Nacionalinio gailestingumo kongreso metu startavo Lietuvos „Carito“ inicijuota gerų darbų svetainė „Aš čia“, kuri tęsis iki lapkričio mėnesio. Bus galima išsirinkti padaryti konkretų gerumo darbą, kuriam visiškai nebūtini pinigai. Apie iniciatyvą „Bernardinai.lt“ interneto dienraščiui papasakojo viena iš jos autorių Dalia Sakalauskaitė-Babravičė ir pagrindinė koordinatorė Ieva Kuzmaitė.

Padeda žengti pirmąjį žingsnį

Dalia pasakojo, kad viskas prasidėjo ne nuo pačios „Aš čia“ svetainės idėjos, bet nuo noro kalbėti apie gailestingumą plačiosioms masėms priimtinu būdu. „Pirmiausia atsirado koncerto „Aš čia“ Nacionaliniame gailestingumo kongrese idėja, nes pagalvojome, kad geriausiai apie Gailestingojo Tėvo meilę – nesavanaudišką, nelogišką, nepamatuojamą meilę gali kalbėti savanoriai. Juk pas mus savanoriaujantys žmonės negauna apčiuopiamos ekonominės naudos, juos skatina kažkas daugiau, – aiškino Dalia Sakalauskaitė-Babravičė. – Antras žingsnis buvo parodyti visuomenei, kad šie koncerte liudiję savanoriai yra ir ypatingi, ir kartu nieko neypatingi. Kitaip tariant, jie ypatingi dėl to, ką daro, bet šiaip yra paprasti žmonės, kaip ir bet kuris kitas iš mūsų: kai ką dirba, kai ko mokosi, turi pomėgių, užsiėmimų. Tačiau šalia viso to jie apsisprendžia dovanoti dalį savo laiko ir pastangų žmonėms, kuriems reikia pagalbos.“

Nuotraukos autorė Marija Stanulytė

Pašnekovės aiškino, jog tam, kad tie liudijimai neliktų vien konkrečių žmonių ar savanorystės reklama, atėjo mintis sukurti įrankį, padedantį žmogui žengti pirmąjį žingsnį. „Galbūt žmogų palietė savanorių liudijimai, ir jis panoro atlikti kokį nors gerą darbą, tačiau nežino, nuo ko pradėti, kur eiti, jaučiasi nedrąsiai. „Aš čia, o kur tu“ platforma yra vieta, kur skelbiami konkretūs poreikiai, kur yra aiškios istorijos ir vardai, tereikia kažkurį poreikį išsirinkti ir imtis veiksmų“, – idėjos gimimą pasakojo Dalia.

Norint prisidėti nereikia pinigų

Pasak Dalios ir Ievos, svarbiausias svetainės akcentas – tikrai ne pinigai. Nors sudaryta galimybė paaukoti ir pinigų (nes kartais istorija sujaudina, o fizinis atstumas per didelis padėti tiesiogiai), tačiau pati pirminė idėja ta, kad žmogus atliktų gerumo darbą, arba, dar geriau, kad tai padarytų ne vienas žmogus, o visa bendruomenė, pavyzdžiui, parapija, maldos grupė, šeima ar bendradarbių kolektyvas.

„Čia yra darbų, kuriuos galima padaryti ir neturint pinigų. Pavyzdžiui, „Betzatos“ bendruomenė prašo padėti sukasti daržą. Vadinasi, tereikia noro padėti ir kastuvo. Vieni žmonės galės padėti daiktu, kiti darbu, dar kiti – savo kompetencijomis. Galima būti paprastu staliumi ir nuėjus sudėti močiutei grindis“, – sakė Dalia.

„Viena mergina prašė pagalbos suorganizuoti jos darbų parodą, profesionaliai nufotografuoti ir paviešinti. Buvo labai džiugu, kad šis darbas buvo pasiimtas dar net neprasidėjus Kongreso koncertui „Aš čia“, – džiaugėsi Ieva Kuzmaitė. – Nors ji prašė ir šiek tiek pinigų, bet tai merginai buvo pasakyta, jog jai bus padovanotos visos reikiamos priemonės, o ne pinigai. Ta istorija turėjo keturis sudedamuosius darbus, kuriuos per tris dienas žmonės atliko.“

Neduoda pinigų tiesiogiai žmonėms

Nors iniciatyvos autorius yra Lietuvos „Caritas“, vienijantis visų arkivyskupijų „Caritus“, tačiau istorijos, kurias viešiname, nėra tiktai „Carito“, bet ir kitų katalikiškų stiprių organizacijų globojamos istorijos. Ką reiškia globojamos istorijos? „Kiekviena istorija turi lydinčią organizaciją, tiesiog tam, kad užtikrintume istorijos tikrumą, jog tai nėra būdas pasipelnyti, kaip kartais atsitinka viešinant istorijas per socialinius tinklus. Pasitaiko išgalvotų istorijų, nes yra sąlyginai lengva susikurti savo feisbuko paskyrą“, – aiškino Dalia Sakalauskaitė Babravičė.

Kitas svarbus dalykas, pasak pašnekovių, kad pagalbos poreikis paprastai neapsiriboja daiktais, nes jie retai gali išspręsti tų žmonių ir šeimų problemas. Tam reikia ilgalaikio darbo, ugdymo, palydėjimo, ką ir daro lydinčios organizacijos. Be to, jos yra atsakingos už surinktų lėšų panaudojimą ir gerų darbų įvykdymą, talkų organizavimą, savanorių sutelkimą.

