Kristinos Kurilaitės nuotr.

Kiekviena miesto gatvė, parkelis ar skveras turi savo istoriją. Kai kurias istorijas perduodame žodžiu, o kitas užrašome ar nupiešiame ant pastatų sienų. Gatvių sienas prakalbina ir savo žinutes ant jų palieka gatvės menininkai. Nors lietuvių požiūris į šių kūrėjų darbus yra skirtingas, tačiau tai tampa vis daugiau susidomėjimo sulaukiančiu miesto kultūros fenomenu.

Gatvės menas Vilniuje: nuo pakeistos grindinio plytelės iki festivalio

Ar Vilnius atviras gatvės menui? Kaip gatvės meno iniciatyvos keičia Vilniaus viešąsias erdves? Kaip vilniečiai reaguoja į šiuos pokyčius? Į šiuos klausimus mėginome atsakyti kalbindami gatvės menininkus ir kūrybinių intervencijų viešosiose Vilniaus erdvėse kūrėjus.

Apie meno iniciatyvas Vilniaus gatvėse kalbėjomės su miesto tyrimų ir kūrybinių bendruomeninių iniciatyvų laboratorijos Laimikis.lt kuratore, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Kūrybinių industrijų fakulteto docente Jekaterina Lavrinec. Jos nuomone, vienas  svarbiausių Vilniaus bruožų – atvirumas eksperimentams.

„Prisiminkite, juk ir garsioji „Stebuklo plytelė“ (autorius Gitenis Umbrasas), kuri buvo eksponuojama pasaulinėje „Expo“ parodoje Šanchajuje, buvo įrengta slapčia, tiesiog pakeitus standartinę grindinio plytelę į stebuklingą“, – pavyzdį pateikia J. Lavrinec. Jos nuomone, tam, kad atsirastų daugiau kūrybinių iniciatyvų miesto erdvėse, svarbus miesto gyventojų bei miesto administracijos atvirumas ir lankstumas kūrybinių eksperimentų atžvilgiu. Svarbu laiku atpažinti gatvės meno kūrinį ar kitą viešųjų miesto erdvių meno formą ir juos puoselėti, išsaugoti.

„Miesto simbolinį kapitalą generuoja ne paminklai ir ne oficialūs paradai, o kasdienės miestiečių veiklos ir jų kūrybingumas“, – akcentavo pašnekovė.

Prie Vilniaus viešųjų erdvių atgaivinimo nemažai prisidėjo pačios J. Lavrinec nuo 2012 m. kuruojamas projektas priARTink. Tai – kasmet VGTU studentų vykdoma kūrybinių intervencijų savaitė, kurios metu miesto erdvės paverčiamos žaidybinės komunikacijos aikštelėmis ir eksperimentų laboratorijomis. Šios intervencijos atgaivina pamirštas viešąsias miesto erdves, suteikdamos praeiviams progą praleisti jose ilgesnį laiką ir pabendrauti su kitais praeiviais. Šį renginį kasmet kuria VGTU „Miesto studijų“ kurso ir kūrybinių industrijų studentai, prie kurių prisijungia architektūros ir urbanistikos magistrantai.

Tarp gaivinamų Vilniaus vietų nuolat atsiduria šie Vilniaus skverai: Naugarduko (Malkų), Reformatų, P. Cvirkos, Žemaitės, Lazdynų Pelėdos skveras. Kodėl būtent šios vietos? „Tai vietos, kurios reikalauja sutvarkymo ir kurioms trūksta papildomų traukos taškų“, – pasirinkimą paaiškino projekto priARTink kuratorė.

Ši dėžė 2015 m. buvo pastatyta Gedimino prospekte. Nors šia gatve vilniečiai vaikšto kasdien, tačiau skubėdami nepastebi, kokia įspūdinga, pilna įdomių detalių, yra šios gatvės architektūra. priARTink organizatorių grupės nuotr.

Šiandien Vilniuje galime pamatyti vis daugiau įvairių gatvės meno formų: nuo trafareto principu paliktų užrašų iki didelių piešinių per visą pastato sieną. Svarbų postūmį gatvės meno kultūroje padarė nuo 2013 m. organizuojamas gatvės meno festivalis – Vilnius street art festival. Festivalio organizatorė Ūla Ambrasaitė pasakojo, kad idėja organizuoti tokį renginį Vilniuje kilo kalbantis su Malaizijoje gyvenančiu lietuvių menininku Ernestu Zacharevičiu. Jis norėjo sukurti didelį piešinį ant sienos, bet tam reikėjo leidimo.

