Neišgalvoti prisiminimai apie mano senelį Saliamoną Kanovičių, rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus tėvą.

Senelis Saliamonas jau veik nematė. Siuvamoji mašina „Singer“ stovėjo miegamajame, senokai nebedūzgė – kur jai dūgzti, jei šeimininkas, mynęs ją nuo bar mitzvah – nuo žydų berniukų pilnametystės – neseniai atšventė 89-erių metų jubiliejų ir nebegalėjo žiūrėti į pasaulį jam įprastu būdu – pro adatos skylutę, paskutinį kostiumą jis pasiuvo mano mokyklos išleistuvių proga – glaukoma ir katarakta ne geriausios siuvėjo pagalbininkės. Pasaulio langai tolydžio užsivėrė, tik per perdarytą VEF-o radiją jį, parėmusį galvą, amžinai sėdintį prie apskrito pietų stalo, kartkartėmis pasiekdavo žinios apie jam nesuprantamą naują mąstymą („ar jie išrado geresnį būdą, kaip įverti siūlą į adatą?), perestroiką („jei  apkeisiu „Singer“ stovėjimo vietą, ji pradės geriau siūti?“, „jis (Gorbis) kiekvienam išdalijo po šaukštą ir po lėkštę, bet jis pamiršo įpilti sriubos“) ir kitus pasaulį keitusius įvykius. Visa šeima stengėsi saugoti jį nuo naujienų, kurios galėjo jį priversti jaudintis. Viena tokių akylai saugomų nuo jo paslapčių buvo jo pirmagimio Hirškės Kanovičiaus važinėjimai į Aukščiausiosios Sovietų Tarybos sesijas Maskvon. Vis dėlto kažkuris iš nedaugelio gyvų likusių jo kaimynų jam prasitarė. Senelis ilgai neišsidavė žinąs tą paslaptį, kol vieną kartą aš atvažiavau pas jį į Čarno gatvę drauge su tėvu. Kaip visad pamatavau spaudimą, kaip visad pamelavau, koks jis geras – vis vieną senelis kartą per mėnesį važiuos pas profesorių Kirbarskį, nes kitų gydytojų Lietuvoje nėra, o jei yra, tai jų pavardė ne Kibarskis. Tylenis Šleimkė po ilgokos pauzės, gal žvelgdamas kažkur į savo jaunas dienas Alytaus pasienio dragūnų pulke, o gal matydamas, kaip dygsniuoja maršalo Rokosovskio paradinį mundurą, ištarė:

– Hirške, girdėjau į Maskvą važinėji?

Suglumęs tėvas, niekad nemokėjęs meluoti, kaltai įsistebeilijo į grindis:

– Važinėju, tėvai.

– Ar tau negėda?

– Gėda? – perklausė Hirškė, – kodėl man turėtų būti gėda?

– Pažiūrėk, kaip tu atrodai, į tave žmonės žiūri, gal net per televizorių rodo, o tu vaikštai su kažkokio šleivarankio siūtu kostiumu – gėdą man darai.

Sunkiai atsistojęs, pasiramščiuodamas lazda, senelis nuėjo į kambarį, kur stovėjo antra po žmonos Chenkos ištikimiausia jo gyvenimo palydovė – trofėjinė „Singer“ siuvamoji mašina.

– Va, čia angliškas, – pasakė dėdamas ant stalo nedidelį tamsiai pilkos medžiagos ritinį. – Saugojau, maniau, gal prireiks. Aš pasiūsiu tau, Hirške, kostiumą. Eime.

Tėvas buvo išmatuotas taip, kaip dera būti išmatuotam anglų lordui – ilgai, skrupulingai ir oriai.

Aš stebėjau tą visą veiksmą ir džiaugiausi, kad senelis ir vėl ims siūti. Po kiek laiko tėvas buvo iškviestas antram matavimui.

– Negaliu, Hirške, nebematau, – liūdnai tarė Šleimkė. – Kelnes aš tau sudygsniavau, bet dirbti aš nebegaliu. Mano mokinys Bogusius pabaigs. Aš jau susitariau. Skambink jam.
Mokiniui Bogusiui, Vilnijos lenkui, tuo metu buvo apie 70. Darbą jis baigė gan greitai. Senelis dalyvavo kiekviename matavime, kartkartėmis duodamas mokiniui Bogusiui kokį nors patarimą. Galų gale kostiumas buvo baigtas. Ir tėvas iškilmingai atvyko pas senelį rodyti rezultato.

– Prieik arčiau, aš taip nematau.

Senelis ilgai apžiūrinėjo kostiumą, liepė tėvui suktis ir vis čiupinėjo tai rankovę, tai atlapą, atrodė, kad jis mato rankomis..

– Geras. Gali važiuot Maskvon, – tepasakė patenkintas.

Šiandien, kai rašau šias eilutes, galvoju, kad tarp Sąjūdžio delegatų neabejotinai buvo ir daugiau žmonių, vilkėjusių kostiumais, kuriuos jiems pasiuvo geriausias visų laikų ir tautų Vilniaus vyriškų kostiumų meistras Šloimė Kanovičius. Tėvas tebuvo vienas iš jų.

Senelio sveikata blogėjo, ir tėvas po vienos iš sesijų Maskvoje tiesiai iš Vilniaus traukinių stoties nuskubėjo lankyti apsirgusio Šloimkės.

Jiedu ilgai sėdėjo, tėvas, norėdamas kažkaip išblaškyti senelį, ėmė pasakoti apie jo inicijuotą Gorbiui dviejų šimtų deputatų pasirašytą laišką dėl antisemitizmo stirprėjimo Sovietų Sąjungoje, pasakojo, kas toj Maksvoj darosi. Senelis ilgai klausėsi tėvo, pagaliau, pakėlęs akis nuo stalo ir ranka rodydamas į savo ir Bogusiaus siūto kostiumo atlapą, burbtelėjo:

– Hirške, išsisek tą niekalą.

Tėvas apsižiūrėjęs suprato, kad pamiršo iš atlapo išsisegti ženkliuką, bylojusį, kad jis yra Aukščiausiosios Sovietų Tarybos deputatas.

– Išsisek jį, Hirške, kam gerą daiktą gadini?

Visi mūsų šeimos nariai mokėsi iš Šloimkės siūti – kas romanus, kas matematines formules, kas eilėraštį, kas dar kokį amatą. Siūti sąžiningai. Taip ir toliau stengiamės siūti – geresnę gatvę, miestą, geresnę Lietuvą. Medžiagos, ačiū Dievui, yra. Kad tik siuvėjai būtų sąžiningi. Tokie kaip Jonavoje šią dieną prieš 115-ą metų gimęs vyriškų kostiumų ir geresnio pasaulio siuvimo meistras Šloimė ben Davidas Kanovičius.