Šiais laikais autoriteto statusas mūsų socialinėje tikrovėje išgyvena krizę. Kad mes tai pripažintume, privalome subręsti ir suvokti, jog autoritetas mums yra gyvybiškai reikalingas ir neišvengiamas. Mat be jo mes esam tarsi avys be piemens – sumišę ir išsisklaidę.

Ilgai būtų galima kalbėti apie autoritetą ištikusios krizės priežastis ir pasekmes. Ilgus straipsnius galima būtų rašyti apie tai, kaip reabilituoti autoritetą bei kokiomis vidinėmis savybėmis ir išoriniais ženklais jis turėtų pasižymėti. O dar įdomiau būtų paanalizuoti, kokį autoriteto modelį mums perša sekuliari visuomenės dalis, o kokį krikščioniška pasaulėžiūros samprata. Nes kad ir koks šiandiena autoriteto portretas mūsų viešoje erdvėje yra suaižėjęs ir deformuotas, būtina pripažinti, jog be jo neišgyvena nei religija, nei kultūra, nei politika nei verslas. O tuo labiau – šeima.

Šį kartą apsisprendžiau papasakoti apie autoriteto patirtį, išgyventą šeimoje. Ir nežinau, ar kada nors apie tai būčiau prabilęs, jei ne vieno mano bičiulio išsakyta nuoskauda, kad jam vis niekaip nepavyksta tapti autoritetu savo sūnui. Tą kartą pagalvojau: oho-ho kokie norai ir ambicijos. Ar visa tai ne iš puikybės. Ir dar pagalvojau: šitaip į jo žodžius sureagavau dėl to, jog iš prigimties esu intravertas. O tai reiškia – mėgstantis pabrėžti savo požiūrį, kuris dažniausiai bus kitoks nei daugumos. Tad įvairios visuomenėje nusistovėjusios normos, įstatymai ir papročiai mane trikdo. Nors kuo daugiau gyvenu ir patiriu, tuo labiau įsitikinu, jog būtent ribos ir jų paisymas kiekvieną iš mūsų ugdo, formuoja ir kuria kaip asmenį. Ir sociumas pats savaime nėra joks blogis. Nes Dievas žmogų sukūrė kaip socialią būtybę. Juk ir Švč. Trejybė yra trijų asmenų bendrystė. Tai suprantu ir išpažįstu tik dabar. Bet iki tol žodis autoritetas man ilgai buvo svetimas. Tai tęsėsi tol, kol mano šeimoje kai kas nutiko...

Istorija, kurią jums ruošiuosi papasakoti, nėra kuo nors ypatinga. Nors praėjo nemažai laiko nuo šio įvykio, šiandien vėl iš naujo jį prisiminus ima sopėti širdį. Ir tokių gyvenimo momentų daug kam tenka patirti. Nes kur gyvena du ar trys žmonės, ten nebūtinai klesti bendrystė. Kasdienybėje visada atsiranda trintis, kuri pagimdo įtampą, o pastaroji įplieskia konfliktą.

Kartą įvykus rimtam kartų konfliktui tarp manęs ir tėvo, aš jį nuplakiau žodžių rykštėmis dėl visų savo gyvenimo nesėkmių. Visai kaip Jėzų kareiviai anais laikais Piloto kieme. Su pasimėgavimu nuplėšiau savo tėvui garbės ir orumo rūbą. Tėvas nesipriešino ir nesigynė. Tik galvą nuolankiai palenkęs sugėrė į save visą mano subjektyvią pagiežos tulžį apie save. Tėvui skaudėjo. Žinau. Labai skaudėjo. Nes ir pats po truputį ėmiau jausti, kaip mano pagieža ir netiesa ima smelktis į mano sielą. Tad ir man skaudėjo. Skaudėjo dėl to, jog žinojau, kad esu neteisus.

