Eitanas Finkelšteinas (Eitan Finkelstein, Эйтан Финкельштейн, g. 1942 m. Sverdlovske, dab. Jekaterinburge) – fizikas, publicistas, kritikas, politologas, žmogaus teisių gynėjas, aktyvus Žydų kultūrinio atgimimo ir judėjimo dėl teisės išvykti į Izraelį dalyvis.

1964 m. baigęs Uralo politechnikos institutą dirbo inžinieriumi. Dėl viešai reiškiamų simpatijų su arabais kariaujančiam Izraeliui 1967 m. pašalintas iš Maskvos Fizikos ir technikos instituto aspirantūros. 1970 m. apsigyveno Vilniuje. Čia persekiotas KGB, tardytas vadinamojoje žydų otkaznikų, t. y. norinčiųjų atsisakyti TSRS pilietybės, byloje, taip pat Anatolijaus Ščiaranskio, Viktoro Petkaus bylose.

Vienas iš Lietuvos Helsinkio grupės – kartu su kunigu Karoliu Garucku, poete, pedagoge, politine kaline Ona Lukauskaite-Poškiene, politiniu kaliniu Viktoru Petkumi, poetu, vertėju Tomu Venclova – steigėjų (1976 m. lapkričio 25 d.).

1983 m. gruodžio 18 d. emigravo į Izraelį. Vėliau atvažiavo į Vokietiją, Miuncheną, dirbo „Laisvės“ radijuje, 1989–1992 kartu su K. Liubarskiu ir B. Chazanovu leido žurnalą „Šalis ir pasaulis“ ir 1991–1993 kartu su Š. Markišu „Žydų žurnalą“. Skaitė paskaitas universitete, dirbo Džordžo Maršalo Europos saugumo studijų centre, skelbė straipsnius Lietuvos išeivijos spaudoje .

Parašė knygas „Faraono piemenys“ (2006), „Labirintas“ (2008), „Spektaklis visam gyvenimui“ (2010), „Tik pelenai žino“ (2013).

Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (1999), Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“ (2012).

Prisipažįstu, kad Rūtos Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ neskaičiau. Tačiau šia tema Lietuvoje įsiplieskusios aštrios polemikos atgarsiai, pasklidę po visą žydiškąjį pasaulį Europoje ir Amerikoje, pasiekė daugelio ausis ir akis (tarp jų ir manąsias).

Manau, šiandien mažai kas pamena, kad pirmą atvirą ir teisingą straipsnį apie tautiečių dalyvavimą žydų naikinime prieš keturiasdešimt metų buvo parašęs poetas, eseistas, disidentas Tomas Venclova. Straipsnis vadinosi „Žydai ir lietuviai“ ir buvo išspausdintas žydiškoje ir rusiškoje savilaidoje, Izraelyje, lietuvių emigrantų leidiniuose. Deja, eiliniam skaitytojui sovietų okupuotoje Lietuvoje jis buvo nepasiekiamas[1]. Žinoma, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pasirodė daug – dažniausiai akademinio arba memuarinio pobūdžio – knygų ir straipsnių apie Holokaustą, tačiau tokio negailestingai sąžiningo ir išsamaus kaip ponios Vanagaitės pasakojimo apie lietuvių dalyvavimą žydų naikinime Lietuva dar nebuvo girdėjusi. Suprantama, kad ir aistros įsiplieskė ne juokais.

Spręsdamas iš ginčų dėl Vanagaitės knygos, taip pat remdamasis tiek sava patirtimi, tiek patirtimi daugybės giminių ir draugų, kuriems buvo lemta nueiti kelią: „Kauno/Vilniaus getas – Dachau – Lietuva/Izraelis“ (arba tiesiai – į Panerius), manau, galįs tikėti tuo, ką ji parašė. Pasitikėjimo įkvepia ir faktas, kad autorė neužkibo ant maskvietiškų propagandistų jauko ir neleido knygos naudoti kaip „įrodymo“, kad tuometinėje – ir dabartinėje – Lietuvos visuomenėje viešpatauja „fašistai“, „antisemitai“, „nacionalistai“ ir kitokie piktadariai.

