Mančiagirės kaime

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Balandžio 25-oji 

Jau atsiranda mažų, šviesiai žalsvų šiaurinės linėjos lapelių. Kasdien vis žvelgiau į šio reto augalo buveinę ir mačiau tik pernykščius, pageltusius lapus, jau buvau pradėjęs galvoti, kad žuvo mano linėjos. Bet šiandien jau aišku, kad atgyja godotini augalėliai. Šiaurinės linėjos, atvežtos iš Marcinkonių apylinkių, prie Krūčiaus dabar yra labiausiai nutolusios į pietus. Nelabai seniai mūsų krašte buvo žinomos tik dvi šio augalo buveinės – Panemunės šile prie Kauno ir Kuršių nerijoje. Įdomu, kad apie tai rašo geografas Steponas Kolupaila. (Žr. monografiją „Nemunas“, išleistą Čikagoje 1950 m., 177 p.) Šiaurinė linėja sunkiai pastebima, kol nežydi. Balti maži žiedeliai, iškelti ant liaunų žiedkočių, irgi nelabai ryškūs. Bet jei vieną kartą prie jų pasilenksi – niekada jau nepamirši. Visas žydintis augalas labai grakštus, grafiškas. Tokioms brangioms retenybėms geriausiai tinka šitoks apibūdinimas: panašių į jį nėra. Šitaip, pavyzdžiui, sakome apie sviliką, nors šis sparnuotis nėra nei retas, nei nykstantis. Tiesiog jo išvaizda egzotiška, ypač jei pavyksta pamatyti iš arti. Į linėją irgi reikia žvelgti iš arti...

Balandis vis dėlto vėsus, ir nesinori dar sėti lepesnių daržovių, nes žemė šalta. O juk balandžio 25-oji yra švento Morkaus diena, ir sodiečiai stengdavosi tą dieną dirbti daržuose, ypač būdavo svarbu pasėti morkas. Yra išlikusių prosenovinių tokios sėjos burtų. Pasėjus morkas reikėjo įbesti lysvėn kuolą, kad daržovių šaknys eitų gilyn. Prisiminė tokį gražų tikėjimą net politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka, smarkiai kritikuodamas socialdemokratus ir jų lyderį Algirdą Butkevičių. Labiausiai, žinoma, dėl Druskininkų didmiesčio bėdų. Ir ta paralelė su kuolu morkų lysvėje neatrodė bliauzga. (Čia reikėtų prisipažinti, kad Rimvydo Valatkos kalbėjimas man visada įdomus – įžvalgos rimtos, nors dažnai kategoriškos ir netgi piktos). Ir galima pakeliui į sodą pasamprotauti, kodėl šitas morkų lysvės kuolas atrodo gyva meninė detalė griežto publicisto kalboje.

Ogi prisiminkime ne tiktai morkas. Į kopūstų daržą sodietis atridendavo akmenį arklio galvos didumo – tegu kopūstai, sukantys galvas, turės kur pasižiūrėti. Prie žydinčių agurkų padėdavo moterys švelnių dirvinių dobilėlių, kurių pailgos žiedynų galvelės panašios į mažus agurkėlius. Daržininkams, laukininkams ir žolininkams visados rūpėjo viską paaiškinti. Turtingiausia turbūt yra žolininkų kalba bei patirtis. Ir kaip lengva tokią archaiką įsiminti: smiltyninių našlaičių širdiški lapeliai gydo širdį, o inkstiški pipirlapių lapai padeda inkstams. Kartais tie pamokymai atrodydavo naivūs ir patiems mokytojams. Sakydavo, pavyzdžiui, vaikui, atėjusiam pasiskolinti mielių: „Nešk greitai, kad ragaišis pasikeltų greitai.“ Vaikas ir skuba, ir pakiliai neša, ir darosi aiški ta panašumo magija, ta ragaišio iškilimo būtinybė. Bet argi blogas toks prietaras, vaikas juk nori mamai padėti...