Prie festivalio vizijos ir jos įgyvendinimo prisijungė ir daugiau gatvės menininkų. Taip nuspręsta suorganizuoti tai, ko Vilniuje dar niekad nebuvo – legalaus gatvės meno festivalį. Šią iniciatyvą palaikė ir joje dalyvavo ne tik menininkai iš Lietuvos, bet ir tarptautinį pripažinimą pelnę kūrėjai iš užsienio. Nors iš anksto tikėtasi, kad festivalio dalyvių piešiniai bus laikini, tačiau dalis darbų išliko ir iki šių dienų.

Pavyzdžiui, šiandien dar galime pamatyti lenkų menininko M–CITY 2014 m. pieštą trafaretą ant Profsąjungų rūmų ir Millo, menininko iš Italijos, 2015 m. darbą ant pastato, esančio priešais Halės turgų.

Didelio formato piešiniai ant pastatų sienų – tai Vilnius street art festival dalyvių darbai. Vienas jų – italų menininko Millo piešinys. Autorės nuotr.

Kovos dėl sienų, arba žaidimas pagal gatvės taisykles

Pirmajame Vilniaus gatvės meno festivalyje dalyvavęs menininkas Ernestas Zacharevičius ir jo piešinys ant kino teatro „Lietuva“ pastato tapo karštų diskusijų objektu. Festivalio organizatorė Ūla Ambrasaitė pasakojo, kad prieš Ernestui pradedant piešti ant šio pastato, jo savininkai sumokėjo baudą už užpaišytą sieną ir turėjo ją nuvalyti. Tad menininkas savo darbui gavo švarią, darbui paruoštą sieną. Vis dėlto menininko piešinys ant tos sienos „švarus“ ilgai neišbuvo – vos po poros savaičių jį užpaišė. Dalis žmonių tai laikė nusikaltimu ir suko galvas, kaip kūrinį restauruoti, o kiti sakė, kad tai yra laisvo miesto požymis ir jame reikštis gali visi, todėl nusikaltimo čia nėra. Menininko piešinys iki šiol taip ir liko „pažymėtas“.

Panašus atvejis pasikartojo ir antrajame gatvės meno festivalyje. 2014 m. renginyje dalyvavo jauni menininkai – Gabija Žilionytė ir Jurgis Tarabilda. Jie piešė ant Vilniaus universiteto (VU) Sveikatos ir sporto centro pastato Saulėtekyje, tačiau jau po paros nuo darbo baigimo jų piešinys buvo užpaišytas. Paklaustas, kaip reagavo po šio įvykio, Jurgis Tarabilda sakė, kad dar prieš pradėdamas piešti žinojo, kad jų darbą anksčiau ar vėliau užpaišys.

„Gatvėje yra tam tikros nerašytos taisyklės, ypač grafičių subkultūroje. Pavyzdžiui, yra visiškai švari siena, ar jos plotas;  grafìtininkas „užsiima“ sieną, ant jos užpaišydamas pirmasis; kitas tą kūrinį užpaišęs menininkas, prieš tai buvusį darbą vadinamai pažymi ir tuomet, galima sakyti, prasideda tam tikras žaidimas ar kova dėl tos sienos, teritorijos, vienas kito darbus užpaišant“, – pasakojo Jurgis Tarabilda. Kadangi iki Jurgio ir Gabijos darbo VU Sveikatos ir sporto centro siena jau buvo pažymėta grafičiais, tad menininkai turėjo juos užpiešti. Matyt, tie, kas pažymėjo šią sieną pirmi, sugrįžo ir pažymėjo ją iš naujo.

Jurgis Tarabilda Vilniaus gatvės meno festivalyje dalyvavo jau du kartus. Festivalio organizatoriai pirmais renginio metais pakvietė Jurgį piešti Odminių gatvėje. „Ironiškai skamba, nes kūrinys buvo pieštas ant laikinos sienos Odminių gatvėje, bet iš visų festivalių metu sukurtų darbų, šis mano kūrinys vienintelis išliko beveik nepakitęs iki šios dienos“, – išlikusiu savo darbu stebėjosi pašnekovas.