„Be to, ne visos šeimos arba globojami žmonės turi reikiamų įgūdžių tvarkytis su pinigais, – aiškino Dalia. – Tada gali atsirasti kitų žmonių, kurie pasinaudoja ta situacija, pažada padaryti visus darbus, o paėmę pinigus dingsta. Dažnai mūsų globojami asmenys nėra turėję rankose didelių pinigų, jie neturi įgūdžių su jais tvarkytis. Kai sakau didelių pinigų, neturiu omenyje šimtų tūkstančių. Gavę net ir porą tūkstančių eurų, jie gali tiesiog iš to džiaugsmo pasielgti neprognozuojamai, kas ilgainiui nepagerintų jų gyvenimo sąlygų.“

„Carito“ darbuotojos užtikrino, kad tai tikrai nėra nepasitikėjimas žmonėmis, kurie prašo pagalbos. Tačiau organizuojant gerumo darbus yra galimybė įtraukti daugiau žmonių. „Pavyzdžiui, yra konkreti istorija, kur močiutei reikia grindų, nes jos namelio viduje telkšo vanduo. Tačiau tai nereiškia, kad reikia ateiti ir ant to vandens uždėti lentas, nes tai nieko neišspręstų. Vadinasi, reikia specialisto patarimų, ar daryti drenažą, ar dėti vandens siurblius, ar hidroizoliaciją, ar betonuoti. Tai reiškia, kad vien pinigai situacijos neišspręs, reikia ir konsultacijų. Be to, nuoširdžiai į istoriją įsitraukusi įmonė padaro labai daug papildomų darbų nemokamai ar apskritai atsisako užmokesčio ir ima pinigus tik už medžiagas. Galima padaryti tikrai geriau ir daugiau už tą pačią sumą, negu pats žmogus turėdamas pinigų nueitų į prekybos centrą, nusipirktų dailylenčių, įmerktų į tą balą ir po metų vėl atsidurtų toje pačioje situacijoje“, – aiškino Dalia.

Svetainė neturi administracinių kaštų

Paklaustos, kodėl reikėjo kurti naują svetainę ir gerų darbų platformą, kai jau egzistuoja panašių puslapių, pašnekovės nurodė keletą priežasčių. „Viena iš priežasčių kurti naują svetainę buvo ta, kad mes esame katalikiška organizacija, turime tam tikrus nuostatus ir įsitikinimus. Pavyzdžiui, viskas, kas paaukojama per „Aš čia“ svetainę, skiriama toms istorijoms, mes neturime jokių administracinių kaštų. 100 proc. aukos sumos ir gerų darbų pasiekia žmones. Visos kitos aukojimo platformos turi savo kaštus, šiek tiek pinigų nubyra administravimui“, – sakė Dalia.

Kitas svarbus aspektas buvo žmonių apsauga. „Svarbu tai, jog galime žaisti pagal savo taisykles: viešinti tiek, kiek norime, lįsti žmogui į širdį tiek, kiek norime. Esame sutarę, kad jeigu istorijos labai jautrios ir pagalbos tikrai reikia, bet žmogus nenori viešumo, galime daryti tą anonimiškai, kliaudamiesi vien tik globojančiąja organizacija. Valdome santykius su žiniasklaida, kiek leisti žmogų kamantinėti, o kur jau nubrėžti ribą. Tai yra mūsų žmonės, kuriuos mes mylime“, – aiškino „Carito“ darbuotoja.

Be to, kiti internete sukurti puslapiai paprastai prašo pinigų, o ne veiksmo. Tuo tarpu atlikti konkretų gerumo darbą, susitikti su žmogumi, kuriam padedi, yra daugiau, nei skirti minutę internetinės bankininkystės pavedimui.

„Mums atrodo, kad labai gerai tinka iniciatyvos pavadinimas „Aš čia“. „Aš čia su savo problema“, – sako žmonės, kuriems reikia pagalbos. „Aš čia, kad tau padėčiau“, – atsako savanoriai. Tai yra aido principas“, – aiškino Ieva.

Kas gali siūlyti istorijas?

Paklausiau pašnekovių, ar žmogus, pažinodamas stokojančią šeimą ar asmenį, kuriam reikia pagalbos, gali pasiūlyti jo istoriją „Aš čia“ svetainei. Dalia Sakalauskaitė-Babravičė atsakė, kad idealiu atveju „Aš čia“ puslapis turėtų įkvėpti tiesiog eiti ir padėti tam žmogui ar šeimai. „Kol kas turime baigtinį bendradarbiaujančių organizacijų sąrašą, bet jeigu atsirastų labai stiprios istorijos, jas galėtų palydėti kuri nors iš šių organizacijų. Jeigu tai bus stokojanti šeima, greičiausiai ji turi daugiau iššūkių nei pats skurdas ar daikto trūkumas. Atsiradus lydinčioms organizacijoms, suteikiama tęstinė pagalba, darbas su vaikais ir panašiai. Globojanti organizacija yra galimybė pasiekti platesnę ir ilgalaikę pagalbą. Tai yra ne tik sulaukti svetainėje viešinamo gerumo darbo, bet gauti profesionalių konsultacijų ir palydėjimą. Jeigu atsirastų svarbi istorija, kažkam ji kirbėtų širdyje, tas žmogus gali drąsiai kreiptis į Ievą, o mes jau žiūrėsime, kaip galima geriausiai padėti.“

Pagal dabartinį planą, iniciatyva truks iki lapkričio mėnesio, t. y. Gailestingumo metų pabaigos. Dalia ir Ieva užtikrina, kad tai nereiškia, jog „Aš čia, o kur tu“ programa nebus tęsiama toliau, bet lapkritis bus skirtas įsivertinti ir nuspręsti tolesnius žingsnius. Iniciatyvos ateitis priklausys nuo visų mūsų aktyvumo.

Daugiau apie iniciatyvą sužinokite ČIA.

Parengė Monika Midverytė OFS