Tėvas Juozapas Marija Verlind'as yra belgų kilmės Prancūzijoje gyvenantis kunigas, Šv. Juozapo vienuolinės bendruomenės vyresnysis, chemijos, filosofijos ir teologijos mokslų daktaras. Dvi jo knygos apie ezoteriką yra išleistos lietuviškai. Naujieji religiniai judėjimai, ezoterika yra tik viena iš jo veiklos sferų. Jo bendruomenė jau ne vieną dešimtmetį veda vidinio išgydymo rekolekcijas, kurių patirtis surašyta knygoje „Vidinio išgydymo kelias“ (Parcours de guérison intérieure). Čia siūloma ištrauka yra kaip tik iš šios knygos. Joje autorius, gal kiek provokuojančiai, siūlo kelionę pradėti nuo tobulos tėvystės ir motinystės įsisąmoninimo. Parodydamas, kokios tėvystės ir motinystės Kūrėjas norėjo savo vaikams, jis tarsi nori pažadinti mumyse tobulos meilės ilgesį ir per tai aiškiau suvokti, kodėl jos trūkumas mus taip žeidžia. Žinoma, ne tam, kad liūdėtume ar nusiviltume, bet, priešingai, kad atpažinę savo žaizdas, galėtume jas atverti Tėvui, kurio absoliuti meilė niekada nebuvo nei sumenkusi, nei pakitusi ir kuris vienintelis gali išgydyti mūsų žaizdas.

Čia galite perskaityti pirmąją autoriaus teksto apie tobulos meilės ilgesį dalį, skirtą Tėvystės temai.

Dabar kviečiame skaityti II dalį, skirtą Motinystės temai.

Miki de Goodaboom, tapybos darbas „Motinystės džiaugsmas“, 2014

Spontaniškai santykių įsisąmoninimo kelionę norėtųsi pradėti chronologine seka – nuo motinos. Tačiau vidinio gydymo sesijų patirtis mus išmokė, kad pradėti reikia nuo psichologinės pradžios, t. y. nuo tėvo. Juk būtent santykyje su tėčiu prabunda refleksyvi sąmonė, ir būtent ji leidžia prisiminti ankstesnius įvykius, žvelgti į gilesnius mūsų patirties sluoksnius.

Pirminis motinos vaidmuo yra mylėti. Vaikui būtina gauti iš motinos besąlyginę ir neatšaukiamą meilę, kuri vienintelė gali jam padėti jaustis vertingam.

Pirminis motinos vaidmuo yra mylėti. Vaikui būtina gauti iš motinos besąlyginę ir neatšaukiamą meilę, kuri vienintelė gali jam padėti jaustis vertingam. Būtent dovanai teikiama motinos meilė leidžia vaikui formuotis su tikrumu, kad jis turi teisę egzistuoti, kad jis turi savo vietą pasaulyje, kad yra čia priimamas, kad jis šioje žemėje yra „savo namuose“, kad jis čia laukiamas, trokštamas, o tai reiškia, kad gyvenimas yra gėris.

Lygiai kaip devynuis mėnesius kūdikis buvo saugus motinos kūne, taip jis turi galėti būti saugus jos meilėje. Jos meilė turi būti tokia pat priimanti, apglėbianti, šilta, maitinanti ir sauganti, kokios buvo jos įsčios. Nuo šios meilės kokybės priklausys vaiko emocijos, kurias formuoja būtent motina, ir jos įtaka išlieka žmogaus psichikoje net kai jis tampa suaugęs. Mamos meilė tartum pratęsia įsčias ir yra ta dirva, kurioje vaikas pasislepia, laukdamas, kada paūgės ir galės išgirsti savo tėčio žodį, kuriuo pasinaudos kaip atrama, kad stiebtųsi į viršų ir pradėtų kelionę link dvasinio gyvenimo aukštumų.

Vaikui reikia, kad motinos meilė būtų juntama, kad ji būtų gausi glamonių. Vaikas save pradeda justi pirmiausia per savo kūną. Švelnumo jam reikia ne mažiau nei maisto.