Tokia ta mūsų auklėjamoji tautosaka, iš jos negalima išmesti nė vieno žodžio. Taip galvoju, vartydamas dukros atvežtą naują, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistą knygą „Vilką minim, vilkas čia“, 2016 (sudarytojos Rasa Kašėtienė, Lilija Kudirkienė). Tai didelis situacinių posakių rinkinys, parodantis lietuvių kalbos turtingumą. Ir darosi aišku, kad smulkiąją tautosaką kuria paprasti, darbštūs žmonės, reikia tiktai užrašyti. Yra šioje knygoje ir tokių posakių, kuriuos žino tik vienoje parapijoje. Gražūs, vertingi visi pašmaikštavimai, palyginimai ir pamokymai. Bet yra štai ir tokia šypsena: „Kelnės smunka, bus lietaus.“ Žmogus moka ir iš savęs pasišaipyti. Nesunkiai šioje knygoje surasime tokių pastebėjimų, dėl kurių lyg ir niekas neturėtų ginčytis: „Še tau, boba, Devintinės.“ Kodėl Devintinės? Ogi tada (šiemet gegužės 26-ąją) jau vėlu ką nors sėti, jau pavėlavai. Ir vėlgi: atsirado tokių naujų veislių ir tokių ne mūsų krašto augalų, kuriuos galima sėti ir po Joninių... Knyga „Vilką minim, vilkas čia“ pratęsia Kazio Grigo pradėtą darbą, jo paruoštas smulkiosios tautosakos rinkinys „Čir vir vir pavasaris“ buvo išleistas 1971 m., ir dabar jau turbūt yra bibliografinė retenybė. Bet nė vienoje knygoje nepavyko rasti štai tokio taiklaus dzūkiško priežodžio: „Vikrus kap šlapia utėlė“. Šitaip linksmai iš savo senatvės pasišaipė Marytė Baltaduonytė-Šimkonienė Žeimių kaime.

Urkionių kaimas

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Gegužės 8-oji

Šiandien kalendoriaus lapelyje yra geras patarimas žemdirbiams: jei varlės kvarksi – sėkite avižas. Avižos jau seniai sudygusios, o pavarčius tą linksmą kalendorių, galima rasti dar gražesnių pastebėjimų: jei tau į barščius įkrito musė – lauk geros žinios. Kartais ir tokia smulkmena gali sodietį pralinksminti. Bet atsitinka, kad jam neberūpi nei musė, nei barščiai, jam ir taip iš pat ryto akyse žiburiukai spindi. Kiekvieną pavasarį – nauji ūgliai ir lapai, nauja žolė ir žiedai. Ar gali jo akys to nepastebėti? O jeigu dar to sodiečio kieme mažas, nelabai ūžiantis ekskavatoriukas pradėjo kasti nedidelį tvenkinį žuvims, jeigu staiga per vieną naktį sužaliavo ąžuolas, kurį pernai vasarą kažkokie skraidantys kenkėjai buvo nudžiovinę, jeigu gražiai sužydėjo braškių plantacija, ir sinoptikai visai nežada šalnų, jeigu gerai peržiemojo bitės, jeigu... Daugybė mažų ir didelių atsitikimų uždega sodininko akyse tuos smalsaus veiklumo žiburiukus. Kiekvieną pavasarį žmogus atgimsta iš naujo, tik išgeria sulos ir pasijunta lyg ošiantis beržas. Būna taip. Kai ilgai gyveni kaime, negali nepajusti, ką tau žada gegužės žaluma.

Bet žvelgdamas į žydinčius kaštonus ir galvodamas apie tą nerimastingą pavasarinį judėjimą čia, Dainavos krašte, aš prisimenu, ką prieš mėnesį „Žinių radijuje“ kalbėjo žurnalistas Vidmantas Balkūnas. Jį kalbino Algis Ramanauskas, ir į klausimą, kas gena žmogų į pavojingas karinių konfliktų vietas, kas neleidžia jam nusiraminti ir sustoti, Vidmantas Balkūnas atsakė gana vaizdingai: neleidžia nurimti žiežirba užpakaly, ta žiežirba tave ir gena... Pokalbis, žinoma, buvo rimtas, priverčiantis sekti mintį ir pačiam susivokti, kas gi yra ta žiežirba.

Man įdomiausia, kad fotožurnalistas Vidmantas Balkūnas kartu su istoriku Sauliumi Pilinkumi gal prieš penketą metų yra pabuvę ir Liškiavoje. Jie atvažiavo iš Varėnos, kur fotografavo istorinius akmenis. Parodžiau jų prašomas ir Raganos akmenį prie Liškiavos, ir labai gražiai apsamanojusias Viedzmos akmens skeveldras Karlono lauke, o dar ir Laumės lomą netoli Ricielių vieškeliuko. Viskas jiems buvo įdomu, kadangi ir Viedzmos, ir Laumės vietovardžiai esą labai seni, net iš anų laikų, kai dar ir velnių nebuvę. Svečiai turėjo keletą juodų maišų ir pakeliui kantriai vis rinko šiukšles, paskui jas patys ir išvežė, kur priklauso. Bet neatrodė, kad kokia nors karinga žiežirba vertė juos tai daryti. Šnekučiavomės ramiai ir prie Krūčiaus, ir prie Vaikšnoro Ravo. O štai per radiją prieš mėnesį Vidmanto Balkūno paminėtos žiežirbos negaliu užmiršti. Ir šypseną kelia, ir regis rimtas dalykas.

