Evaldo Lasio nuotrauka

Labai seniai, kada močiutė dar buvo gyva, jos kambaryje buvo langelis, pro kurį vakarais žiūrėdavau į besileidžiančią saulę. Ir taip ilgu tada būdavo, taip trokšdavau, kad ta saulė nenusileistų niekad.

Šis langelis kitoks. Klausyklos langelis. Laukiu prie jo. Dar keli žmonės laukia. Sulaukiu. Sakau, kas dera pasakyti, nemažai to sakymo. Pasakau ir „griekus“ iš senų laikų, kurių ankščiau nemaniau esant reikalinga išpažinti. Aiškinamės su kunigu. Tenka išsakyti visas svarbias po negeros išpažinties buvusias nuodėmes. Tą kunigui padedant atlieku, nes visas kažkaip pamenu... Išsiaiškinam. Baigęs vėl pasuku ausį. Sako: „Štai, atlikai viso gyvenimo išpažintį, sūnau. Ar gailiesi už nuodėmes ir pažadi nebenusidėti?“ – klausia. Šiuos žodžius buvau praleidęs, tad atsakau, kad taip. „Ar žinai, ką atgaila reiškia?“ – vėl klausia. Sutrikęs tyliu. Šito juk įprastai neklausiama. „Žinok, šituo pripažįsti, kad pats nebegali ištaisyti, atiduodi Viešpačiui ir sutinki su viskuo, kad ir kaip Jis tavo gyvenimą kreiptų.“ Tyliu. Pasako dar gilių, prasmingų žodžių apie mano nusidėjimus. „Atgailai sukalbėsi penkias „Sveika Marija“. Ar supratai? Gailėkis.“ Vėl tyliu. Noriu dar kažko paklausti apie tą sutikimą savo gyvenimą atiduoti, bet nesugebu. „Ar supratai?“ – jau garsiau, nekantriai klausia. Tik linksiu galvą tylėdamas. Žegnoja, barbena. Aš dar nekylu. „Keliauk ramybėje, sūnau. Su Dievu, išpažintis baigta!“ Dar nesitraukiu. „O, o... kokia, sakėt, atgaila?“ – vapu sutrikęs. Pakartoja skirtąją atgailą, sako garsiau: „Išpažintis baigta!“ Pasisukęs kiton pusėn tęsia darbą.

Pakylu. Laikrodis rodo dešimt minučių iki pamaldų, o prie klausyklos dar žmonės laukia, tad jo skubėjimas suprantamas. Šaunuolis mūsų altarista! Tokią išpažintį atlikau! O kaip greitai susitvarkė. Visi jo skalsūs žodžiai „pataikė į dešimtuką“. Bet... „ir sutinki su viskuo, kad ir kaip Viešpats tavo gyvenimą kreiptų.“ Oho! Tai bent priedas prie penkių „Sveika Marija“... Tarsi paltas prie sagos. Užsigalvojęs beprasmiškai spoksau į savo vaikštynę, kuria remdamasis šiaip taip atšliaužiau iki klausyklos... Tad ar tu sutinki? – sukasi mintys. Bet ir smagią ranką turi, Viešpatie! Taip spėriai dar neteko keliauti. Tik pakreipei mano gyvenimą – ir štai jau aš nebe aš, be sveikatos, be nieko guliu pakelės griovyje...

