Gegužės pradžioje „Bernardinai.lt“ išleido naują vaikų ugdymui skirtą italų psichologo, psichoterapeuto, šeimos ir ugdymo temų eksperto Ezio Aceti knygą „Niekada ne per vėlu!“ Jos autorius, turintis daugiau nei trijų dešimčių metų psichologinę-pedagoginę praktiką, yra Lombardijos regiono psichologų ordino patarėjas, be to, nuolat veda seminarus ir mokymus ne tik Italijoje, bet ir svetur – taip pat Lietuvoje. Visai neseniai E. Aceti Vilniuje ir Kaune vedė seminarus įvaikinimo tema. Ta pačia proga jis apsilankė ir „Bernardinai.lt“ redakcijoje, kur maloniai sutiko pasidalinti savo mintimis bei įžvalgomis.

Esate psichologas, psichoterapeutas, kurio pagrindinė interesų sritis – šeima, vaikai. Kodėl į ją orientuojatės labiausiai?

Iš tiesų taip – vaikai, paaugliai, jaunimas. Rinktis šią sritį nusprendžiau dar būdamas studentas. Bet kai įgijau daugiau profesinės patirties, vis labiau ėmiau suprasti, kad tai, ko labiausiai ir skubiausiai dabar reikia, yra būtent susiję su vaikyste. Jeigu mes norime sukurti naują visuomenę ir gydyti dabartinės visuomenės žaizdas, turime vis labiau pažinti vaiką ir vaikystę, nes vaikas yra kaip augalas – jei aš jį tinkamai pasodinsiu, jis gerai ir užaugs. Vaikų auklėjimas tarpusavio santykiams atveria galimybę sukurti suaugusiųjų visuomenę, įkvėptą altruizmo, solidarumo bei kitų pozityvių dalykų.

O kaipgi atradote Lietuvą ir kelintą kartą čia jau lankotės?

Lietuvos atradimą nulėmė susiklosčiusios aplinkybės. Kadangi vedu įvairius kursus apie vaikų ugdymą, buvau pakviestas dviejų Italijos asociacijų, kad vesčiau kursus dvejų globos namų darbuotojams Lietuvoje. Ir, man atrodo, nuo to laiko jau penktą kartą atvažiuoju į šią šalį, ir tuo labai džiaugiuosi, kadangi pamačiau ,jog nuo tada, nepaisant visų sunkumų, yra vis daugiau dėmesio skiriama vaikams ir vaikystei. Tad jaučiu didelį džiaugsmą galėdamas prie to prisidėti nors ir mažais dalykais, suteikti jums truputį šviesos kalbant apie įvaikinimo žaizdą, kurią turite. Nes vaikas, kuris yra apleidžiamas savo prigimtinės šeimos, nešioja žaizdą, kurią reikia išgydyti. Ir jei mes, suaugusieji, gerbiame žmogų, turime daryti viską, kad ta žaizda gytų.

Kaip suprantu, įvaikinimo tema taip pat yra svarbi jūsų interesų ir veiklos sritis?

Kaip minėjau, mano, kaip specialisto, pagrindinė interesų sritis yra vaikystė ir paauglystė, o kadangi įvaikinimas susijęs su šiais amžiaus tarpsniais, tai mane labai domina. Taip pat man labai rūpi šeima bei rengimas tų, kurie dirba su vaikais ir jaunimu – mokytojų, ugdytojų, pediatrų. Visoje Italijoje, taip pat kai kur Europoje vedu labai daug kursų šia tema, ir man atrodo, kad šiandien tai – aktualiausia.

Būtų įdomu sužinoti apie situaciją Italijoje. Pavyzdžiui, ar čia esama daug institucinės vaikų globos namų, apleistų, „niekam nereikalingų“ vaikų?

Italijoje tokių vaikų nėra daug. Kai šalyje yra apie 60 mln. gyventojų, manau, nebus daugiau nei 2000 vaikų, kurie šiuo metu gyvena globos namuose ar šeimynose. Manau, kad mes jau išsprendėme šią skaudžią problemą. Tačiau tai nereiškia, jog neturime kitokių sunkumų, taip pat susijusių su vaikais.