Juk pavasariniai žiburiukai darže besikapstančio sodiečio akyse ir nenustygstančio, visur suspėti besiveržiančio fotokorespondento žiežirbos – tikrai ne tas pat. Gal net ir visiškai priešingi dalykai. Vienas atrodo lyg tas senoviškų apeigų dalyvis, apgalvotai lėtai ir su meile viską darantis, o kitas panašus į staigiai veikiantį žeberklininką, kuris nuolat ir pavojingiausiose situacijose medžioja savo klastingąjį Mobi Diką. Tuos darbštumo žiburiukus ir tas kovingumo žiežirbas tikriausiai būtų galima apibūdinti ir visiškai kitaip. Galima būtų net ginčytis, ar pagrįstai čia prisimenu tą aršųjį žeberklininką, tą apsėstąjį Melvilio romano herojų, galvodamas apie amžiną pasaulio konfliktiškumą ir žurnalisto profesijos pavojingumą.

Be to, kažkodėl visais laikais pasitaiko ir dar vienas ryškus užsidegėlio tipas – tikro kvailio tipas, kuris veikia (taip galėtų pasirodyti) irgi su atitinkama žiežirba. Gal tai velnio kanopos kibirkštis?Ne vieną tokį įnirtingą herojų pats Algis Ramanauskas-Greitai įamžino televizinės satyros laidose. Tokį tipą geriausiai yra apibūdinęs Nikolajus Leskovas. Devynioliktajame amžiuje kiekvienas carinės Rusijos gubernatorius savo apskrities mieste iš didelio mandrumo tiesiog žaibiškai lėkdavo ketvertu žirgų kinkyta karieta, o stačiomis vadeliojantis ir tiesiog velnišku greičiu žirgus varantis vežėjas visa gerkle rėkdavo, kad pėstieji išgirstų ir suspėtų pasitraukti iš kelio. Nikolajus Leskovas rašo: gubernatoriaus vežėjas šaukdavo klaikiai, galėjai pagalvoti, kad jam prie užpakalio prikištas špižinis puodas su karštomis žarijomis. Nieko neišgalvojo rusų rašytojas, taip tikrai būdavo, užtenka tik prisiminti, ką devynioliktojo amžiaus pabaigoje apie tokius pat ir mažesnius kruglodurovus liudijo ir mūsų krašto karščiausias publicistas Vincas Kudirka.

Gegužės 9-oji

Rytą purenu kauptuku velėninę žemę ir išverčiu net tris rupūžes. Dar žiemoja, neskuba kartu su pavasariu. Dvi labai storos, tamsiai rusvos, viena šviesesnė, apylieknė ir juda sparčiau už tas dvi. Tos storulės prapuola žolėse, tikriausiai leisis upelio link, nes pavasarį rupūžės kaip ir varlės išleidžia ikrelius vandeny. O ta lieknoji vikriai ropoja per velėnas. Vėjas atneša vieną baltą kaukazinės slyvos vainiklapį, jis užkliūva už grumsto ir vis dar plazda... kai staiga prisiartinusi rupūžė griebia žiedlapį liežuviu ir nuryja. Matyt, pagalvojo, kad tai baltas naktinis verpikas ar kandis. O gal po žiemos miego jai tinka ir žiedlapis? Negerai, kad į tokius klausimus mokslininkai nebeatsakinėja, jiems atrodo, kad apie rupūžes jau viskas parašyta. Nejudu, stebiu toliau. Sustingsta ir rupūžė: jeigu dabar lėktų pro šalį koks menkesnis vabzdys, bematant ir jis atsidurtų ten, kur ką tik papuolė slyvos vainiklapis. Bet visi maži ir dideli vabzdžiai ūžia kaštonų žiedynuose. Žydi ir triskiautės lanksvos, jos irgi labai medingos... Šitaip mus su ta medžiojančia rupūžėle betylinčius ir pasveikina volungė. Pirmą kartą šiemet ši aukso paukštė sušvilpia taip aiškiai ir melodingai. Parlėkė iš šiltųjų kraštų. Niekada ji neskuba, bet nėra ir paskutinė. Dar juk nesugrįžo nei čiurliai, nei medšarkės.