Šiaip jau panaši polemika Europoje ne naujiena – Lietuva tik kartoja kitų šalių, pirmiausia Vokietijos, pirmaisiais pokario dešimtmečiais nueitą kelią. Tuomet jaunoji vokiečių karta, suvokusi, ką veikė jų tėvai ir seneliai, buvo neapsakomai sukrėsta: masiniai tėvų išsižadėjimai, pavardžių keitimas, bėgimas į kitas šalis ir net savižudybės tapo kone kasdieniu reiškiniu. Tuo metu visi visuomenės sluoksniai stengėsi perprasti, kaip tai galėjo nutikti ir ką galima padaryti, idant kaltė prieš išlikusias Holokausto aukas būtų užglaistyta, kaip pertvarkyti visuomenę, kad panašus košmaras niekada nebepasikartotų. Kaip tik iš tų, aštrių ir be galo skausmingų, diskusijų atsirado ir „teologija po Osvencimo“, ir jaunimo antikarinis judėjimas, ir nuoširdus – tuomet nuoširdus – noras suvienyti Europą. Svarbiausia, kad iš to meto skausmų ir kančių susikūrė nauja pasaulėvoka – ir atitinkami įstatymai, – kai tapo neįmanoma persekioti žmones dėl religinių, etninių, politinių motyvų, kai kiekviena Senojo pasaulio valstybė ėmė rūpintis silpnaisiais visuomenės sluoksniais, užtikrinti mažumų ir emigrantų teises, suteikti prieglobstį politiniams pabėgėliams. Žmogaus teisių suvokimas užėmė pagrindinę vietą Europos gyvenime.

Panašūs dalykai šiuo metu vyksta Lietuvoje. Suprantama, išgyventi šį skausmingą procesą pirmiausia turi patys lietuviai. Bet ir pačiam vyksmui ir jo baigties rezultatams negali būti abejingas žydiškasis pasaulis, praradęs vieną svarbiausių sudėtinių dalių – lietuviškąją žydiją, taip pat europinė sandrauga, tam tikra prasme avansu priėmusi Lietuvą į savo šeimą. Todėl nieko keista, kad Europos šalių žydų visuomenė gana atidžiai seka įvykius Lietuvoje. Ir visai kas kita yra tam tikrų Holokausto profesionalų ir lengvasvorių publicistų bandymai demonizuoti Lietuvą, parodyti ją kaip šalį, kur vyko pats nuožmiausias, pats žiauriausias ir pats masiškiausias žydų naikinimas.

Tik ar tai tiesa?

Visiškai aišku, kad masinio Europos žydijos naikinimo iniciatorė ir pagrindinė vykdytoja buvo nacistinė Vokietija. Aišku, kad būtent naciai sudarė pagrindinį smogiamąjį budelių būrį, tačiau taip pat aišku, kad nei gestapas, nei SS kariniai daliniai, nei Vermachtas, nei visi krūvon sudėti nebūtų įstengę per maždaug ketverius–penkerius metus aptikti, identifikuoti, izoliuoti, o tuomet fiziškai sunaikinti šešis milijonus žmonių daugiau nei trisdešimtyje Europos valstybių! Nors Vokietija kariavo su daugeliu Europos šalių, bet, kalbant apie Holokaustą, net okupuotose šalyse ji turėjo daugybę sąjungininkų tiek tarp elito, tiek tarp eilinių žmonių, be kurių aktyvios arba pasyvios pagalbos šešių milijonų žmonių žūtis yra neįsivaizduojama.