Nors patys kūrėjai supranta, kad gatvės menas yra laikinas, tačiau kartais jų darbai išlieka ilgiau nei tikėtasi. Gatvės meno kūrinys yra viešas, jis nepriklauso vien tik menininkui. Gatvėje, priešingai nei parodų salėse, nieks meno kūrinių neprižiūri, tiesiog palieka juos būti. Viešojoje erdvėje atsiradęs piešinys tampa miesto gyventojų nuosavybe ir tik jie nusprendžia, kurie kūriniai turi išlikti, o kurie ne.

Gatvės menas Kaune: nuo festivalio iki atviros sienos atidarymo

Kaunas taip pat atveria savo gatves menui ir leidžia pasireikšti kūrybingiems ir iniciatyviems žmonėms. Čia, kaip ir Vilniuje, organizuojamas gatvės meno festivalis. Festivalis „NYKOKA“ –  tai pirmasis gatvės meno festivalis Kaune.

Apie gatvės meno festivalio organizavimą Kaune pradėta mąstyti tada, kai Tadas Šimkus, menininkas ir festivalio iniciatorius, drauge su kolega Žygimantu Amelynu, 2013 m. sukūrė didelio formato piešinį ant buvusio „Fluxus ministerijos“ pastato.

Kauniečių palankiai įvertintas piešinys „Senelis išminčius“ paskatino pradėti organizuoti gatvės meno festivalį Kaune. Ž. Amelyno nuotr.

Savo piešinį menininkai pavadino „Senelis išminčius“. Senelis su pypke simbolizuoja išmintį, o kosminė pypkė su žvaigždynais – kažką neapčiuopiamo. Darbo autoriai savo kūriniu siuntė žinutę miestui, linkėdami jam išminties. Ryškios spalvos ir įspūdingas piešinio formatas nepaliko abejingų, tad jį vis dar galima pamatyti Kaune. Būtent šis darbas paskatino Tadą Šimkų imtis iniciatyvos ir organizuoti festivalį „NYKOKA“.

Festivalio pavadinimas reiškia paties idėjos autoriaus požiūrį į viešųjų erdvių situaciją Kaune – čia dar gana nyku, tuščia, tačiau tai dar galima pakeisti. Pagrindinis šio renginio tikslas – stiprinti žmonių ryšį su miesto viešąja erdve ir vietos bendruomene, meną padaryti lengviau prieinamą ir suvokiamą mūsų aplinkoje. Festivalį sudaro trys dalys: meninė, pažintinė ir pasirodymai. Didelio formato piešiniai ant sienų tapo pagrindiniu meninės dalies ir viso festivalio akcentu. Paklaustas, ar Kaunas yra atviras gatvės menui, Tadas Šimkus sutiko, kad situacija Kaune gerėja.

„Gatves menui Kaune terpė yra palanki, netgi labai, tačiau dar reikia įdėti daug darbo ir sukurti sistemą bei aiškią viziją tiek savivaldybės miesto lygmenyje, tiek ir pačiame organizavime, gatves meno finansavime. Tiek valdininkai, tiek paprasti žmones vis stipriau supranta, kad gatvės menas praturtina miesto aplinką ir, kiek teko susidurti, visuomet stengiasi padėti bei palaikyti šią kryptį“, – komentavo festivalio „NYKOKA“ iniciatorius.

Vaikštant Kauno gatvėmis galima pamatyti pačių įvairiausių gatvės meno apraiškų. Didžiausi meno darbai ant gatvių sienų yra kurti festivalio „NYKOKA“ dalyvių. Dalis jų vis dar išliko beveik nepakitę. Jonavos gatvėje vis dar galime sutikti „Senelį išminčių“, E. Ožeskienės gatvėje – „Berniuką su kriaukle“ (autorius Vytenis Jakas), prie ISM vadybos ir ekonomikos universiteto „gyvena“ „Rožinis dramblys“ (autorius Vytenis Jakas).

