėgėlių naštą – turėtų aktyviau įsitraukti ir visa visuomenė.“

Pasak G. Surgailio, atbėgėlius labai šelpė visuomeninės organizacijos. Žydų organizacijos per tą laikotarpį paaukojo net 4 mln. 102 950 litų. Lenkiškos organizacijos paaukojo daugiau nei 1 mln. litų. Dar daug lėšų pridėjo Raudonasis Kryžius, ir iš viso atbėgėliams buvo skirti 8 mln. 89560 litų. „Turint omeny, kad tais laikais litas buvo žymiai vertingesnis nei dabar, tai tikrai reikšminga suma“, – teigė diskusijos dalyvis.

Žinoma, to laikotarpio pabėgėlių problema buvo išspręsta labai greitai, kai Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Jau 1940 m. vasarą visos pašalpos buvo nutrauktos ir pasakyta, kad pačių atvykėlių reikalas galvoti, kaip išgyventi. Tačiau tai jau buvo okupacinės valdžios sprendimas.

Pabėgėliai – pažeidžiamiausia žmonių grupė

JT Pabėgėlių agentūros atstovė Renata Kuleš

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Diskusijoje dalyvavusi JT pabėgėlių agentūros darbuotoja Renata Kuleš teigė, kad Lietuvai trūksta ilgalaikės pabėgėlių integracijos sistemos: „2013 m. atliekant tyrimą paaiškėjo, jog Lietuvoje yra sukurtos pabėgėlių integracijos priemonės, institucijos ir veiklos, tačiau pabėgėlių integracijai trūksta ilgalaikės strategijos. Ligšiolinis darbas su atvykėliais buvo nesistemiškas, be ilgalaikės vizijos ir plano. Raginome valstybę peržiūrėti požiūrį, sukurti strategiją, kaip tvarkytis su pabėgėlių integracija Lietuvoje, numatyti ilgalaikius ir trumpalaikius tikslus, priemonių planą, kad būtų aiškūs prioritetai. Darydami tyrimą pamatėme, kad daug problemų kelia lietuvių kalbos mokymas, ir kad trūksta individualaus darbo su atvykusiais žmonėmis“, – sakė R. Kuleš.

Renata Kuleš žadino klausytojų jautrumą teigdama, kad žmogus, atvykstantis iš visiškai skirtingos kultūros ir visuomenės, nemokantis vietinės kalbos, yra labai pažeidžiamas. „Kaip sako Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra, pabėgėliai yra pažeidžiamiausia žmonių grupė pasaulyje“, – teigė ji ir paliudijo, kad, girdint asmenines pabėgėlių istorijas, jai per kūną nueina šiurpas. „Pavyzdžiui, Lietuvoje gyvenantis siras man pasakė tokį dalyką: kaip baisu, kai mirtis yra tiek arti mūsų ir aplink mus, o mes jau tiek prie jos įpratę, kad išgirsti apie artimo žmogaus ar pažįstamo žūtį yra tas pat, kaip arbatos atsigerti. Tokioje situacijoje, mano galva, užjausti yra paprasčiau, negu patirti pačiam. Tai yra kelias per širdį.“

Diskusija „Pokalbis su Basiru. Pabėgėliai: vengti, suprasti, priimti?“ Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Negalima po pusmečio atimti paramą

Relata Kuleš atkreipė dėmesį, kad šiuo metu Vyriausybė svarsto pabėgėlių integracijos programos dokumentą, kuriame įtvirtinami paramos dydžiai ir numatomi atsakingų institucijų veiksmai. „Noriu pabrėžti, kad mes, kaip JT Pabėgėlių agentūra, viešai pasisakėme, jog numatytas sprendimas po pusmečio perpus sumažinti finansinę pagalbą pabėgėliams, yra labai rizikingas žingsnis. Ką tik į Lietuvą atvykusio žmogaus negalima sulyginti su eiliniu Lietuvos bedarbiu. Situacija žmogaus, kuris gyveno Lietuvoje ir tapo bedarbis, bei atvykėlio iš kito krašto, kuris dar net nėra spėjęs gerai išmokti kalbos, yra nelygiavertė. Toks sprendimas sukeltų didelę riziką įstumti pabėgėlius į skurdą. Norėtųsi, kad priimti čia gyventi žmonės turėtų galimybę patenkinti bent minimalius savo poreikius. Taip smarkiai sumažinus pajamas, žmonės gali likti be stogo virš galvos“, – perspėjo R. Kuleš.