Palaipsnis sąmonės prabudimas

Labai sunku įsivaizduoti subjektyvią vaiko būseną pirmosiomis savaitėmis po gimimo. Jis neturi jokio laiko ar erdvės jausmo, gyvena tik dabartyje, negalėdamas nei prisiminti, nei numatyti. Dar negalėdamas įsisąmoninti savo kūno, jis kiekvieną akimirką gyvena simbiozėje su savo aplinka. Jo „pasaulis“ nesiekia labai toli ir iš esmės apsiriboja vienu asmeniu, motina ar jos pakaitalu, nuo kurio savęs jis dar neskiria. Jo pasaulyje nėra nei objekto, nei subjekto, nei santykio. Tokia nediferencijuota būsena vadinama pirminiu narcisizmu. Jam dar prireiks nemažai laiko, kol pradės skirti savo kūną nuo jį supančių objektų, o vėliau atpažinti savo kūno narius kaip jo paties kūno dalis.

Visiškai paniręs savyje kūdikis gyvena „viskas arba nieko“ būsenoje. Tai jam vien tik gera, tai blogumas tampa nepakeliamas. Tačiau jis negali pats sau suteikti trokštamo patenkinančio pojūčio, nei savo jėgomis išsivaduoti iš to, kas kelia nerimą. Jis visiškai priklausomas nuo savo motinos. Ir kadangi ji yra toji, kuri „gelbsti“ jį iš visų sielvartų, vaikas motinos artumą tapatina su malonumu. Jacques'as Lacanas kalba apie „veidrodžio stadiją“: pirmasis savo tapatybės suvokimas ateina per susitapatinimą su kitu, o tiksliau, su motina.

Abipusis santykis

Vaikas sugeria motinos emociją ir jai siunčia tos emocijos atspindį kaip veidrodis. Todėl labai svarbu, kad būtų šilta ir rami aplinka, kurioje vaikas galėtų be baimės patirti jausmus, kuriuos atranda savyje per šiuos emocijų kupinus mainus tarp jo ir motinos.

Bet kuri meilė yra mainai tarp dviejų meilės santykio dalyvių. Motiniškos meilės atveju, kadangi vaiko sąmonė dar nesusiformavusi, tuos mainus veda ir kreipia vien tik pati motina. Tačiau būtų klaida manyti, kad santykis yra vienpusis. Motinai priklauso veiksmo iniciatyva, tačiau ji iššaukia vaiko reakciją. Tai ypač pasitvirtina emocijų lygmenyje. Vaikas sugeria motinos emociją ir jai siunčia tos emocijos atspindį kaip veidrodis. Todėl labai svarbu, kad būtų šilta ir rami aplinka, kurioje vaikas galėtų be baimės patirti jausmus, kuriuos atranda savyje per šiuos emocijų kupinus mainus tarp jo ir motinos.

Vaikui negana džiaugtis mamos dėmesiu. Jam taip pat reikia jausti, kad jis jai yra malonumo ir pasididžiavimo objektas. Jo paties malonumas bendraujant bus tiesiogiai proporcingas motinos rodomam pasitenkinimui. O tai bus įmanoma tik tuo atveju, jeigu motina iš tikrųjų jaučia, kad bendravimas su vaiku ją, kaip asmenybę, praturtina. Motinos jaučiamas pasitenkinimas matomas per žvilgsnį, per glamones, per žaidimus, per laiką, kurį ji skiria vaikui, per susižavėjimą, kurį ji išreiškia ir kuriuo vaikas minta, nes tai patvirtina jo vertę.

Pagaliau, motinos ir vaiko santykių kokybė priklauso visų pirma nuo džiaugsmo, kurį abu patiria būdami kartu. Patirdamas tokią „bendrininkystę“ su mama vaikas jaus, kad mama jį supranta. Šis tikrumas, jog jis nėra vienas, apleistas, jam teikia būtiną saugumą, kad galėtų leistis į išorinį gyvenimą, į kurį jį veikiai pakvies tėtis.