Visų pirma – tai perdėtas italių motinų prisirišimas prie savo vaikų. Tai jau išaugino ištisą truputį išlepusių vaikų kartą, kuriems sunku gyventi savarankiškai ir patiems tvarkyti savo gyvenimą.

Kokia šio prisirišimo priežastis?

Tokio tipo motinos prisirišimas prie vaiko dažniausiai būna dėl dviejų pagrindinių priežasčių.

Pirmoji – kai vaikas gimsta, mama ir tėtis patiria labai gražią emociją, tačiau mama dažnai į vaiką investuoja tai, ką iš tiesų turėjo investuoti į santykį su savo antrąja puse. Tad motina dažnai atsisako savojo moteriškojo „aš“ dėl motiniško „aš“.

Antroji šio perdėto prisirišimo priežastis ta, kad mes dar ne itin gerai suvokiame, kaip vaikas „veikia“. Manome, kad ugdyti vaiką reiškia ypatingu būdu juo rūpintis. Tačiau iš tikrųjų ugdyti vaiką reiškia palydėti jį ir padėti jam išreikšti tai, ką jis turi savo viduje. Tad žinia, kurią labai svarbu perteikti Europai, yra ta, jog vaikus reikia palydėti, kad jie nėra mūsų nuosavybė, kad jie tik per mus ateina. Poetas K. Džibranas, kalbėdamas apie vaikus, sakė, kad mūsų vaikai nėra mūsų, jie tik ateina per mus, ir mes esame kaip lankas, o vaikas – tarsi strėlė. Tad galime tik ištempti lanką, tačiau strėlė skris ten, kur norės.

Norėčiau sugrįžti prie to, kaip Italijoje buvo pasiekta, kad beveik nebeliko vaikų, augančių globos institucijose? Galbūt dėl to „kaltas“ kitoks italų mentalitetas nei lietuvių?

Nemanau, kad tai dėl kitokio mentaliteto. Tai – pedagoginė kultūra, kuri Italijoje yra labiau užaugusi ir išsiplėtojusi. Kai kurie pedagogai, visų pirma M. Montesori, mums leido suprasti, jog šeima yra pati tinkamiausia vieta vaikui augti. Galiausiai paaiškėjo, kad didelės struktūros kaip kūdikių ar vaikų namai prieštarauja vaiko psichologijai ir pedagogikai. Kadangi vaikas, kaip toks, yra asmuo. Tad jam reikalingi santykiai ir ryšiai, tačiau globos institucijose tą sunku įgyvendinti. Taigi pradėjome labiau skatinti įvaikinimą, daug kalbėti apie santykių kultūrą. Ir šis atsinaujinimo procesas buvo susijęs ne tik su vaikyste, bet taip pat ir su vaikų, turinčių negalią, integraciją. Italijoje visi tokie vaikai mokosi bendrose mokyklose, yra integruojami į klases. Tas pat pasakytina ir apie protinę negalią turinčius žmones. Anksčiau turėjome didelių psichiatrinių ligoninių, kurias dabar pakeitė psichikos sveikatos namai, kur žmonės, turintys protinę negalią, gyvena mažomis grupelėmis tarsi šeimomis.

Galbūt institucinės vaikų globos Italijoje beveik nebeliko dėl to, kad labai išpopuliarėjo įvaikinimas? O gal tiesiog mažiau vaikų atimama iš „netinkamų“ tėvų?

Italijoje nedaug vaikų paimami iš šeimų. O kalbant apie įvaikinimą – tai, kas vyksta Italijoje, iš tiesų yra labai gražus dalykas. Iš tikrųjų yra daug porų, kurios nori rūpintis vaikais, neturinčiais šeimų. Nors dauguma tokių porų yra nevaisingos ir įsivaikina, kompensuodamos motinystės bei tėvystės poreikį, vis tiek gražu, kad jos atsiduoda rūpinimuisi vaiku, kuriam gyvenime nepasisekė.

Ar įvaikinimą skatina ir pati valstybė?

Nepasakyčiau, kad valstybė itin skatintų įvaikinimą. Kadangi iš tiesų to mūsų šeimoms nebereikia – jos pačios jaučia vidinį poreikį įsivaikinti. Nenoriu didžiuotis, tačiau, manau, kad vaikystės kultūra Italijoje labai suklestėjo.

