Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Nors kadaise atrastas atomas savo vardą gavo todėl, kad buvo laikytas nedalomu  [gr. atomos – nedalus], dabar jis ne tik kad skaldomas, bet radioaktyvių elementų skilimu pagrįsta branduolinė energetika skaldo visuomenę ir žmonių sąmones. Tokį skilimą matau ir kovojant prieš Astravo AE statybas bei renkant piliečių parašus. Ne, tai ne propagandinis tekstas apie Lietuvos pasienyje statomos atominės elektrinės saugumą. Jau kurį laiką domiuosi šia tema ir rengiu publikacijas, kuriose kritiškai vertinamos Astravo AE statybos. Tačiau TS-LKD organizuojamą parašų rinkimą priėmiau kritiškai ir tuoj paaiškinsiu, kodėl.

Evgenios Levin nuotrauka

Didžiausią nerimą man kelia ne tai, jog piliečių parašų rinkimas prieš Astravą iš dalies yra rinkiminis triukas (bet kuris Seimo opozicijoje dirbantis partijos narys galėtų įregistruoti tą įstatymo projektą, dėl kurio dabar renkami parašai. Paprastai piliečiai naudoja parašų rinkimo įrankį tuomet, kai niekas jiems neatstovauja Seime ir neatsižvelgia į konkretų pasiūlymą). Esminė problema yra principinio požiūrio į branduolinę energetiką klausimas. Mano galva, negana būti prieš Baltarusijos atominę elektrinę vien todėl, kad Rusijos valstybinė įmonė ją stato autoritarinės šalies teritorijoje. Taip, visi gerai žinome rusiškų statybų ypatumus, autoritarinėje santvarkoje tebeklestinčias vagystes iš statybų aikštelių, nuslepiamus trūkumus ir kita. Taip pat aišku, jog Astravo AE yra politizuotas projektas, parinktas statyti Lietuvos pasienyje, kur vėliau galima įkurdinti apsauginę kariuomenę, o Baltarusiją galutinai pririšti prie Rusijos. Tačiau kad ir koks trumparegis būtų Aleksandras Lukašenka, sunku patikėti, kad jis specialiai keltų grėsmę savo valstybės piliečiams ir sąmoningai statytų nesaugią atominę elektrinę. Galų gale Astravas ne per toliausiai ir nuo Minsko – 157 km. Tačiau čia reikėtų kelti esminį klausimą – ar esu už, ar prieš branduolinę energetiką apskritai?

Tokį principinį sprendimą jau priėmė Vokietija, kuri 2011 m. gegužę, po avarijos Fukušimoje ir ją lydėjusių protestų Vokietijoje, nusprendė uždaryti visas septyniolika savo atominių elektrinių iki 2022 m. Tais pačiais metais Vokietijos korporacija „Siemens“, buvusi viena iš nedaugelio įmonių, galėjusių savarankiškai nuo nulio pastatyti atominę jėgainę, pareiškė galutinai ir visiškai pasitraukianti iš branduolinės pramonės. Atsižvelgdama į piliečių nuomonę, atominės energetikos dar 1978 m. atsisakė Austrija, 1979 m. – Švedija. Praėjus metams po Černobylio katastrofos, Italija surengė referendumą ir atsižvelgdama į jo rezultatus iki 1990 m. uždarė visas keturias šalyje veikusias jėgaines. Nors Berluskonio vyriausybė mėgino atgaivinti atominę energetiką šalyje, pakartotinis referendumas 2011 m. sustabdė visus projektus.

Taigi šiuo atveju reikėtų atsakyti į principinį klausimą: ar atominė energetika tebėra priimtinas elektros gamybos būdas ir ar ji gali būti saugi? Tie, kurie atsako, jog atominė energetika nėra nei saugi, nei perspektyvi, bus prieš ne tik prieš Astravo AE su visomis jos papildomomis rizikomis, bet ir prieš naująją AE Visagine, Suomijoje etc. Kitu atveju suprantu Europos Komisijos nario Vytenio Andriukaičio pareiškimą, kad kalbant apie ES poziciją, „Astravo AE negali būti taikomi dvigubi standartai“. Juk tas pats „Rosatom“ stato naują jėgainę ir Suomijoje. Ar atominės elektrinės saugumas priklauso išimtinai nuo šalies? Fukušimos jėgainės avarija Japonijoje, turinčioje didžiulį prestižą technologijų srityje, rodo, kad ne.

