Autorė yra aplinkotyros ir ekologijos magistrė, Krekenavos parapijos referentė.

Esu „Bažnyčios žmogus“: parapijose dirbu beveik 10 metų. Taip pat neseniai baigiau aplinkotyros bei aplinkosaugos organizavimo studijas. Šios davė pamatinį supratimą, kokia yra mūsų planetos būklė, kaip reikėtų ja rūpintis. Galbūt dėl tokių patirčių derinio širdyje ir prote man labai skauda matyti, kad Lietuvos (turbūt ir ne tik jos) Bažnyčia yra praktiškai visiškai abejinga aplinkos apsaugos, atsakingo vartojimo ir kitiems panašiems klausimams.

Paskutiniosios popiežiaus Pranciškaus enciklikos „Laudato si“ žinią, atrodo, nesulaukusią kokių nors praktinių išvadų, keičia jau kiti Bažnyčios dokumentai, kuriuos ir vėl skaitysime, aptarsime ir užmiršime arba kartkartėmis prisiminsime, nes „kaip gerai parašyta“. Bet vargiai prieisime iki praktinių žingsnių. Rašau ir rašysiu iš paprasto žmogaus pozicijos: nesu labai apsiskaičiusi, nežiūriu kasdienių žinių. Bet nemažai stebiu, kas vyksta aplink mane, lankau Šventojo Rašto studijas ir labai trokštu, kad ne kalbėtume apie gyvenimą, o jį gyventume. Kaip vienoje geroje paskaitoje girdėjau: šiais laikais yra daug „apie Dievą“, bet mažai „su Dievu“.

Rita Juozėnaitė

Iš bendro išsilavinimo, iš dabartinio informacijos srauto, pagaliau iš paskutinės popiežiaus Pranciškaus enciklikos žinome, kad planetos gamtos padėtis yra kritinės būklės, ir nedelsiant reikia visuotinių pastangų. Bet taip pat žinome, kad tokios pastangos, jei norime jų vaisingų, turi kilti pirmiausia suvokiant, jog to reikalauja mūsų moralė. O jos sergėtoja šiandien yra būtent Bažnyčia. Vadinasi, aplinkosauga turi prasidėti Bažnyčioje. Gaila, tačiau nematyti aplinkos apsaugos srities ir Bažnyčios žmonių dialogo bei bendradarbiavimo. Naivu manyti, kad aplinkosaugininkai ateis ir pakvies Bažnyčią bendradarbiauti kaip autoritetingą, o juo labiau būtiną dalyvį. Tačiau Bažnyčia, jau kurį laiką turėdama socialinį mokymą rūpinimosi kūrinija klausimais, turėtų jausti atsakomybę ir veikti, nes pavieniui mokslas tegali pasiūlyti techninių sprendimų, kurių nė vienas, deja, nėra stebuklingas vaistas.

Keletas praktinių pastebėjimų. Masiniai tikinčiųjų renginiai retai kada būna organizuoti aplinkai palankiu būdu ir dar rečiau pasinaudoja proga skleisti, populiarinti atsakingo vartojimo, atsakingo elgesio su aplinka kultūrą. Atliekos (nuo maitinimo ir kitos) paprastai nerūšiuojamos, naudojami vienkartiniai (ypač plastikiniai) indai, išleidžiami kalnai nieko vertų brošiūrėlių ir t. t. Lygiai taip bažnytinių organizacijų (jaunimo, šeimos centrų, parapijų) kasdienėse veiklose. „Nes taip patogiau“. O Vėlinės? Iš prekybcentrių ir turgų tiesiog iššluojame žvakes ir žvakeles, krepšelius ir vazonėlius. (Gal aš neskaičiau tos knygos, kurioje parašyta, kad mirusiems tai gyvybiškai svarbu...) O praėjus atminimo dienoms už kapinių tvoros ar prie konteinerių (nes nebetelpa) kasmet krauname to žvakių ir gėlių „komposto“ krūvas. Esu įsitikinusi, kad būtent „bažnytiniams“ žmonėms turėtų būti lengviausia, beveik natūralu atsakingai elgtis su aplinka. Ar tuo turi užsiimti tik pranciškonai ir kiti pavieniai entuziastai?

Kiek yra prieinama informacija viešojoje erdvėje, sunkiai skinasi kelią kai kurių kunigų pastangos į sąžinės sąskaitą įtraukti nuodėmių prieš kūriniją skyrelį. Ir čia nesigilinsiu į teologiją – tam neturiu kompetencijos. Tik noriu pasakyti, kad kiekvieną kartą pirkdami mes vykdome politiką. Dažnai net įprasti mūsų pirkiniai paremia žmonių išnaudojimą, aplinkos alinimą ar griovimą, kartais net žmogaus gyvybės atėmimą. Neatsakingai vartodami ir netausodami aplinkos atsakome už ateities kartų ir kai kurių besivystančių šalių regionų būtinas sąlygas išgyventi, už savo ir aplinkinių sveikatą, už didžiosios pasaulio dalies gyventojų aplinkos kokybę. Apibendrinant: nors neatsakingas vartojimas ir elgesys su aplinka paprastai nežudo čia ir dabar, jis žudo ateityje ir kitoje gaublio pusėje. Ką jau kalbėti apie iki skausmo girdėtą šiltnamio reiškinį, prie kurio prisidedame kiekvienas iš mūsų, ir kuris veikia visą planetą. Aplinkosaugininkai nuo galvos skausmo naktimis nemiega! Kodėl neprašome to mums, „bažnytiniams“, plačiau paaiškinti? Kada pagaliau, kaip ir apie abortus ar eutanaziją, t. y. akivaizdų žudymą, galėsime pasisakyti ir aplinkos griovimo – netiesioginio žudymo – klausimais?

Jau ne vienus metus man skauda širdį: kodėl Bažnyčia nėra ten, kur ji būtina? Kodėl ji nepaliečia visų skaudžiausių šių dienų pasaulio žaizdų? Atrodo, daugelis „bažnytinio“ jaunimo gyvena nuo renginio prie renginio: kad ir vėl juose išgirstų apie be galo gailestingą, mylintį, nuostabų ir patogų Dievą? Ar gyvoji Bažnyčia gyvena renginių ir akcijų organizavimu, nepaliaudama plepėti apie Dievą ir šventą gyvenimą, ar stengiasi ir kasdienybėje (buityje) gyventi šventai? Bent mažyčiais žingsneliais į priekį... Nes garantuoju, kad nemaža dalis dažnai kažkur mūsų pamestos gyvenimo prasmės yra rūpestis dėl artimo per rūpinimąsi aplinka.