Kita vertus, Italijos istorija visai kitokia nei Lietuvos. Tai nereiškia, kad Italijos ji geresnė ar blogesnė, tačiau ji skirtinga. Ačiū Dievui, ekonominė gerovė mums leidžia truputį daugiau. Kai kurios Italijos vyriausybės šeimoms suteikė daugiau autonomijos, dėl to šeimos jaučiasi labiau nepriklausomos nuo valstybės ir toliau gali ugdyti kūrybiškumą ir priėmimą.

Tačiau manau, kad ir Lietuvoje yra labai daug talentų, kurie gali padėti gydyti žaizdas, kurias čia tikriausiai paliko komunizmas, ir turi gebėjimą susitvarkyti su kančiomis, ko galbūt mes, italai, neturime. Esu įsitikinęs, kad Lietuva galėtų daug ko išmokyti Italiją – gebėjimo priimti kančią, eiti iki galo, nepaisant didelių sunkumų.

Sakote, kad institucinė globa yra vienareikšmiškai žalinga vaikams. O ką manote apie vaikų darželius? Kai kurie vystymosi psichologai teigia, kad bent iki trejų metų vaikai turėtų jų nelankyti, o augti namuose.

Iš tiesų manau, jog institucinė globa yra neigiamas dalykas, ir Lietuva turėtų sau pasirašyti šūkį, kad kiekvienas vaikas, bėgant laikui, turėtų būti paimtas iš globos įstaigos ir atiduotas šeimai, kuri juo rūpintųsi. Bet tik jūs patys galite suprasti, kaip tai padaryti.

O kalbant apie vaiko leidimą į vaikų darželį iki trejų metų – jei jis turi mamą ir tėtį, kurie jį myli ir pažįsta, bei puikių ugdytojų lopšelyje, jam lankyti jį gali būti netgi geriau, nei visą laiką leisti namuose. Tada vaikas turi ne tik labai gražią šeimos patirtį, bet taip pat išmoksta bendrauti su kitais vaikais. Taip ugdomas jo socialumas ir savarankiškumas, kuris jam ateityje gali labai praversti.

Iš tiesų pirminis motinos rūpestis yra labai svarbus vaikui. Apie tai rašė didieji vaikystės psichologai – S. Winicotas, W. Baulby. Mes, vaikų psichologai, sakome, kad pirmi devyni vaiko gyvenimo mėnesiai yra itin svarbūs, nes nuo 7 iki 9 mėnesio kiekvienam vaikui įvyksta labai svarbus procesas – jis „įvidina“ savo mamą. O motina vaikui asocijuojasi su jo saugumu. Tad jeigu tais pirmaisiais gyvenimo metais vaikas gyvena su mama ir tėčiu, jis įgyja tą saugumo, prieraišumo jausmą, kuris jam bus reikalingas visą gyvenimą. Bet nuo vienų metų, jei vaikas ir patektų į vaikų lopšelį, nereiškia, jog tai būtinai bus neigiamas dalykas.

Niekada nebūna taip, kad viskas teisinga vienoje pusėje, o viskas klaidinga – kitoje. Iš tiesų teko susidurti su vaikais, kurie pradėjo lankyti lopšelį ir ten buvo sužeisti, tačiau kiti vaikai, kurie lankė tuos pačius lopšelius, išsiugdė labai didelį savarankiškumą. Taip pat pažįstu vaikų, kurie nelankė darželio ir užaugo labai puikiai, tačiau ir tokių, kurių ryšys su motina tapo perdėtas, simbiozinis.

Ar galėtumėte palyginti, kuo skiriasi italai tėvai nuo lietuvių?

Tą pasakyti labai sunku, tačiau jei bandyčiau duoti apibendrintą atsakymą, italai tėvai labai daug investuoja į pirminį santykį su vaiku. O lietuviai tėvai tarsi turi baimę, kad nepakankamai juos ugdo. Taip pat manau, jog lietuvės motinos jaučiasi mažiau saugios, turi nemažai asmeninių problemų. Bet man atrodo, kad tiek Lietuvos, tiek Italijos tėvams, kaip ir visiems Europoje, reikia vieno dalyko – tėvystės ugdymo.