Statoma Baltarusijos atominė elektrinė Astrave

Evgenios Levin nuotrauka

Todėl kalbantis su diplomatu Žygimantu Pavilioniu, kuris yra vienas iš parašų prieš Astravą rinkimo iniciatorių, man labiausiai užkliuvo „tarp eilučių“ praslydusi frazė, jog Lietuva „praleido progą turėti savo atomą“, o dabar rizikuoja tapti priklausoma nuo Baltarusiškos elektros. Gerbiamas politikas patvirtino, jog palaikytų naujos AE statybas Lietuvoje, kaip ir visus kitus lietuviškus energetinius projektus. Palankumas atominei energetikai nesvetimas ir pačioje TS-LKD partijoje. Kaip tik čia ir yra aiškus skilusios sąmonės pavyzdys. Ž. Pavilionis žiniasklaidai pabrėžia, jog turi keturis vaikus ir nori juos apsaugoti nuo Lietuvos pasienyje kylančio monstro. Tačiau jis visiškai neprieštarautų, jeigu panašus monstras iškiltų Visagine. Kažin ar 75 km skirtumas (50 km nuo Astravo ir 125 km nuo Visagino) iš esmės pakeistų situaciją. Negana to, gerbiamas diplomatas ramia širdimi savo vaikams paliktų tvarkytis su maždaug 40 metų trunkančiu elektrinės uždarymu ir šimtmečius pavojingomis liekančiomis radioaktyviomis atliekomis. Taigi atėjo laikas trumpai ir aiškiai išdėstyti argumentus, kurie lemia mano principinę nuostatą prieš atominę energetiką.

Technologija nesikeičia ir lieka pavojinga

Net ir Astrave dirbantys inžinieriai, įsitikinę savo statomos jėgainės saugumu, ir kiti branduolio fizikai pripažįsta, jog, nepaisant visų modernių saugumo priemonių, fizikiniai ir technologiniai atominės energetikos pagrindai lieka tie patys.AE naudojami slėginiai indai, kuriuose urano koncentracija turi būti didesnė, nei reikia elektros gamybai, nes kitu atveju reikėtų pildyti reaktorių kas penkias minutes. Dėl šios priežasties reaktorių galima vadinti atomine bomba, nes jis turi pakankamai urano sprogimui sukelti. Tam nėra jokių inžinerinių sprendimų. Šis argumentas tampa itin aktualus didėjant teroro išpuolių grėsmei.

Atsitikus nelaimei ji negrįžtamai pakeičia tūkstančių žmonių gyvenimus. Turėdami palikti namus su visais daiktais ir atsiminimais, jie netenka savo praeities, patiria sunkumus pradėti gyvenimą iš naujo dabartyje, o tam tikra prasme netenka ir ateities, nes visą likusį jų gyvenimą paženklina spindulinės ligos.

Likvidavimo ir radioaktyvių atliekų problema

Nors šių metų pabaigoje arba kitų pradžioje IV Černobylio blokas bus uždengtas naujuoju skydu, iki šiol nėra sprendimo, kaip likviduoti patį reaktorių ir jame likusį išsilydžiusį branduolinį kurą. Be to, nėra jokio plano, kaip apsaugoti Baltarusijos ir Ukrainos požeminius vandenis nuo radiacinės taršos, kad ši nepasklistų tolyn per Dnieprą ir kitas upes. Net ir sėkmingai veikusios elektrinės uždarymas trunka 30–40 metų, o ką jau kalbėti apie avarijos pasekmių likvidavimą.

Černobylio atominės elektrinės apsauginis gaubtas. Gyčio Burausko nuotr.

Kad ir kokios būtų AE apsaugos technologijos, radioaktyviosios atliekos lieka neišsprendžiama problema. Panaudoję ir išmontavę kiekvieną atominę elektrinę, paliekame atliekas daugeliui ateinančių kartų. Radioaktyviųjų medžiagų pusėjimo trukmė (laikas, per kurį jų aktyvumas, palyginti su pradiniu, sumažėja per pusę) skaičiuojama tūkstančiais ir milijardais metų. Tarkime, jodo pusėjimo trukmė yra 8 paros, stroncio – 29 metai, cezio –137 – 30 metų, anglies-14 –5700 metų, plutonio – 24 000 metų, o urano-238 – 4,5 mlrd. metų. Kažin, ar labai sąžininga yra palikti savo gerovės atliekas vaikams, anūkams ir proproanūkiams.