Beje, ar žinojote, kad Vytenį Jaką nupiešti „Rožinį dramblį“ įkvėpė ant sienos esantis užrašas „DEIMA+ARŪNAS“? Taip šis piešinys tapo meilės simboliu. Nemažai originalių idėjų Kauno viešosioms erdvėms sukūrė slapyvardžiu „Morfai“ pasivadinęs kaunietis. 2015 m. festivaliui jis sukūrė darbą „Kvadratas“. Morfai kūryba labai įvairi: pradedant skirtingais raštais išmargintų šiukšliadėžių Laisvės alėjoje iki didelių darbų ant apleistų pastatų.

„Mano darbų žinutė miestui – tai skatinimas sąmoningiau traktuoti visą tai, kas vyksta aplinkui. Nebūti abejingam. Įsižiūrėti į tai, kas yra šalia mūsų“, – savo kūrybos tikslą įvardijo Morfai.

Festivalio „NYKOKA“ organizatoriai skatina kurti ne tik menininkus, bet ir pačius kauniečius. Jų iniciatyva Nemuno krantinėje po Čiurlionio tiltu atidaryta siena, ant kurios nuo 8 val. ryto iki 22 val. legaliai gali piešti kiekvienas. Ši siena – tai atvira erdvė gatvės meno eksperimentams ir dirbtuvėms. Poreikis šiai iniciatyvai atsirasti kilo iš to, kad menininkai neturėjo sąlygų savo eksperimentams ir tobulėjimui. Juk kaip dailininkams ir rašytojams reikia juodraščio, taip ir gatvės menininkams reikia darbinės sienos. Kauno savivaldybė šią iniciatyvą priėmė palankiai. Taip atsirado legali vieta gatvės menui Kaune.

Gatvės menas užsienyje: ko galima pasimokyti?

Požiūris į gatvės meną Lietuvoje keičiasi. Iniciatyvų daugėja, menininkai organizuoja gatvės meno festivalius. Vis dėlto, ši meno forma lietuvių priimama dar atsargiai. Jurgio Tarabildos nuomone, daugeliui žmonių, pats gatvės menas vis dar asocijuojasi su grafičių subkultūra, todėl ir pats požiūris yra atsargus, dar ne visiems priimtinas. Žvelgiant į kitus pasaulio miestus, atrodo, kad Vilnius ir Kaunas po truputį, bet vis drąsiau atsiveria gatvės meno iniciatyvoms. Labiausiai prie to prisidėjo Vilniuje ir Kaune organizuojami gatvės meno festivaliai, kur ne tik kuriami didelio formato piešiniai, bet ir keliamos diskusijos apie viešąsias miesto erdves, miestiečiai skatinami prisidėti prie tų erdvių keitimo.

Kol Vilniuje ir Kaune rengiami gatvės meno festivaliai, diskutuojama apie gatvės meno ir grafičių skirtumus, užsienyje gatvės menininkai jau išsikovojo savo vietą. Paklausta, kaip gatvės menininkų kūryba integruojama užsienyje, Jekaterina Lavrinec papasakojo apie Lisaboną. Čia 2010 m. savivaldybei buvo pasiūlyta sukurti gatvės meno maršrutą, panaudojant apleistus pastatus. Šiame projekte dalyvavo tarptautinės šlovės sulaukę gatvės menininkai bei Portugalijos kūrėjai. „Man atrodo, tai puiki alternatyva festivaliniam pavienių objektų įforminimui. Dirbant su miesto erdvėmis verta mąstyti sąsajomis, kurti maršrutus“, – situaciją Lisabonoje vertino pašnekovė.

Visiems besidomintiems gatvės menu verta aplankyti ne tik Lisaboną, bet ir Paryžių. Šiame mieste nuolat ieškoma naujų priemonių gatvės meno galimybėms praplėsti. Anot Jekaterinos Lavrinec, Paryžius yra tikra gatvės meno laboratorija. Gatvės menas čia nėra vien tik piešiniai ant sienų, bet ir ištisos kūrinių serijos, meno projektai. Paryžiuje organizuojamos teminės gatvės meno ekskursijos. Pavyzdžiui, rengiamos gatvės meno ekskursijos po Monmartro bei Belleville rajonus. Gatvės meną išbandyti kviečiami ir paryžiečiai. Kartą į mėnesį organizuojamos gatvės meno dirbtuvės, kuriose profesionalūs Paryžiaus gatvės menininkai moko visus norinčius įvairių piešimo ant sienų technikų. Tokios iniciatyvos skatina žmones domėtis gatvės menu ir patiems jį kurti.