Žymus JAV psichiatras, vystymosi teoretikas, vaikystės psichologas W. Sternas (1934–2012) įrodė, kad vaiko optimizmas gimsta ketvirtąjį jo gyvenimo mėnesį. Tačiau, manau, kad nedaug moterų tiek Italijoje, tiek Lietuvoje, tiek Europoje, žino šį faktą. Įsivaizduokite, jei pradėtume europinę tėvystės įgūdžių ugdymo kampaniją, kur būtų privaloma, kad mama, tėtis, turintys mažą vaiką, lankytų 2–3 susitikimus tam, kad sužinotų kaip tas vaikas „veikia“. Tada mes užaugintume ištisą optimistų kartą!

Tad kaip tai įgyvendinti?

Labai paprastai. Reikia į problemą žvelgti krikščioniškai, humaniškai. Juk anksčiau žmonės, turinys negalią, būdavo atstumiami. O dabar supratome, kad vaikas, turintis negalią, mokydamasis drauge su kitais, taip pat daug ką gali pasiekti. Praėjusio amžiaus pradžioje visoje Europoje buvo daugybė specialiųjų mokyklų. Nuo 2000-ųjų iki šiandien dauguma jų panaikintos. Kodėl tai įvyko? Nes šviesus požiūris į žmogų ir jo pažinimas leido tai padaryti. O viso to pagrindas – krikščioniška kultūra, kuri į žemę atnešė naujovę – asmens vertės suvokimą. Žmogus turi savo orumą, nepriklausomai nuo jo negalių. Ir iš šios krikščionybės šviesos atsirado visos socialinės institucijos – ligoninės, mokyklos, šeimų centrai, ir ateityje atsiras vis daugiau integracijos projektų, tad tikėkimės, kad ir įprotis ugdyti tėvystės įgūdžius. Bažnyčia prie to taip pat galėtų gerokai prisidėti, nes jos misija yra žmogus. Juk valstybė socialinių institucijų kūrimo ėmėsi vėliau, po Bažnyčios. Juk būtent Bažnyčia įkūrė pirmąsias mokyklas.

O kas šiandien Lietuvoje ir Europoje skaudžiausia – argi ne ugdymas? Tad manau, jog iš tiesų pirmuosius tėvystės ugdymo kursus galėtų rengti Bažnyčia. Įsivaizduokite, kaip būtų gražu, jei Lietuvos, Italijos, Europos parapijose vyktų tėvystės įgūdžių mokymai, skirti visiems žmonėms. Tada žmonės pradėtų suprasti vaiko svarbą, jį labiau mylėti, o galiausiai tuos mokymus perimtų valstybė.

Neseniai išversta į lietuvių kalbą ir „Bernardinai.lt“ išleista Jūsų knygelė „Niekada ne per vėlu“ tikriausiai galėtų būti laikoma tam tikra tėvystės abėcėle, pradžiamoksliu?

Taip, ši knyga ir buvo dėl to parašyta. Ji galėtų paskatinti mamas, tėvus, globėjus ir ugdytojus bent minimaliai pažinti vaiką ir paauglį. Knygos tikslas – taip pat pažadinti diskusiją, dialogą, kad galbūt netgi taptų kvestionuojamos jau nusistovėjusios senosios sistemos.

Tačiau šį pokalbį norėčiau baigti tokiu patarimu visoms Lietuvos šeimoms: mūsų vaikams nereikia tobulų tėvų. Jiems reikia žmogiškų tėvų. Žmogiški tėvai yra tokie, kurie daug klysta, bet visada pradeda iš naujo. Tad noriu, kad nė vienas Lietuvos tėtis ar mama nesijaustų esą nevykę tėvai. Nepaisydami visų silpnybių, jei jie visą laiką stengsis pradėti iš naujo, bus puikūs ugdytojai. Nes ugdymas – tai meilės veiksmas. O meilės veiksmas reikalauja to, kad mes jį atliktume visomis jėgomis. Daug geresni tėvai yra tie, kurie daug kartų suklysta, bet atsistoja, galvodami, kad reikia stengtis padaryti geriau, nei tie tėvai, kurie viską „žino“ – visas normas, taisykles, bet nepasiduoda diskusijai. Taigi tam ir noriu padrąsinti visas Lietuvos šeimas.