Žinoma, vaiko ir mamos santykis dar nėra „tarpasmeninis“, tačiau jų ryšiai yra tikrai žmogiški. Jie keičia motinos asmenybę ir ruošia vaiko asmenybę. Šitaip iš pradžių grynai fizinis malonumas, susijęs su maistu ir lytėjimo pajūčiais, pamažu perauga į jausminį malonumą. Net jeigu vaiko jausmai dar visiškai narciziški, susitelkę išskirtinai į malonųmą ir gerą savijautą, kurią jam gali duoti santykis, būtent šiame etape įgauna struktūrą būsimo suaugusiojo jausmai, būtent šis etapas nulemia, kiek laisvai jam pavyks jausti ir reikšti jausmus.

Reikšminga tai, kad Biblijoje kalbant apie gailestingumą vartojamas hebraiškas žodis rehem, dažniausiai daugiskaitine forma rehamin: tai reiškia motinos įsčias, kurios išnešiojo vaiką, ir nurodo moters jausmus savo atžaloms. Todėl vertėjai šį terminą verčia tai „gailestingumas“, tai „švelnumas“, arba dar „užuojauta“.

Teisė būti savimi

Dar svarbu, kad motinos meilė vaikui leistų nujausti, kad jis priimamas toks, koks yra, t.y. nuo kitų besiskiriantis individas, su savo asmenybe, savo charakteriu ir savais troškimais.

Vaikas labai anksti patiria aistras. Jų jėga jį trikdo. Motina turi padrąsinti savo vaiką padėdama jam priimti savo aistras ir suvokti jų prasmę. Ji turės jam paaiškinti, kad tokiomis aplinkybėmis yra normalu jausti tokią emociją ir nereikia dėl to nerimauti. Parodydama jo patiriamų jausmų teisėtumą, motina padeda vaikui atpažinti vidinius jį persmelkiančius judesius ir pradėti pamažu suprasti savo vidinį pasaulį bei konkrečius savo tapatybės bruožus.

Tačiau motina taip pat turi duoti vaikui suprasti, kad, nors jis iš tikrųjų turi teisę jausti visas savo emocijas, jam visgi teks išmokti, ypač per tėvą, naudotis šia dinamika konstruktyviai, o ne anarchiškai. Taip, pavyzdžiui, ji turės jam padėti suprasti, kad, nors patyrus neteisybę supykti yra visiškai teisėta, jis turi valdyti ir tinkamai orientuoti šios emocijos išraišką ir vengti agresyvumo.

Kad galėtų gyventi savo gyvenimą, vaikas turi išsilaisvinti iš simbiotinio santykio su motina. Pabrėžėme, kad ši tarnystė priklauso tėvui, kuris padeda vaikui atsiverti išoriniam pasauliui ir kitiems, kad leistųsi į didįjį savo gyvenimo nuotykį. Tačiau tėvas gali atlikti šį darbą tik jeigu motina vaiką kreipia į jį. Pirminis susitapatinimas su motina iš tikrųjų yra toks stiprus, kad tą judesį link išorės, link laisvės ir link gyvenimo turi pradėti toji, kuri iki šiol laikė vaiką priglaudusi savo kūniškose įsčiose ir savo švelnumo glėbyje. Vaikui reikia, kad motinos meilė jį stumtų jo troškimo atsiverti pasauliui, rasti savą erdvę, rizikuoti susitikti su kitybe kryptimi. Ši motinos pripažinta teisė į augimą sąlygoja suaugusio žmogaus gebėjimą statydintis santykiuose su kitais, gyventi savo paties istoriją kaip iššūkį, į kurį reikia atsiliepti, kaip atsakomybę, kurią reikia prisiimti.

Vaikui reikia, kad motinos meilė jį stumtų jo troškimo atsiverti pasauliui, rasti savą erdvę, rizikuoti susitikti su kitybe kryptimi.

