Vytautas Ignas. Šv. Jurgis. Kūrinys iš Beatričės Vasaris menų galerijos Marijampolėje

Marijampolė, nerašyta Suvalkijos sostinė, turi nemažai kultūros objektų – Mažąją baziliką su Palaimintojo Jurgio Matulaičio palaidojimo koplyčia, miesto parką su skulptūromis, Savivaldybės aikštėje obeliską, skirtą Kalbai ir Knygai pagerbti... Kapines, kuriose ilsisi daug Suvalkijoje gyvenusių ir dirbusių šviesuolių, tarp jų ir lietuvių klasikė Julija Žemaitė. Ir dvi paveikslų galerijas: Magdalenos B. Stankūnienės vardo menų galeriją, kuri palaipsniui virto tik miesto kilnojamųjų parodų sale, ir Beatričės Kleizaitės-Vasaris vardo menų galeriją, kurioje eksponuojama ir saugoma per 400 įvairių žanrų meno kūrinių.

Šių kūrinių globėjai Beatričei labiau nei Magdalenai pasisekė įgyvendinti savo sumanymą. Reikia manyti, ne be Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos bei Marijampolės miesto mero Vidmanto Brazio pagalbos. Mero garbei tenka pasakyti, kad jis iškart pritarė mecenatės idėjai dėl paveikslų galerijos, bet nedrąsiai išsitarė, kad, deja, tinkamas patalpas tam reikalui rastų tik viename Marijampolės senamiesčio pastate, būtent buvusioje sinagogoje, kur jau įsteigtas Meilės Lukšienės vardo švietimo centras (Butlerienės g.5). Beatričė tik apsidžiaugė ta žinia, nes iš seno žinojo, kaip kruopščiai žydai ieškodavo vietos, tinkamos šventyklos aurai. Tai buvo kaip tik tai, ko ji norėjo.

Prieš pora metų, 2014 m. gegužės 31 dieną, Marijampolėje buvo atidarytas dar vienas kultūros židinys – Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerija, kuriai mecenatė Beatričė atidavė per kelis dešimtmečius sukauptus meno lobius, parvežtus į Lietuvą pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Galerija šiuo metu turi per 400 meno kūrinių. Ekspozicijos centre švyti V.K. Jonyno vitražas "Mergelės Marijos apsireiškimas Fatimoje“. Didžiausią kolekcijos dalį sudaro tapytojo Adomo Galdiko, grafiko ir tapytojo Vytauto Igno (Ignatavičiaus) kūriniai. Lankytojai ilgam sustoja ir susimąsto ties tapytojo ir grafiko Prano Gailiaus estampais iš ciklo „D‘un bel Orient“ pagal Omaro Chajamo rubajatus. O ypač įspūdingi darbai iš ciklo „91-oji psalmė“.

Galerija gali didžiuotis žymaus vitražų meistro Albino Elskaus tapybos paveikslu ir jo vitražų projektais; skulptoriaus Vytauto Kašubos darbais; tapytojos ir grafikės Vidos Krištolaitytės drobėmis; dvidešimt trimis geriausiais lietuvių grafikos klasiko Viktoro Petravičiaus pokarinio meto lino raižiniais iš rinkinio „V. Petravičiaus lino raižiniai“ (šiuo metu žymiojo išeivijos dailininko paroda veikia V.Kasiulio muziejuje Vilniuje). Galerijoje taip pat galima pamatyti Romo Viesulo litografijas, po du Viktoro Vizgirdos, Vladislovo Žiliaus, Kazimiero L.Žoromskio kūrinius.

Sofija Veiverytė. Beatričės Vasaris portretas. Kūrinys iš Beatričės Vasaris menų galerijos Marijampolėje

Prasmingai ir gražiai išdėstytoje ekspozicijoje savo vietą randa ir Lietuvos menininkų darbai. Tapytojų Valentino Ajausko, Rimo Z. Bičiūno, Jono Daniliausko, Leonardo ir Simo Gutauskų, Vinco Kisarausko, Aloyzo Stasiulevičiaus, Sofijos Veiverytės, grafikų Birutės Stančikaitės, Algimanto Švažo, Arvydo Každailio, Rimto Tarabildos, Domicelės Tarabildienės, Mikalojaus Vilučio, skulptorės Astos Vasiliauskaitės ir kitų menininkų kūryba atstovaujama lygia greta su iškilių išeivijos menininkų kūriniais. Šalia jų matome ir amerikiečių bei Ispanijos dailininkų kūrybą.

Tai liudija, kaip plačiai aprėpė Beatričė Vasaris meno procesą skirtingų santvarkų ir vandenyno atskirtuose kraštuose, kaip jautriai sudėliojo tokią didelę ir įvairiaspalvę, įvairiatonę menininkų kūrybos mozaiką Marijampolės dailės galerijoje. Į Marijampolę verta keliauti dailės mokyklų moksleiviams, studentams, kad tyrinėtų garsiųjų išeivijos dailininkų kūrybos paslaptis, galėtų analizuoti abiejų kraštų dailininkų pasiekimus.