Pradėkime nuo Austrijos. Šią šalį 1938 m. aneksavo Vokietija. Tačiau vokiškas žodis „Anschluß“ nebūtinai reiškia priverstinį prijungimą. Tai gali reikšti ir „sąjungą“, ir „susijungimą“. Atidžiau pažvelgus į tų metų įvykius, nesunku įsitikinti, kad 1938 m. Austrijos Anschlußas de facto nebuvo prievartinis. (Per tų pačių metų balandžio 10 dienos visuotinį plebiscitą 99,75 procentai austrų pasakė „taip“ už susijungimą su Vokietija.) „Austrofašizmas“, nacizmą ir nacius remiančios nuotaikos buvo plačiai paplitusios ir giliai įsišaknijusios ikikarinėje Austrijoje. Istorikai ir tų laikų liudininkai tvirtina, kad Austrija vokiškojo šovinizmo dvasia buvo persisunkusi ne mažiau negu Vokietija. Tikriausiai ne atsitiktinis faktas, kad ir pats fiureris, ir dauguma artimiausių jo bendražygių, taip pat vidurinės grandies naciai buvo Austrijos išeiviai. (Trys ketvirtadaliai nacistinių konclagerių komendantų buvo austrai. Jie sudarė A. Eichmanno vadovaujamo Ketvirtojo (žydų) gestapo spec. skyriaus darbuotojų daugumą.)

Nuo atsakomybės už nacizmo nusikaltimus ir iš dalies už Holokaustą Austriją išgelbėjo 1947 m. prasidėjęs Šaltasis karas. Vakarų valstybės, norėdamos atitraukti Sovietinę kariuomenę toliau į rytus, pritarė Austrijos neutralitetui. 1955 m. Austrijoje buvo priimtas „Valstybinis susitarimas dėl Austrijos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo ir pastovaus neutraliteto“. Dėl to visos okupacinės kariuomenės – Sovietinės ir Vakarų – paliko šalį.

Taip Austrija išlipo sausa iš vandens! Denacifacija iki galo nebuvo atlikta, daugybė nacių nusikaltėlių bausmės išvengė. (Neįtikėtina, bet Adolfas Hitleris iš Austrijos Amšteteno miesto garbės piliečių sąrašo buvo išbrauktas tik 2011 m. gegužę!) Simono Wiesenthalio centro duomenimis, 1982 m. Austrijoje gyveno 450 000 buvusių nacistinės partijos narių, o keturi, kaip paaiškėjo, netgi buvo... tuometinės Bruno Kreisky'io vyriausybės nariai!

Prancūzija taip pat tapo vokiečių agresijos auka. Bet jei kalbame apie Holokaustą, ši šalis iš tiesų tapo nacistinės Vokietijos sąjungininke, amžiaus nusikaltimų bendrininke. Tiesa, karo metu, o ypač artėjant pabaigai, Prancūzijos teritorijoje veikė Pasipriešinimo judėjimas. Tačiau jame dalyvavo tik nežymi gyventojų dalis. Ir pirmasis po kapituliacijos pasirašymo prancūzų valdžios žingsnis buvo įsakymas, reikalaujantis, kad žydai sumokėtų vieno milijardo frankų „baudą“. Specialiai Viši vyriausybėje sukurtas „Vyriausiais žydų reikalų komisariatas“ planavo ir vykdė žydų nuosavybės perėjimą į prancūzų rankas. Valdininkai konfiskavo viską, ką žydai turėjo, net radijo imtuvus ir dviračius. Į konclagerius išsiųstųjų baldai ir namų apyvokos daiktai paprastai atsidurdavo pas kaimynus.

Suskaičiuota, jog karo metais sunaikinta 98 tūkstančiai Prancūzijos žydų. Neįmanoma įsivaizduoti, kad gestapo bendradarbiai, kurių skaičius Prancūzijoje buvo išties nežymus, būtų įstengę atlikti tokią grandiozinę užduotį vien savo jėgomis! Pavyzdžiui, kad ir liūdnai pagarsėjęs „Liono budelis“ Klausas Barbie, vadovavęs Liono gestapui. Nors jo etatų sąraše tebuvo 25 žmonės, Barbie sugebėjo išsiųsti į konclagerius, kalėjimus ir į kartuves tūkstančius žmonių!