MOTINYSTĖS BĖDOS

Apmąstydami motiniškos meilė grožį galbūt su liūdesiu konstatavome, kad šis aprašymas ne visai atitinka tai, ką mes patyrėme. Deja, gimtoji nuodėmė daro savo griaunamąjį darbą motinų širdyse, sumažindama jų gebėjimą mylėti. Tad turime peržvelgti motiniškos meilės trūkumus ir jų pasekmes vaikui ir visam jo gyvenimui, kai jis jau bus suaugęs.

Nepakankama motinos meilė

Toji meilė gali būti nepakankama arba todėl, kad motina abejinga vaikui, arba todėl, kad ji yra nepajėgi sukurti vaiko vystymuisi palankios emocinės atmosferos.

Galbūt jus stebina, kad kalbame apie abejingumą. Iš tikrųjų ši laikysena slepia nepripažintą motinos baimę savo kūdikio atžvilgiu. Paprastai ši baimė kyla iš nepajėgumo jausmo. Nepatyrusi gerų santykių su savo motina, moteris nepajėgia dovanoti pasiaukojamos meilės. Ji negali vaikui duoti to, ko pati nėra gavusi. Nesąmoningai jai atrodo neteisinga, kad mažylis iš jos reikalauja to, ko jai niekas nedavė. Po abejingumo uždanga verda pyktis, motina apsimeta nepastebinti vaiko troškimo, kad nereikėtų į jį atsiliepti. Tai jai nesutrukdo graužtis ir jausti kaltai, matant savo pačios bejėgiškumą ir atmetimo jausmą savo mažyliui, kurį ji visgi nuoširdžiai trokšta mylėti.

Vaiką supančios emocinės atmosferos kokybė labiausiai priklauso nuo motinos jausmų brandumo. O tie jausmai priklauso nuo jos pačios vaikystės istorijos ir santuokinės situacijos. Moteriai, kuri vaikystėje turėjo rimtų sunkumų santykiuose su savo motina, bus sunku sukurti šiltą ir augimui palankų emocinį klimatą. Ji bus arba perdėtai nerami, per daug sauganti savo kūdikį, niekada neleisdama jam verkti, niekada nepalikdama jo vieno; arba, priešingai, ji užsisklęs rutinoje ir vaiku rūpinsis „techniškai teisingai“, tačiau be švelnumo ir be džiaugsmo; arba, pagaliau, ji jausis visiškai bejėgė, nerangi, nesugebanti susitvarkyti, ieškos begalės patarimų, kurie galėtų atstoti motiniškos meilės spontaniškumą, kuriam nepavyksta atsiverti.

Motinos švelnumo trūkumas gali labai ryškiai sulėtinti raidą vaiko, kuris, jausdamasis nepriimtas, priešinasi spontaniškai gyvybės sklaidai.

Motinos švelnumo trūkumas gali labai ryškiai sulėtinti raidą vaiko, kuris, jausdamasis nepriimtas, priešinasi spontaniškai gyvybės sklaidai. Kadangi pirmieji švlenumo ženklai pažįstami per maitinimą, motiniškos meilės trūkumas gali pasireikšti per oralines kompensacijas. Saldumynų (arba pinigų jiems įsigyti) vogimas dažnai yra nesąmoningo siekimo kompensuoti stygių požymis.

Motiniškos meilės trūkumas ankstyvoje vaikystėje laikui bėgant pasireiškia emociniais sutrikimais, ir pasekmė paprastai yra viena – tiek vaikui, tiek vėliau jaunuoliui yra sunku kurti normalius socialinius santykius. Šiems vaikams, neradusiems pas mamą širdies atvirumo, kuris leistų išlaisvinti jausmus, būna labai sunku palaikyti nuoširdžius emocinius ryšius. Jų tariamas abejingumas draugystei yra fasadas, už kurio jie slepia kaltės jausmą dėl negebėjimo vibruoti šiuo registru.