Tuo tarpu Vokietijos šiaurėje esančioje senoje druskų kasykloje vyksta košmaras. Per aštuntąjį dešimtmetį pusės kilometro gylyje inžinieriai palaidojo tiek radioaktyvių atliekų, kiek užtektų 20-čiai olimpinių baseinų užpildyti. Jie manė saugiai palaidoję atliekas amžiams. Tačiau dabar kasyklos šachtų sienos ėmė trūkinėti ir griūti, ten sunkiasi požeminis vanduo. Vokietija leidžia milijonus eurų siekdama saugiai iškelti atliekas ir palaidoti jas kitur.

Atominė energetika stabdo technologinį progresą

Atominė energetika, išsilaikydama rinkoje kaip senas ir pažįstamas galingas elektros gamybos būdas, stabdo inovatyvius sprendimus ir pažangą. Žmogus yra ganėtinai kūrybingas, kad generuotų elektrą išmaniais ir nepavojingais būdais. Pavyzdžiui, Prancūzija neseniai pranešė planuojanti padengti 1000 km savo kelių saulės elementais. Šis plotas turėtų užtikrinti elektros energiją net 8 procentams Prancūzijos populiacijos, apytikriai 5 milijonams žmonių. Tuo tarpu Jungtinė Karalystė įrengė prie Londono esančiame Temzės tvenkinyje didžiausią pasaulyje plaukiojančią saulės elektrinę. Elektrinėje pagamintos elektros dešimtmečius pakaks vietiniams vandens valymo įrenginiams varyti, kuriais švarų geriamąjį vandenį gauna beveik 10 mln. Londono ir pietryčių Anglijos gyventojų. Žmonija pajėgi pakeisti senas technologijas naujomis, nekeliančiomis grėsmės milijonams gyvybių.

Plaukiojanti saulės jėgainė

Miglotos atsipirkimo galimybės

Pastatyti naują atominę jėgainę užtrunka nuo penkerių iki dešimties metų. Investicijos į statybas ir infrastruktūrą yra tokios didžiulės, kad atsiperka ne anksčiau kaip po 20 metų eksploatacijos. Negana to, milijardus kainuoja likviduoti uždarytą elektrinę. Prie jos uždarymo keli tūkstančiai žmonių dirba dešimtmečius po elektros gamybos nutraukimo. Nors Ignalinos AE elektros jau nebegamina, ji yra didžiausia Lietuvoje biudžetinė įstaiga, naudojanti mokesčių mokėtojų pinigus. Šiuo metu 80 proc. lėšų skiria ES, bet tie pinigai pažadėti tik iki 2020 m. Išleidę apie 2,5 mlrd. eurų, būsime atlikę dešimtadalį darbų – išėmę branduolinį kurą ir jį saugiai susandėliavę.

Planuojant statyti naują AE jos atsipirkimas skaičiuojamas esamomis rinkos kainomis, įtraukiant infliacijos rodiklius. Tačiau turint omenyje atsinaujinančios energetikos pigimo tempus, labai tikėtina, jog po trisdešimt metų AE gaminama elektra visiškai nebus pigi ir rentabili bendroje energetikos rinkoje. Tai labai ilgalaikiai projektai, turintys didelę riziką ir galintys tapti našta valstybei.

Reziumė

Argumentų būtų galima dėstyti daugiau, bet ir šie atrodo pakankami. Dėl šios priežasties ir kviečiu atsakyti į principinį klausimą: ar esate už, ar prieš branduolinę energetiką. Nors ir pasirašiau prieš Astravo AE, nes man rūpi Lietuvos gyventojų saugumas ir energetinė nepriklausomybė, tačiau lygiai taip pat neigiamai vertinčiau šalimais statomą AE, jeigu ją statytų japonai ar vokiečiai. Todėl, kad atominė energetika yra iš esmės pavojinga ir atgyvenusi energijos gamybos forma. 

Monika Midverytė OFS