Taip pat abejingai ir dalykiškai, kaip Prancūzija siuntė savuosius žydus iš pradžių į Dransi, o paskui – į Osvencimą, Šveicarija priiminėjo nacistinį auksą, perlydytą iš mirusių Holokausto aukų dantų karūnėlių, mainais tiekdama vokiečių karo pramonei reikalingą įrangą. O šios neutralios šalies kariuomenė visą savo galią sutelkė tam, kad būtų gaudomi iš gestapo nagų pasprukę žydai ir vėl gražinami į Vokietiją. Mažai kas žino, kad štampas „J“ (Jude) Vokietijos žydų pasuose atsirado paprašius Šveicarijos vyriausybei! Prašymo motyvas buvo paprastas: esą, be jo šveicarų valdininkai negalį atskirti vokiečių (arijų) nuo vokiškųjų žydų. Taip pat Šveicarijoje buvo persekiojami bandžiusieji padėti bėgliams. Pacituosime pranešimą, pasirodžiusį oficialioje Šveicarijos vyriausybės internetinėje svetainėje 2011 m. lapkritį.

Šveicarijos vyriausybės valstybinė komisija išteisino 147 šalies piliečius, Antrojo pasaulinio karo metais padėjusius žydams pasislėpti nuo nacių.“

Patikslinsim. Ši komisija buvo sukurta 2004-aisiais tirti „nusikaltėlių“, padėjusių žydams išsigelbėti nuo nacių 1938–1945 m., veiklą.

Iki 1943 m., tai yra iki to laiko, kol Antrojo pasaulinio karo baigtis nebuvo aiški, neutralios Švedijos vyriausybė aktyviai bendradarbiavo su nacistine Vokietija. Stokholmas kategoriškai nepriiminėjo bėglių žydų, o dažnai ir išduodavo juos gestapui. Tiesa, į karo pabaigą Stokholmo politika pasikeitė – gelbėti žydus nacių okupuotose teritorijose nuo tada jau padėjo nemažai švedų, iš kurių labiausiai išgarsėjo Raoulis Wallenbergas.

2012 m. Belgijos sostinės municipalitetas oficialiai pripažino bendradarbiavimą su hitlerine okupacine valdžia „galutinai sprendžiant žydų klausimą“. Paaiškėjo, kad 1940 m. gegužį Briuselio municipalinė valdžia perdavė naciams smulkų 5 640 belgų sostinėje gyvenusių žydų sąrašą. Jame buvo nurodyti jų adresai ir biografiniai duomenys.

Kalbant apie Lenkiją, tai čia žydai buvo pradėti žudyti dar neįžengus vokiečių kariuomenei ir baigti žudyti jau po jos sutriuškinimo. Lenkų elgsenos su žydais simboliu tapo Jedvabno miestelis šalies šiaurės rytuose. 1941 m. birželio dešimtąją – po to, kai sovietinė kariuomenė paliko šį kraštą – vietiniai gyventojai savo iniciatyva suvarė į svirną miestelio pakraštyje maždaug 340 žydų ir, dundant būgnams bei džiaugsmingai šūkaujant miniai, padegė jį iš visų pusių. Tai buvo atlikta taip nemokšiškai, kad paskui kelias dienas teko kirviais kapoti sukepusią žmogiškų kūnų – vakarykščių kaimynų – masę. Be to, Jedvabno išgamoms teko išklausyti vokiečių karininkų priekaištus „dėl neprofesionalumo“. Anaiptol ne atsitiktinai Lenkijoje su jos trimis milijonais žydų tautybės gyventojų naciai pastatė Osvencimą-Aušvicą – pagrindinį savo mirties fabriką.