Per pietus termometras šiaurinėje namo pusėje rodo 26 laipsnius karščio. O vakare prie Krūčiaus žiūriu, kaip sužydėjo šliaužiančiosios vaisginos, geltonžiedžiai šalmučiai ir drugiažiedės našlaitės. Tos našlaitės čia pateko visai atsitiktinai, kartu su didžiuoju debesylu, kuris žydės dar negreitai. O iš tolo baltuojančios ir plevenančios drugiažiedės našlaitės tikrai atrodo lyg plaštakės. Ir kaip tik atlekia prie jų dvi aušrelės. Nedideli balti drugeliai, sparnų pakraščius pasipuošę ryškiai geltonomis juostelėmis. Visai netoli žydi šiurkščiosios taukės ir gyvatžolinės rūgtys, ten bimbia storos juodos kamanės, o aušrelės vis sukasi apie baltus drugiažiedžių našlaičių žiedus. Kodėl? Keistas kartais būna tas gyvojo pasaulio vieningumas: šį kartą tik žodžiai, tik mokslinė binarinė nomenklatūra sujungia augalą su gyvūnu, o vis tiek atrodo, kad yra ir tikresnis ryšys.

A. ir M. Černiauskų nuotrauka

Gegužės 16-oji

Pražydo pievinis šalavijas. Tik vienas pirmasis žiedas. Ir ne šalavijų rabatėje, ne senajame daigyne, o ant žvyringo kalnelio, kur prieš porą metų kartu su savanoriais talkininkais išrovėme džiūstančius kadagius. Skurdus liko tas kalnelis. Pasodinau tada keletą šalavijų krūmelių, šlaitinių žemuogių, kurias dažniausiai vadiname laukinėmis braškėmis, ir raktažolių, nieko labai nesitikėdamas, o visai gerai išplito šie godotini augalai. Ir mėlynas šalavijo žiedas pirmiausia atsirado čia. Kodėl? Nesunku paaiškinti: tarp išplitusių šalavijų, raktažolių, smaliukių ir žemuogių dar liko atviro smėlio, kurį saulė sušildo labiau nei žolynus. Labai konkretus mikroklimato pavyzdys. Jis yra sukuriamas, tas mikroklimatas, kartais tyčiomis, o kartais atsitiktinai. Svarbu, žinoma, kad neužpūstų šiaurės vėjai. O čia kaip tyčia tuos šaltus vėjus ir sulaiko netikėtai atsiradusi ginalinių klevų žaliatvorė. Sutrumpinau aš tuos klevelius pernai pavasarį, jie ir sutankėjo, išsikerojo, gal ir nežydės, bet kokia puiki užuovėja šilumą mėgstantiems šalavijams atsirado. Todėl jie čia pirmiausia ir pražydo. Tuoj sužydės ir smaliukės, artimos naktižiedžių giminaitės...

O pievinių šalavijų plitimo Dainavos krašte istorija labai aiški. Seniai seniai, gal prieš pusę amžiaus, vienintelę šių Raudonosios knygos augalų buveinę prie Navikų ežerėlio surado botanikė Živilė Lazdauskaitė. Prieš dvidešimt metų toje šalavijų pievoje pririnkau sėklų, kurios pasirodė labai daigios. Ir plinta dabar sode, prie Krūčiaus, pieviniai šalavijai patys, vilioja nektarą renkančius vabzdžius. Žydi ilgai, o peržydėję tuoj pat išbarsto juodas sėklas. Elgiasi lyg efemeroidai.

