Mokykla ima griauti savo sienas. Pasaulyje yra įvairių ugdymo įstaigų, kurios remiasi skirtingomis filosofijomis. Vienos iš žinomiausių yra Montesori (Montessori), Valdolrfo (Waldolrf) ar Apvalaus kvadrato (Round Square) mokyklos. Šios ugdymo įstaigos nusprendė keisti klasikinės mokyklos koncepciją arba, kitaip tariant, griauti mokyklos sienas ir susitelkti ties visuminiu vaiko ugdymu.

Lietuvoje irgi turime alternatyvios mokyklos pavyzdžių. Vienas tokių – „Demokratinė mokykla“, kuri remiasi individualaus, laisvo ugdymo bei demokratiniais principais. Jai dar tik 8 mėnesiai, o vyriausi vaikai čia yra antrokai. Ši jauna mokykla išsikėlė svarbių tikslų: padėti vaikui atsiskleisti kaip unikaliai asmenybei ir ugdyti jo mokymosi įgūdžius, kurie leistų nuolat tobulėti. Apie šios ugdymo įstaigos įkūrimo priežastis, mokyklos specifiką, viziją, valstybinės mokyklos trūkumus bei apie tai, kaip pats vaikas jaučiasi mokykloje, kalbėjomės su „Demokratinės mokyklos“ įkūrėju ir „Sėkmės mokyklos“ vadovu Nerijumi Buivydu. 

Kodėl nusprendėte įkurti šią mokyklą?

Mes jau seniai domimės švietimu. Aš pats pastaruosius 9 metus dirbu švietimo srityje. Įkūriau „Sėkmės mokyklą“, kurioje užsiimame neformaliu 9–12 klasių moksleivių ugdymu. Dirbdami su moksleiviais matėme, kad yra poreikis keisti švietimo sistemą. Ji turėtų būti inovatyvesnė, labiau individualizuota, pritaikyta vaikams, o ne visiems vienoda sistema. Todėl su kolega pradėjome galvoti, ką gero galime padaryti, ir kilo mintis įkurti demokratinę mokyklą, kuri būtų kitokia ir taptų pavyzdžiu, kaip galima ugdyti vaikus, kurie į mokyklą eitų laimingi.

Kokia yra „Demokratinės mokyklos“ specifika?

Išskirtinumai yra du. Vienas jų – socialinės demokratijos principas: mes vaikučius įtraukiam į mokyklos sprendimų priėmimą. Tai reiškia, kad, vykstant mokyklos susirinkimams, tiek vaikas, tiek mokytojas gali balsuoti. Mes manome, kad tai, kas svarbu vaikams, negalima spręsti be jų, todėl svarbiausius klausimus aptariame kartu. Ar tai būtų projektai, renginiai, ar netgi norint įsigyti kokių nors ugdymo priemonių. Taip pat leidžiame problemas spręsti kartu, tokiu būdu jie jaučiasi mokyklos dalimi, o ne svečiais. Kitas principas – individualizuotas ugdymas, pritaikytas prie kiekvieno vaiko. Tuos dalykus, kurie jam įdomesni, gali mokytis daugiau, o kas ne taip domina – mažiau. 

Kaip atrodo vaiko diena Jūsų mokykloje?

Dauguma mokinių atvažiuoja traukiniu. Mes kartu su vaikais keliaujame iš Vilniaus traukinių stoties, pavažiuojame vieną stotelę ir, išlipę Paneriuose, 1 kilometrą einame iki mokyklos. Įžengę į mokyklą, vaikai persiauna kitą avalynę ir skuba pusryčiauti. Papusryčiavę susėdame ratu ir aptariame praėjusią dieną, būsimą dieną, kalbame, kaip jaučiamės, kaip gyvename, o tada vyksta suplanuotos pamokos. Dienos pradžioje yra daugiau skaičių, raidžių, kitaip tariant, matematika ir lietuvių kalba. Po to yra pasaulio pažinimo, meninės, fizinio aktyvumo, kulinarinės, miško pamokos, kai su vaikais einame į mišką, taip pat istorijų pamokos, kai vaikams skaitome įvairias istorijas. Mokytojai primena pamokų laiką. Bet vaikas gali neateiti, jeigu nebaigė kokios nors kitos pamokos ir nori ją užbaigti. Pabuvęs pamokoje, vaikas gali išeiti, palakstyti ir vėl grįžti. Tiesiog manome, kad per prievartą laikomas klasėje vaikas nepasiekia geriausių akademinių rezultatų. Viskas turi eiti per vidinę motyvaciją, o kai yra prievarta, mokymasis baigiasi.

Kokių įžvelgiate didžiausių valstybinės Lietuvos mokyklos trūkumų?

Sukurta visiems vienoda sistema. Yra sugalvota, kaip vaikas turi mokytis. Jeigu jis kažkokį dalyką mokosi greičiau, geriau jį supranta, tai jam neleidžiama judėti greičiau. Tada sakoma: šito negalima, nes pagal programą šitas bus dar tik po mėnesio. Tokiu būdu tą greičiau mąstantį vaiką demotyvuojame. Tuo tarpu tas, kuris atsilieka, visada ir būna atsiliekantis, gali niekada taip ir neprisivyti. Mokyklos programa nustatyta taip, kad vaikas greičiau judėtų, bet jam reikia savo tempo. Taigi vaikas priverstas jaustis kaip nevykėlis. Taip atsitinka, kad sistema visiems vienoda, bet kartu ir niekam tinkama. Ugdymo neindividualizavimas yra viena didelė blogybė, o kita, kad vaiko emocinė savijauta mokykloje irgi nelabai kam rūpi. Nerūpi, kaip vaikas jaučiasi, ar jis laimingas, ar nori eiti į mokyklą. Mes tiesiog sakome, kad reikia, kad privalai taip rengtis ir taip elgtis. Nėra galimybės užmegzti emocinį ryšį su šia įstaiga – pajusti, kad man gera mokykloje, noriu į ją eiti, jaučiuosi svarbus, išgirstas, mano nuomonė rūpi kažkam. Tokio jausmo nėra. Rezultatas toks, kad į mokyklą einama kaip į svečius ir norima kuo greičiau iš ten išeiti.

„Demokratinei mokyklai“ dar nėra nė metų, tad kaip ji gyvuoja?

Pirmasis pusmetis buvo kupinas ieškojimų. Dabar viskas susidėliojo į savo vietas. Vaikai jau nurimo, nes ta duota laisvė jiems iš pradžių buvo netikėta, jie galvodavo, kad tai laikina. Bet kai pamatė, kad taip iš tikrųjų yra, nurimo, tapo brandesni, tapo paprasčiau su jais diskutuoti. Dabar geriau vieni kitus suprantame.

Kiek svarbus mokytojo ir vaiko tarpusavio ryšys?

Jeigu nebus emocinio ryšio tarp vaiko ir suaugusiojo, nebus lengva nei mokyti, nei mokytis. Todėl ryšys yra pirmoje vietoje, o tada jau galima pereiti prie akademinių dalykų.

Kokia yra Jūsų mokyklos vizija?

Mes norime, kad vaikai Lietuvos mokyklose būtų laimingesni. Tai ir einame šios vizijos link. Šalia savo mokyklos turime demokratinio ugdymo institutą, kuris leidžia mums skleisti šitą žinią ir padėti kitoms valstybinėms mokykloms keistis. Todėl turime svajonę, kad būtų atsižvelgta į bet kurioje Lietuvos mokykloje besimokančio vaiko gabumus, pomėgius ir leista jam mokytis savo tempu.

Universiteto žurnalistas