Kažkurią naktį vėl sapnuoju tą klausyklą. Sapno pradžia atkartoja buvusią išpažintį. Bet po ano neįprasto paaiškinimo apie sutikimą gyvenimą atiduoti atsiveria klausyklos langelis, ir mūsų senasis kunigas kiša pasirašyti pluoštą popierių, rodo pirštu, kur man rašytis. Pasirašau. Jis padalina popierius pusiau, duoda man pusę, o kiti popieriai iš jo rankų išplevena lyg vėjo keliama plunksnelė aukštyn iki bažnyčios skliauto ir dingsta iš akių. Barbena. „O atgaila?“ – klausiu. Kunigas tik numoja ranka: „Ak, tu blusiau“ ir rodydamas į mano popierius sako: „Ten viską rasi.“ Langelis užsidaro, vėl barbena, einu nuo klausyklos. Paskui jau sėdžiu bažnyčios šventoriuje (ne dabartinės, o mano vaikystės bažnyčios) ir skaitinėju gautus raštus. Ogi nieko keisto, labai panašu į banko sutartį su klientu. Taip ir pavadinta – SUTARTIS. Joje irgi įprastai rašoma: „Mes, žemiau pasirašiusieji, Viešpaties krikščionių reikalų Komitetas, atstovaujamas įgaliotojo kunigo (įrašyta vardas, pavardė), toliau vadinamo „Komitetu“ ir kliento (mano vardas ir pavardė), toliau vadinamo „Klientu“, sudarėme tokią sutartį:

Klientas šiuo Atgailos sakramentu pripažįsta nebegalintis ištaisyti savo nusidėjimų pasekmių ir sutinka, kad Komitetas tas pasekmes taisytų. Klientas pripažįsta teisingomis visas šiam tikslui Komiteto iki sutarties pasirašymo naudotas ir vėliau naudojamas priemones, kad ir kaip tai keistų Kliento gyvenimą. Jeigu Kliento atgaila nėra tokia, Klientas sutinka, kad tokiu atveju jo nuodėmių pasekmių ištaisymas nebūtų Komiteto prievole ir liktų Kliento nuosavybe su visais iš to atsirandančiais padariniais. Dar Klientas sutinka, kad iš jo sąskaitos būtų išskaičiuojamas nustatyto dydžio (žiūrėti priede) mokestis už laiką nuo nuodėmės pasekmių atsiradimo iki šios sutarties sudarymo, o jai galiojant – už nepilnavertės atgailos laikotarpį... (verčiu kitą lapą)... Ši sutartis netaikoma Kliento nusidėjimams, kuriuos dar galima ištaisyti Kliento pastangomis, ir Klientas tą atlieka...(praverčiu).

Savo ruožtu, Komitetas įsipareigoja visada paisyti tikrųjų Kliento interesų ir siekti, kad jo sąskaita būtų kuo pilnesnė... Jei netrukdo Kliento laisva valia, Komitetas įsipareigoja esant reikalui nemokamai konvertuoti Kliento sąskaitoje esančius žemiškuosius laikinus išteklius į amžinuosius nenykstančias (detaliau aiškinama priede)... Dar Komitetas įsipareigoja per savo žemiškąsias šio pobūdžio tarnybas teikti Klientui rekomendacijas, kaip elgtis, kad jo sąskaitos balansas būtų maksimaliai palankus Klientui. Tačiau Komitetas neatsako už jo teikiamų rekomendacijų neteisingo interpretavimo padarinius, jeigu taip atsitinka dėl minėtų žemiškųjų tarnybų veiklos...“ (praverčiu)

„...Ši sutartis galioja iki Kliento žemiškojo gyvenimo pabaigos...“(vėl verčiu).

„...Sutartis surašyta dviem egzemplioriais, kurie...“

Pamačiau šventoriaus taku ateinantį senąjį kunigą (taip sapnavau), tad kažkaip nejučia paslėpiau tuos lapus kišenėje. „Tegu bus pagarbintas“, – sako mūsų altarista. „Per amžius“, – atsakau. „O ko Tamsta neinat namo? Bažnyčia jau užrakinta.“ „Kad taip gera, ramu po išpažinties, dvasiškas tėve“, – išvinguriuoju atsakymą. „Sakyk, Tamsta, po Atgailos sakramento. Taip bus tiksliau, juk tai ne tas pats. Dar atsimink, kad klausyklos langelis kitoks nei kiosko langelis, nors klausyklose sėdi, ach – atsidūsta – nemažai kioskininkų. Turės vargo jų aptarnautieji“, – vėl atsidūsta. „Tiesa, mūsų popiežius lygina klausyklos langelį ne su kiosko, o cheminės valyklos langeliu. Būtų patogu – per langelį atiduodi suteptą sielą, o atgal gauni švarią... Bet Šventasis Tėvas sako, kad tie langeliai skirtingi... Ar meldiesi, Tamsta, už mūsų popiežių? Turime visi malda ir kitaip jį palaikyti. Juk tokie kalnai priešais jį...“ – ir atsidusęs nueina klebonijos link.