Tie žmonės tarytum saugosi meilės. Be abejo, stoka, kurią jie yra patyrę, vis dar jaučiama, todėl jie nedrįsta dar kartą eiti į santykį. Vis dėlto jie bijo vienatvės, kuri tik stiprina apleistumo jausmą. Jausdamiesi nenorėti ir nemylimi, įsitikinę, kad yra nieko neverti kitų akyse, jie būna linkę nuolatos siekti savo aplinkos pritarimo, lyg išmaldos prašydami iš kitų savo teisės egzistuoti. Žmogus netgi gali atsisakyti suaugti ir ieškoti prieglobsčio infantilioje elgsenoje, reikalauti, kad kiti jį išlaikytų, saugotų, guostų.

Savininkiškos motinos

Kai kurios motinos nugręžia savo motinišką instinktą nuo jo vienintelio tikslo – vaiko, ir naudoja jį savo pačių emociniams poreikiams arba savo įvaizdžiui. Tokia meilė yra ne dovanojanti, bet užgrobianti. Ji ne tarnauja vaikui, bet juo naudojasi.

„Gimti, – rašo Denis Vasse, – reiškia būti atskirtam, arba atsiskirti, nuo to, kas mus pradėjo, tiek kūno plotmėje, tiek minties plotmėje. Be šito gyvybės atsiskyrimo pačioje gyvybėje tai, kas mus pradėjo, mus sustingdo, uždaro ir nužudo. Motinos pilvas, kurio vaidmenį vėliau perima jos akys, tampa kapu, o jos kalba – kalėjimu. Be žodžio, kuris įvardija ir atskiria, jau vien tai, kad gimstame, neišvengiamai apima riziką, kad galime gimti negyvi. Pati žmogaus tapatybė apima atsiskyrimą ir netektį. Tad darosi aišku, jog gimti reiškia mirti tam, kas mus pradeda. Tam būtina, kad tai, kas mus pradeda, atiduotų mus mums patiems.“

Kai kurios motinos nugręžia savo motinišką instinktą nuo jo vienintelio tikslo – vaiko, ir naudoja jį savo pačių emociniams poreikiams arba savo įvaizdžiui. Tokia meilė yra ne dovanojanti, bet užgrobianti.

Nepaisant apsimestinio nesuinteresuotumo, savininkiška motina reikalauja, kad vaiko elgesys ir jausmai atitiktų tai, ko ji iš jo tikisi. Jis turi perimti jos pažiūras, jos mąstymą, jis turi įgyvendinti jos neįgyvendintus idealus ir kompensuoti jos emocinę stoką. Per savo vaikus ji rūpinasi savo pačios įvaizdžiu, vaikas turi būti visais atžvilgiais tobulas, kad ji būtų pagerbta. Ji netgi gali reikalauti iš vaiko poelgių, kurie neatitinka jo amžiaus, arba rezulttų, kurie neatitika jo realių gebėjimų.

Sąlygojamas motinos žvilgsnio vaikas neturi laisvės kurti savo paties tapatybės – jo emocijų raiška, jo charakteris, jo savitumas, trumpai tariant, viskas, kas sudaro jo kaip vientiso asmens tapatybę, persijojama per motinos cenzūros rėtį, o tai užslopina vaiko spontaniškumą ir paženklina gimstančią asmenybę neišdildomu randu. Bet kokia savarankiškumo apraiška yra traktuojama kaip nedėkingumas jai, kuri „pasiaukojo“ savo „savanaudiškiems“ vaikams, iš kurių nesulaukia jokio dėkingumo, į kurį turi „teisę“.

Ko gero, dižiausia žala padaroma jausmams – vaikas instinktyviai jaučia, kad tai, ką motina jam jaučia tik vadinasi meile. Jai stinga esminio dovanojimo matmens, ji tėra pinigas mainams, netgi šantažo priemonė. Jos dalijami jausmai skirti patenkinti ją pačią, tad jos „meilė“ yra veikiau našta nei prieglobstis ar paguoda. Tokia neteisybė vaikui spontaniškai sukelia pyktį, kurio neįmanoma išsakyti ir kuris jį verčia jaustis kaltą juo labiau, kad motina pristato save kaip geriausią motiną pasaulyje.