Ta Lietuva, kuri po Atgimimo susijungė ir tapo vieniu, Marijampolės galerijoje alsuoja įvairių kartų menininkų kūryboje. Galeriją pavadinčiau, perkeltine prasme, mažučiu tos pačios tautos dailininkų „luvru“... Tas pats genetinis kodas atsispindi jų kūryboje, nors vieni gyveno laisvoje šalyje, į save įsiurbdami pasaulinio meno kūrybą, pamatytą didžiuosiuose Amerikos ir Europos muziejuose, ir iš jos mokėsi, o kiti džiaugdavosi, galėdami pavartyti paslapčia į Lietuvą atgabentų meno albumų ar žurnalų puslapius. Taigi XX a. pabaigoje įvyko stebuklas, nes tai, kas sovietmečiu buvo atkirsta nuo mūsų, rodės, jog amžinai mums pražuvę. Dabar tas daugialypis menas prieinamas visiems, norintiems susipažinti su kūryba dailininkų, pradėjusių savo kūrybinį kelią Lietuvoje prieš Antrąjį pasaulinį karą ir subrendusių jau Amerikos žemėje.

A.Galdikas, V. Kašuba, V. Ignas, gyvenę ir kūrę Niujorke, buvo artimiausi Beatričės Vasaris kaimynai, kai ji apsigyveno Bostone. Ypač artimai ji bendravo su Kašubų ir Ignatavičių (V.Igno) šeimomis. Šie dailininkai labai norėjo, kad jų darbai pakliūtų į laisvą Lietuvą, nes tik Lietuva buvo jų alfa ir omega. Atėjus laisvei, jie patys jau nepajėgė dalyvauti kūrinių pergabenimo procese. To ėmėsi Beatričė Vasaris...

1989 m. pirmą kartą ji vyko į Baltijos šalis, tiksliau į Rygą, į tarptautinį teatrų festivalį. (Į Lietuvą, tada dar nelaisvą, užsieniečių neįleido.) Į Rygą Beatričė bagažu atgabeno 120 Galdiko paveikslų, buvusių Putnamo vienuolyne. Tada iš Vilniaus į Rygą atvyko Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romas Budrys su savo pavaduotoju ir parsivežė tuos A.Galdiko paveikslus. Tikras detektyvas, ar ne?

„Ką tu, žvirbliuk, padarysi. Matai, kad reikšmingesni už Tave asmenys tik žada, o nieko negali padaryti, – kalbėjo jai V. Kašuba, nesulaukdamas pagalbos iš, matyt, nelabai rūpestingų, nors tuomet labai žinomų mūsų pradedančiųjų valstybininkų, atvykusių ir pas minėtus dailininkus. Dar Atgimimo priešaušryje, vos tik gavę progą ištrūkti iš sovietinio narvo į laisvąjį pasaulį, jie apsilankė ir Kašubų namuose. Pagauti euforijos, gana lengvabūdiškai pažadėjo kaipmat pasirūpinti, kad skulptoriaus darbai būtų pargabenti į Lietuvą. V. Kašuba apsidžiaugė, gražiai supakavo juos į dėžes. Ilgai gulėjo tos dėžės Kašubų namuose, laukdamos pažado iš Lietuvos...

Beatričė buvo ne iš tų, kurie sėdi rankas sudėję. „Aš parvešiu Tavo darbus į Lietuvą“, – pasakė savo bičiuliui Vytautui Kašubai. Gal pasiryžimo ir drąsos jai įpūtė visą gyvenimą lydintys angelai, kuriais buvo labai įtikėjusi. (Beatričė Vasaris yra išleidusi net dvi knygos „Angelai“ laidas. Ir jos buvo kaip mat išpirktos. Tai įrodymas, kokio turinio menų reikia žmonėms, kurie nesivaiko supernaujų meninių keistenybių...)

„Neturėjau supratimo, kaip tai padaryti, – prisimena Beatričė. – Pradėjau vajų, kad surinkčiau pinigų pergabenimo išlaidoms. Niekas neskubėjo su doleriais skirtis. Pamačiusi, kad nieko nebus, nuėjau į banką, pasiskolinau pinigų ir užsakiau konteinerį. Tada Vytauto Kašubos darbai kartu su buvusios mano paveikslų galerijos kolekcija bei mano biblioteka, taip pat kitų dailininkų darbais išplaukė į Lietuvą. Skolą bankui po truputį vėliau atidaviau“. Taigi viską galima padaryti, jei esi nesavanaudiškas žmogus. Tuo įsitikinusi Beatričė, bet toks yra ir gyvenimo dėsnis. Panašiai problemą ji sprendė, kai nutarė pastatyti V. Kašubos skulptūrą.