Tada pabudau. Galvojau, kad labai keistų sapnų būna. Ir kaip tas senasis mūsų kunigas mano vaikystės bažnyčios šventoriuje atsidūrė? O klausyklų langeliai, argi jie atsidarinėja? O kuo tu pasirašei? Juk neturėjai jokio rašiklio – drąsinu save... Kokių tik nesąmonių neprisapnuoji. Kita vertus, kam sapnui sąmonė? Juk jis ne sąmonės reiškinys... Bet dabartinį savo gyvenimą tu kasdien sutinki lyg skerdyklon tempiamas gyvulys... O jei taip, tai kaip ten buvo toj sutartyje parašyta? Kad Klientas sutinka su visomis Komiteto priemonėmis? Tai ar tu sutinki, tempiamas gyvuly? Vėlgi tas konvertavimas? Jei perves iš vienos sąskaitos į kitą, tai pirmojoje mažiau beliks... Tik kur čia Komitetas įžvelgia Kliento laisvą valią? Juk taip dar norėtum to ir ano Šiapus... Bent jau sveikatos... Bet SUTARTĮ tai atitinka! Kiek skaitei ir galvojai apie Šventuosius Raštus – visuose juose užtikrinamas atlygis tik tvirta valiuta... O, Dieve, nenoriu dar šitos taurės... Juk Tavo raštų komentarai žymiai švelnesni, pakenčiamesni. Bet palauk, palauk. Ogi Komitetas neatsako už komentarus. Tad pagal popierius, taigi, viskas gerai. Dar ir galvoje tvarka atsirado. Viešpats tapo ir teisingas, ir gailestingas.

Tik Jis yra Jis. Jis tau, blusiau, malonių niekniekių vietoje tikro turto nesiūlo. Nors, tiesa, Jis ir tavo kasdienybės niekniekių neatima. Jei tik tu moki jais deramai naudotis. Ir tarsi vaikas žaislais, savo niekniekiais bežaisdamas, pramoksti dalykų, kurie tau bus reikalingi tolesnėje kelionėje. Bet jei nesimokai, tai kam tau jie? Koks ten šventasis sakė: „Kaip žemai mes pasiliktume, jei Tavo, Viešpatie, dovanos atitiktų mūsų prašymus“? Tad niekas tavęs, Kliente, neapgaudinėja, neskriaudžia... Bet kaip tą, taip sakant, suvirškinti? Ai, nepradėk sukti galvos dėl kokio sapno. Ir taip ji sukasi. Verčiau gal poterius sukalbėk ir kelkis. Gera mintis, tad pradedu: „Tėve mūsų... Teesie Tavo valia“... – visur, kur tik nori (visata juk didelė), bet ne Kliento gyvenime. Čia aš pats tvarkysiuos, bent jau dejuosiu, aimanuosiu... Nors ir kas prisisapnavo. Bet, jei atvirai, tai ne koks vaizdelis... Po perkūnais! Po tuo prakilnių minčių šydu juk visiškas bedievis. Kaip ten mūsų močiutė tokį vadindavo? A, cicilikas... O, močiute, močiute, babyte mūsų brangioji... Kaip tada tu mane ramindavai, kad nesigraudinčiau palydėdamas saulutę. Ir kaip ramiai sutikai savo gyvenimo saulėlydį... O nūnai tavo anūkas jo vakarui atslenkant vėl drebina kinkas... Kad dabar galėčiau atsiremt į tavo petį. Kad kur rasčiau atramai petį į šį saulėlydį bežiūrėdamas – tikrai mano kinkos mažiau drebėtų... Gana! Keliuosi.

Diena sapną užgožia savais rūpesčiais. Bet vakare kaži ko neramu – gal vėl keistenybės sapnuosis?