Pasekmės vaikui

Vaikas labai anksti iššifruoja pasąmoninį motinos žaidimą, jis supranta, kad nėra mylimas dėl jo paties, kad meilė, kurią jis gauna yra sąlygota jo reakcijų, o tiksliau, paklusnumo motinos troškimams. Pakliuvęs į tokios pseudo meilės tinklus, kurie jį smaugia, vaikas arba pasklūsta, kad sumažintų spaudimą, arba ima maištauti, mėgindamas sudaužyti gniaužtus.

Paklusnumo strategiją pasirinkęs vaikas visas jėgas skiria pastangoms numatyti motinos troškimus. Jis tampa savimi nepasitikinčia, neramia asmenybe, lyg gyventų nuolatinio pavojaus būsenoje. Kadangi niekas neatsižvelgė į tai, kas jis iš tikrųjų yra, neišmokė įsiklausyti į tai, kas vyksta jo paties širdyje, jis tampa nepajėgus teigti savo pomėgius – jis jų nepažįsta – ir neatranda savo kūrybiškumo. Jis ypač atidus tam, ką pasakys kiti, ir rūpinasi gauti jų pritarimą.

Maištaujantis vaikas daro viską priešingai, nei reikalauja motina, ir desperatiškai stengiasi išsireikalauti savo paties troškimų pripažinimo juos primesdamas. Tačiau agresyvumas, su kuriuo jis atmeta tą pseudo meilę, kurios auka yra tapęs, savo ruožtu jį daro nemalonų, o tai tik sustiprina motinos šantažą.

Vaikas taip pat gali nesąmoningai imtis atsakomojo šantažo ir atmesti motinos meilę simboliniu pavidalu – per maistą. Pavyzdžiui, anoreksija yra netiesioginės agresijos forma, ne tokia smarki kaip atviras karas, savotiška tarpinė strategija tarp paklusimo ir maišto.

Tokių vaikų ateitis priklauso nuo kitų juos supančių žmonių laikysenos, ypač tėvo. Paprastai savininkiška motina ne tik nenukreipia vaiko pas jo tėvą, bet daro viską, kad vaikas liktų visiškai nuo jos priklausomas. Jeigu tėvo nėra arba jis atsitraukia, tokiems vaikams uždaromas kelias į „antrajį gimimą“, kuris būtų juos išlaisvinęs iš motinos valdžios ir padėjęs atrasti vietą visuomenėje. Pasekmės būna sunkios ir mergaitėms, ir berniukams, bet dažnai pastariesiems jos būna sunkesnės. Tokia psichologinė kastracija gali iššaukti visišką ar dalinę impotenciją, netgi gali išsivystyti polinkis į homoseksualumą.

Jokiu būdu negalima sustoti ties tokiu nesėkmės konstatavimu – Jėzus atėjo, kad mes turėtume gyvenimą, kad apsčiai jo turėtume. Dievui niekas nėra prarasta, Jis gali išgauti gėrį netgi iš pačių juodžiausių mūsų gyvenimo puslapių. Viską, ko mums trūko motiniškos meilės plotmėje, Viešpats su perviršiu siūlosi mums duoti malonės plotmėje – Dvasios švelnume. Negalime perrašyti jau įvykusios istorijos, tačiau galime leisti Dievui surasti tą vaiką, kuris kažkur mūsų širdies gilumoje vis dar šaukia savo protestą ir bejėgę kančią ir kurio žaizdos vis dar įtakoja mūsų, jau suaugusių žmonių, elgesį. Esame kviečiami leisti Žodžiui įtikinti mus motiniška Dievo meile mums, kad išdrįstume atsiverti meilei ir pasitikėdami žengtume jausminio gyvenimo keliu.

„Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekad neužmiršiu. Štai! Įrėžiau tavo vardą savo rankos delne“ (Iz 49, 15-16).

Iš prancūzų kalbos vertė Edita Janulevičiūtė