Pervežus į Lietuvą Beatričės Vasaris kolekciją, imta ieškoti jai vietos Vilniuje. Tartasi ir jau beveik susitarta su tuometiniu Vilniaus meru dėl patalpų Šv. Jono gatvėje. Bet paaiškėjo, kad dėl tų patalpų Aukščiausiosios Tarybos kabinetuose jau anksčiau buvo padaryti kitokie nuosprendžiai... Vilnius, kaip sostinė, neturėjo ir iki šiol neturi savo miesto paveikslų galerijos. Anuomet, berods, mero Artūro Zuoko vadovavimo Vilniui laikais, senoji miesto savivaldybė Gedimino prospekte buvo išpuošta paveikslais, kuriuos vasaros plenerų metu Vilniuje ir jo apylinkėse tapė dailininkai. Kadangi Vilnius neturėjo (ir iki šiol neturi) nei miesto muziejaus, nei paveikslų galerijos, A. Zuokas entuziastingai pritarė galerijos steigimui. Buvo sudaryta komisija vietai ir pastatui parinkti. Bet... komisija nesutarė dėl vietos ir pastato (kaip visada būna, kai reikia priimti greitos reakcijos ir išminties reikalaujančius sprendimus). Laikas negailestingai ėjo, o komisija iširo... Kitai tuo metu sudaryta komisijai dėl dr. Vinco Kudirkos paminklo savivaldybės aikštėje pasisekė geriau, nes turėjo atkalų, prityrusį vedlį – profesorių Gintautą Česnį. (Vangumas, matyt, būdingas Vilniaus paminklų statytojams, kaip rodo Lukiškių aikštės sutvarkymo istorija. Jau praėjo ketvirtis amžiaus, o aikštė tuščia, gerai, kad, baigdamas savo kadenciją, Artūras Zuokas, pasitaręs su lenktynininku Benediktu Vanagu, aikštės viduryje iškėlė istorinę LDK vėliavą.)

Dėl savo menų galerijos Beatričė Vasaris tarėsi ir su Anykščių savivaldybe, kur jau buvo įkurdintas jos vardo Angelų muziejus. Šiam muziejui eksponatus dosniai siuntė ir tebesiunčia kunigai, liaudies meistrai iš visos Lietuvos ir pavieniai žmonės. Bet anykštėnai pritrūko lėšų restauruoti seną nykstantį dvarelį pačiuose Anykščiuose, kuris būtų tinkama vieta dar vienai meno įstaigai, šiuokart paveikslų galerijai.

Tada bičiuliai Beatričei Vasaris pakišo mintį, kad geriausia jos sukauptus paveikslus ir skulptūras padovanoti Suvalkijai, kurioje yra jos gimtinė, o Marijampolė dar ir jos vyro bei jo tėvų gimtasis miestas (pulkininkas leitenantas A.Kerbelis prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo ilgametis Marijampolės komendantas). Idėją pasiūlyti Marijampolei paveikslų kolekciją paskleidė jos bičiulis Evaldas Darškus, kurio klasės draugai buvo du vyskupai – Eugenijus Bartulis ir Rimantas Norvila. Pastarasis supažindino Beatričę su miesto meru Vidmantu Braziu, ir reikalai sparčiai pajudėjo. Susitikimas su meru įvyko per Palaimintojo Jurgio Matulaičio atlaidus, kurie Marijampolėje yra svarbiausi. Beatričė mano, kad prisidėjo ir Šv. Jurgis, kuris yra Marijampolės miesto patronas. Atsitiktinumų nebūna... Tai gali patvirtinti dažnas iš mūsų, tik reikia mokėti skaityti Dangaus ženklus.

Būtų galima dar daug rašyti, kaip Beatričė Vasaris Vilniuje organizavo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino paminklo statybą Vilniaus Katedros aikštėje ir ne be reikalo iš Vilniaus mero A. Zuoko rankų gavo Barboros Radvilaitės medalį „Už nuopelnus Lietuvai ir Vilniui“. Bet tai jau kito teksto tema. Kadangi ši dešimtąją dešimtį savo gyvenimo metų varanti moteris yra reto gyvybingumo žmogus, susidaro įspūdis, kad koks nors svarbus Dievo pasiuntinys jai uždėjo misiją – darbuotis, kad visuomenė kuo plačiau atvertų akis į meną, nes tai jis savo grožiu nušviečia žmogaus sielą. Žinoma, menas, kuris kelia Dangop, o ne gramzdina į Tamsos akivarus. Tos šviesos dar taip trūksta mūsų gyvenimuose. Tad palaiminti žmonės, kurie neša šviesos žibintus.