Žvelgdami į užsienio miestus galime semtis idėjų gatvės meno iniciatyvoms Lietuvoje. Tadas Šimkus, komentuodamas esamą gatvės meno situaciją, pridūrė, kad labiausiai Kaunui, kaip ir kitiems Lietuvos miestams, trūksta kuriančių žmonių, iniciatyvių ir gabių menininkų. Meno iniciatyvas būtina skatinti, o kuriantiems žmonėms gatvė gali tapti tinkama erdve saviraiškai. Morfai įžvelgė dar ir kitą trūkumą: „Kaune viskas padaroma tik tiek, kad tai atliktų funkciją, visai neatsižvelgiant į estetinę pusę. Pavyzdžiui, kai lieja naują aikštelę nebūtina viską padengti asfaltu, šonuose galima palikti vietos žolytei augti.“ Tereikia į erdvę pažiūrėti kitu kampu ir joje atsiras naujos galimybės.

Kaip gatvės menas keičia viešąsias miesto erdves?

Gatvės menas atlieka kelias funkcijas. Pirma, piešiniai ant sienų atkreipia praeivių dėmesį į tam tikras viešąsias miesto erdves. Ne veltui gatvės menininkai savo darbams pasirenka apleistus pastatus ar vietas, kurių žmonės jau tiesiog nebepastebi. Taip kuriamas dialogas tarp gatvės meno ir visuomenės. Gatvės menininkai savo darbu užkoduoja norimą žinutę ir laukia, kaip visuomenė į tai reaguos. Piešinys ant sienos paprastai iškelia kokį nors klausimą ar socialinę problemą. Pavyzdžiui, Tadas Šimkus Kaune kartu su Šeimos santykių institutu 2015 m. įgyvendino projektą „Laiminga vaikystė“. Tai socialinio projekto „Apsaugok mano vaikystę“ dalis. Septynerių metų Gabijos piešinį Tadas Šimkus perkėlė ant pastato sienos, esančios Nemuno gatvėje. Šis darbas – tai žinutė visuomenei, raginanti atkreipti dėmesį į vaiko teises. Taip siekiama padėti skyrybas išgyvenančioms šeimas ir tokiose šeimose augantiems vaikams. Šis darbas yra pavyzdys, parodantis, kad gatvės menas atlieka komunikacinę funkciją, iškelia aktualius klausimus.

Kiekvienas gatvės meno kūrinys yra žinutė visuomenei. T. Šimkaus nuotr.

„Gatvėje atsirandantys piešiniai ir meniniai objektai kreipiasi į praeivius: net jeigu būna adresuoti siaurai grupei, jie yra vieši – ir neišvengiamai tampa interpretacijų ir reakcijų taikiniu. Gatvės menininkai siekia reakcijų“, – paaiškino J. Lavrinec.

Ar gatvės menas atlieka estetinę funkciją? „Pirminis gatvės menininkų užmojis yra ne pagražinimas, o klausimų kėlimas, dialogo situacijų formavimas, miesto objektų ir erdvių galimybių atskleidimas. Tai sąmoningo santykio palaikymas – su miesto erdvėmis ir tų erdvių naudotojais“, – į klausimą atsakė pašnekovė. Jos nuomone, gatvės menas laikinai gali atkurti išnykusius maršrutus, sukviesti miestiečius į jau pamirštas erdves, apnuoginti miesto problemas ir pasufleruoti erdvę pagyvinančius sprendimus.

Pagrindinis gatvės menininkų tikslas – sukelti reakciją.

Vien tai, kad apie jų darbus diskutuojama ir rašoma, jau yra ženklas, kad visuomenė atkreipė dėmesį į jų žinutę ir jų tikslas yra pasiektas. Įvairūs piešiniai ant pastatų sienų, kūrybinės intervencijos miesto skveruose kuria dialogą su miesto gyventojais. Mes pastebime gatvės meno kūrinį, mėginame suprasti, ką jis reiškia, ir taip iškoduojame jame paslėptą klausimą ar žinią. Taip miesto sienos prabyla kiekvienam iš mūsų.

Universiteto žurnalistas