Abdulas Basiras mato savo ateitį Lietuvoje

Abdulas Basiras Yousof

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Tuo tarpu afganistanietis Abdulas Basiras Yousof labai dėkojo Lietuvai ir tvirtino su šeima liksiąs gyventi čia. „Sakiau draugams, kad moku lietuvių kalbą, turiu čia draugų ir noriu likti gyventi Lietuvoje. Dabar laukiu atvykstančios žmonos su dukra. Kartu su žmona nuspręsime, ar gyvensime Vilniuje, ar Kaune, tarsimės, kokį verslą būtų galima pradėti ar kokį darbą dirbti. Visada priimame sprendimus kartu“, – lietuviškai sakė jis.

Basiras Afganistane buvo atidaręs mobiliųjų telefonų parduotuvę. Verslas jam sekėsi gerai, per dieną pavykdavo uždirbti apie 60 dolerių. Kadangi gyveno Goro provincijoje ir aštuonerius metus vertėjavo ten tarnavusiems Lietuvos kariškiams, Talibanas apkaltino jį bendradarbiavimu su JAV ir pagrasino nužudyti ne tik jį patį, bet ir žmoną su dukra. Goro provincijoje Talibano armija persekioja vietos gyventojus, kuriuos įtaria turint ryšių su NATO kariuomene.

Negalima užsimerkti prieš grėsmes

VU Orientalistikos centro lektorė Maritana Larbi

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Diskusijoje dalyvavusi islamo ekspertė Maritana Larbi teigė, jog negalima būti naiviems: „Man regis, mes menkai įvertiname grėsmes ir labai aklai įsivaizduojame, kad jei atvykusiam žmogui suteiksime butą ir pinigų, viskas vyks labai sklandžiai“, – sakė ji.

Į diskusijos vedėjo Marko Zingerio klausimą, ar šarija yra aukščiau už valstybinę teisę, mokslininkė atsakė: „Jeigu klausiate, ar šarija yra aukščiau už europinę ar Lietuvos Konstituciją, tai atsakymas yra vienareikšmiškai teigiamas. Šarija yra Dievo įstatymas musulmonams, o Dievas yra aukščiausia teisinė instancija, vienintelė galinti pasakyti, kaip žmogui reikia elgtis, o ne kažkokia Konstitucija ar žmogaus teisių konvencijos.“

Pasak jos, integracijos srityje dirbančios institucijos turi gerai suvokti, kad atvykstantiems islamo kultūros žmonėms šarijos įstatymas gali būti labai svarbus.

„Europoje yra realus uždarų religinių bendruomenių pavojus. Penkiolika metų gyvenau Vokietijoje ir mačiau uždaras turkų bendruomenes, trečios ar ketvirtos imigrantų kartos vyrus, kurie atsiveža žmonas iš Turkijos kaimų. Dauguma jų bei jų vaikai net nemoka vokiečių kalbos, – aiškino M. Larbi ir pridėjo Jungtinės Karalystės bei Kanados pavyzdžių, kur šalia juridinės teisės jau galioja ir šariato teisė. – Kanadoje pagal įstatymus musulmonas jau gali turėti nebe vieną, o iki keturių žmonų. Tad nuo mūsų priklauso, kaip sureguliuosime dabartinius procesus, atsižvelgdami į egzistuojančius pavojus.“

Pasaulyje 60 mln. žmonių liko be namų

„Šiuo metu dažnai klausiama, kodėl net ir mažos valstybės, turinčios savo ekonominių ir socialinių iššūkių, taip pat turi priimti pabėgėlius, – sakė Renata Kuleš. – JT pabėgėlių agentūra labai remia Lietuvos sprendimą priimti 1105 pabėgėlius, solidarizuojantis su kitomis ES valstybėmis. Šiuo metu, kai pasaulyje net 60 mln. žmonių buvo priversti palikti savo namus, iš kurių 20 mln. turėjo išvykti ir iš savo šalies, nė viena šalis jau nebegali likti nuošalyje. Jau nepakanka ir valstybių pagalbos, todėl JT pabėgėlių agentūra kreipėsi į pasaulinį privataus verslo sektorių ir individualius rėmėjus, prašydama pagalbos. Pabėgėlių tiek daug, kad krizė prilygsta Antrojo pasaulinio karo metams. Dabartinės pagalbos organizacijos nebesugeba aprėpti net pačių būtiniausių reikmių, tokių kaip pastogė“, –problemos mastą nušvietė R. Kuleš, skatindama pasirinkti solidarumą.

Parengė Monika Midverytė OFS