Keletą dienų kartu su tėvu tylėjom. Per tą laiką nuėjau ilgą vidinį kelią, kupiną išbandymų ir iššūkių, kol savyje radau jėgų ir drąsos atsiprašyti bei atkurti teisingumo ryšį tarp manęs ir jo. Kai pagaliau atsiprašymo aktas įvyko, mano tėvas ramiu balsu atsakė: kiekvieno tėvo pareiga yra atleisti savo sūnui.

Ar jūs gerai išgirdote? Nes tąkart aš pagalvojau, jog kažką praleidau. Juk keistai skamba žodžių junginys – pareiga ir atleist. Bet ir Jėzus panašiai kalbėjo: įsakau mylėti... O kaip galima įsakyti kažką mylėti? Juk tai prieštarauja mūsų prigimčiai ir sveikai nuovokai! Tėvas niekada nestudijavo nei religijotyros, nei kultūros mokslų. Visada pasižymėjo tyliu gyvenimo būdu ir nuolankumu. Sąžiningai ir su atsidavimu atliko savo kasdienes pareigas. Tai kas vyko jo galvoje ir širdyje, kad taip sumaniai atsakė?

Atsakymo ilgai ieškoti nereikėjo. Nes jis visada ir kiekvieną dieną buvo kartu su manim. Juk kai širdis ir protas gyvena taikoje ir pusiausvyroje, ten gailestingumas ir tiesa eina išvien. Kitaip tariant, vienas kitą papildo ir išskleidžia save. Nes jei tiesa neturi gailestingumo, ji yra šiurkšti, kieta ir šalta. O gailestingumas be tiesos elemento yra egzaltacija, ir nieko daugiau. Taip pat ir religinės moralės normos be meilės – sausos ir svetimos, nepatrauklios ir neveiksnios.

Šį įvykį, nutikusį tarp manęs ir tėvo, vertinu ir priimu kaip jo palikimą man. Kur kas brangesnį nei gyvenamasis būstas ar automobilis. Ši istorija man yra turtas, labai panašus į tą, apie kurį Jėzus kalba Biblijoje: kaupkite lobį danguje, kurio nei rūdys, nei kandys nesuėda. Ir nuo to karto man tėvas tapo autoritetu. Reikia pripažinti – keistu autoritetu. Visiškai kitokiu, nei mes įpratę matyti šiandienėje kultūroje: stiprus ir valdingas, savim pasitikintis ir tiksliai žinantis, ko nori iš gyvenimo.

Mano autoritetą suprasti bus sunku. Dėl to į pagalbą pasitelksiu paradokso principą, kurio šiaip gyvenime nemėgstu ir juo nesivadovauju. Man visų pirma autoritetas yra mano tėvas ir ta meilė, kuria jis myli mane. Kantri meilė, kuri atsisako savojo ego, ir būtent dėl to ji tampa tuo, kas ji yra iš tiesų. Meilė, kuri leidžiasi iki Kalvarijos sutemų. Meilė, kuri leidžiasi būti apkaltinta netiesa. Leidžiasi būti išjuokta. Ir visose šiose situacijose ta meilė nepraranda savasties. O pažvelgus į ją – lieki nustėręs: jos akys kupinos ne atjautos ir meilės. Būtent Jo meilės tau. Nes tu jam esi vienintelis. Nes tu nesi pats savo egzistavimo priežastis. Tu jam priklausai. O jis tau.

Nuo to karto kasdieną mokausi būti kitoks. Pirma šios kelionės pakopa – išdrįsti paprašyti atleidimo. Tai jau išmokau. O dabar pats metas ir pačiam kasdieniame gyvenime kitam tapti atleidimo instrumentu. Skaidriu ir tyru malonės upeliu. Gaiviu šaltinio vandens lašeliu. Šviesiu dangaus lopinėliu. O kaip tai sunku! Bet yra gyvenime toks žodelis reikia. Nes atleidimas mums visiems neišvengiamai būtinas. O ypač – nusižengusiems. Bet tik išdrįsę ir patikėję atleidimu, priėmę ir įaugę į jį, mes toliau galime gyventi ir kurti visavertį ir sveiką gyvenimą su savimi, kitais ir Dievu.