Bet retųjų augalų istorijos nėra efemeriškos. Dažnai jos yra pamokomos: žmonės supranta, kad retenybes reikia saugoti. O pražydęs pievinis šalavijas dabar man primena... Čepkelius. Todėl, kad botanikė Živilė Lazdauskaitė, prieš daugelį metų suradusi šalavijų Dzūkijoje, pernai dalyvavo Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato keturiasdešimtmečio šventėje, ir jos prisiminimai apie 1970 metais tyrinėtą Čepkelių raistą vėlgi nušvito kaip atradimas: „Čepkeliai, kai atvažiavom, buvo toks gilus gilus atodūsis – didžiuliai, natūralūs, į nieką nepanašūs. Aukštapelkės yra egzotiškiausias kraštovaizdis, jeigu jis nesugadintas (…) Aš tik galvoju, kaip žmonės žada gyventi be natūralios gamtos. Na, kaip jie? Negi reikia pasenti, kad suprastum, jog gyvenimas stiklainyje – ne gyvenimas. Tik tada, kai tu esi gamtoje, kai esi jos dalis, tu gyveni. Tada gali spręsti, kurti, o jei šito nėr, visa kita netenka prasmės“. (Mindaugas Lapelė, Čepkelių pavilioti. Šalcinis, Nr. 95, 2015 m.). Paprasti žodžiai, nuoširdūs prisiminimai. Bet čia ne tik jaunystės nostalgija, ne tik pamokymas ir juo labiau ne kokia nors ideologija, čia – gyvenimo tiesa. Kai kas labai greitai suvokia, kaip turi elgtis, išvydęs ir pajutęs Gamtos didybę, o kai kas to niekada nesupranta. Ir su kokiu nuoširdumu tuos žodžius apie Čepkelių atradimą turėtume dar sykį pakartoti, kad ir jaunimas pajustų esmę? O reikia, kad pajustų. Juk ir Čepkelių durpių klodus jau buvo pamatavę Leningrado durpininkai, ir Merkinės botaniniame draustinyje, prie pat Nemuno ir Merkio santakos, jau buvo kartą išraustos duobės privačiam dvarui, ir šalavijų pieva Ešerinėje netoli Kauno buvo aptverta spygliuota tvora galvijams ganyti.

Gegužės 22-oji

Sunerimusi žalioji pečialinda ciepsi lyg viščiukas, prisiartina purpčiodama prie manęs, o kai paklausiu jos, kas atsitiko, krinta žemėn, staiga vėl pakyla ciepsėdama ir tarsi kviečia mane tolyn. Einu paskui ją, o ji vis tolsta šokčiodama ant lazdynų šakų, pagaliau visai prapuola. Nejaugi ta maža, žalsvai gelsva paukštukė vilioja priešus nuo savo lizdo taip pat kaip ir vištiniai paukščiai? Jos lizdelio aš nemačiau, ten toje mažoje rusmenių miškapievėje tik norėjau pažiūrėti, ar jau atsirado kažkodėl vėluojantis sinavadlapis vingiris, ar gerai auga miškinės lelijos, o štai ir sutrukdė mano stebėjimus žalioji pečialinda. Rodos, pirmą kartą pasijuntu gražiai apgautas, nes nesitikėjau šitokio gudrumo. O paukštelis toks mažas, kad atrodo nė kiek nedidesnis už mažiausią mūsų krašto sparnuotį – nykštuką.Tik figūra kitokia.

Šiandien – biologinės įvairovės diena. Didžiojoje pievoje gaudžia vabzdžiai lyg vasarą, nors dar nežydi nei lipikai, nei dobilai, nei liucernos. Gaudesys gal labiau ateina iš pievos pakraščių, kur baltuoja Ziboldo obelys ir gudobelės, kur jau pražydo platanalapiai ir ginaliniai klevai, šermukšniai ir Rojaus obelaitės. Atsirado jau ir kraštinių belyčių putinų žiedelių, vis dar žydi aronijos ir veigelos. Klausydamasis vabzdžių gaudesio, iš tolo žiūriu, kaip paprastoji medšarkė pasišokėdama surenka snapu kiaulpienės pūkinius parašiutėlius ir su tokiu lengvu grobiu prapuola šermukšnialapių lanksvūnių tankmėje. Aišku, kad tuos pūkus kartu su sėklomis klos į lizdą...

Dabar gal pats smarkiausias pavasarinis judėjimas visur kur – tik žiūrėk ir klausykis. Bet svarbiausia šios dienos naujiena yra ši: pražydo ąžuolai. Tik prisiartink prie seno ąžuolo ir sužinosi, kad pražydo, nes išgirsi ten aukštai ūžiančias bites ir kamanes. Zuja ten smarkiai bimbdami ir grambuoliai (kitaip dar vadinami karkvabaliais). Karklo jiems negana – prie ąžuolo taikosi. Ir jų veiklą šią dieną reikėtų įvertinti, nors aišku, kad žalos tie lapgraužiai padaro daug. Bet juk yra mūsų krašte labai retas vabzdys – margasis grambuolys. Ne visi jį matė. Bet kai žinai, kad jis toks ypatingas yra, tai ir tas aršus paprastasis grambuolys neatrodo baisiai kenkėjiškas. Matyt, visur reikalinga tolerancija. Ypač pavasarį.