Blogą lemiantį vaidmenį vadinamajame Holokauste suvaidino ir Vatikanas. Tiesa, dalis popiežiaus Pijaus XII (1939–1958) laikų dokumentų kol kas neprieinami tyrinėtojams, ir pasaulis ligi šiol nežino, ar Šventasis Sostas ką nors nuveikė, idant padėtų mirčiai pasmerktiems milijonams. Užtat tiksliai žinoma, ko popiežius Pijus XII nepadarė. Aštuntajame dešimtmetyje, bendraudamas su Lietuvos kunigais ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios aktyvistais, šių eilučių autorius girdėjo žodžius: „Žydus gelbėjome mes, katalikai, ir mūsų inteligentai ateistai. Ir jie, ir mes tai darėme, kadangi negalėjome elgtis kitaip. Bet inteligentams ateistams buvo lengviau. Jie buvo atsakingi tik prieš savo sąžinę. Mes gi jautėmės Bažnyčios atstumtaisiais, baiminomės, kad hierarchai mums nepritars.“ Remiantis lietuvės autorės Viktorijos Sakaitės pasakojimu knygoje „Žydų gelbėjimas Lietuvoje, 1941–1944“ Antrojo pasaulinio karo metais naciai, aktyviai remiami dalies vietinių gyventojų, sunaikino 94 procentus Lietuvos žydų. Tai štai, įsivaizduokime, kad popiežius Pijus XII būtų kreipęsis į savo ganomuosius, griežtai įspėdamas, jog dalyvavimas arba bendrininkavimas žudant žydus prieštarauja krikščioniškam tikėjimui ir kad kiekvienas žydų krauju rankas susitepęs katalikas bus atskirtas nuo Bažnyčios. Neverta tuščiai svajoti, kad panašus kvietimas būtų sustabdęs Holokausto smagratį. Tačiau neabejoju, jog šimtai tūkstančių eilinių dvasininkų ir paprastų tikinčiųjų Lenkijoje ir Lietuvoje būtų jį priėmę kaip nuorodą veikti. Tai reiškia, kad Holokausto skaičiai būtų buvę kiti: ne šeši milijonai, o penki arba net keturi. Deja, tuometis pontifikas nė žodeliu nepasmerkė nacizmo ir antisemitizmo, nepasisakė prieš „galutinį žydų klausimo sprendimą“. Taip pat Hitleris, Goebbelsas, Kaltenbrunneris ir kiti nacių vadeivos niekada nebuvo atskirti nuo Bažnyčios arba Vatikano pasmerkti. Jie iškeliavo iš šio pasaulio būdami (bent jau formaliai) katalikai. Tai jau savaime įsidėmėtinas faktas.

Taigi, vienoje pusėje Lietuva – nedidelė ir labai jauna valstybė, kurios dauguma gyventojų valstiečiai, ir iš kitos pusės „Europos pamatas“ – Vakarų Europos šalys, besipuikuojančios savo istorija ir kultūra. Lietuva pergyveno dvi okupacijas, masinius trėmimus ir didžiosios inteligentijos dalies žūtį. Būdama tarp dviejų girnų – Rusijos ir Vokietijos – ji, a priori, negalėjo išsaugoti savo nepriklausomybės, nei tuo labiau išgelbėti savųjų žydų. Bet ir Europos šalys (išskyrus Bulgariją), tarp jų ir žemyno sunkiasvorės, piršto nepajudino, kad kaip nors, kažkokiu mastu apgintų savo žydų kilmės piliečius. Aišku, labiau kaltinti Lietuvą negu Lenkiją, Prancūziją, Italiją, Rumuniją, kitas Senojo pasaulio šalis neteisinga. Lygiai taip pat amoralu lyginti, kuri iš jų labiau atsakinga už milijonų žmonių žūtį. Visos jos vienodai kaltos, ir visoms nėra ir negali būti atleidimo. Išsivaduoti iš Holokausto prakeiksmo gali tik tos šalys ir tie žmonės, kurie nuoširdžiai ir iš tiesų išpažins kaltę ir atliks atgailą dėl savo tėvų, senelių ir prosenelių nuodėmių, įvykdytų jų šalių teritorijoje.

Vertė Irena Balčiūnienė


[1] Lietuvoje straipsnis pirmą kartą buvo išspausdintas T. Venclovos knygoje „Vilties formos“. Vilnius, 1991. (Vertėjos pastaba.)