Prisistato raiteliai „Bėk bėk žirgeli“ šventėje 2015 m. Iš Arklio muziejaus fondų.

Autorius yra Niūronyse (Anykščių raj.)  įsikūrusio  Arklio muziejaus muziejininkas.

Daug anykštėnų ir garbių praėjusių metų „Bėg bėk, žirgeli“ šventės svečių prisimena, kaip Vaidoto Digaičio iš Laukuvos vadovaujami raiteliai šventės parade pristatė siekį su žemaitukų veislės žirgais apjoti Lietuvą ir rudenį jį sėkmingai įvykdė. Istorinis žygis „Žemė, žmogus, žirgas“ su žemaitukais aplink Lietuvą buvo skirtas Etnografinių regionų metams, Lietuvos nepriklausomybės 25-čiui ir Mykolo Kleopo Oginskio 250-osioms gimimo metinėms paminėti.

Aštuoni raiteliai, du vadeliotojai su specialiu kelionei paruoštu vežimu ir skalike Alka Lietuvos pasieniu įveikė 1700 kilometrų. Aplankė Žagarę, Tverečių, Didžiasalį, Medininkus, Eišiškes, Klaipėdą. Du kartus kirto Latvijos ir vieną kartą Lenkijos sienas.

Su žirgais teko keltis per Ventos upę, du kartus per Nemuną, su keltu plaukti per Kuršių marias. Nemunėlio Radviliškio Ločerių kaime, Tverečiaus miestelyje, Dzūkijos nacionaliniame parke ir Smalininkuose, kur buvo organizuojami etnokultūriniai renginiai, keliautojai susitiko su vietos bendruomenėmis, dalinosi kelionės įspūdžiais prie laužo. Aplankę penkis etnografinius regionus, surinko ir užrašė žymių žmonių mintis rengiamai knygai „Palinkėjimai Lietuvai“. 37 dienas trukusi kelionė baigėsi Šventojoje, prie Alkos kalno, ten pat, kur ir prasidėjo. Praėjus beveik metams, verta prisiminti, kokią žinią mums ir visai Lietuvai nešė raiteliai, ką pasiėmėme ir kuo galėtume pasidalinti.

Idėja subrendo Žemaitijoje

Mintis apjoti Lietuvą daug patirties turinčiam tarptautinių žygių su žemaitukais prie Juodosios jūros, į Krokuvą ir aplink Baltijos jūrą dalyviui V. Digaičiui kilo, prisiminus kūno kultūros mokytojo dzūko Vaclovo Smalio žygį su žirgu per Lietuvą 1935 m. ir agronomo, profesoriaus Petro Vasinausko kelionę su arkliu po Lietuvą 1975 m. Raitelis V. Smalys per 40 dienų nujojo 1500 km. V. Smalio žygis prieškario Lietuvoje sužadino jau apmirusias žirgininkystės tradicijas ir paskatino jas toliau puoselėti. Šaulių, pavasarininkų ir kitų jaunimo organizacijų pastangomis Dzūkijoje ir kituose Lietuvos kampeliuose buvo organizuojamos žirginio sporto varžybos, pritraukdavusios dešimtimis tūkstančių raitelių su savo žirgais. Po 40 metų okupaciniu laikotarpiu profesorius P. Vasinauskas kartu su žurnalistu Vladu Vaicekausku išsiruošė keliauti po Lietuvą su arklio traukiamu brikeliu. Nuvažiavęs tokį pat atstumą, profesorius galutinai subrandino mintis steigti Arklio muziejų.

Žemaitukai – mūsų istorinis palikimas

Kelionėje aplink Lietuvą daug dėmesio buvo skiriama populiarinti žemaitukus ir juos išsaugoti XXI amžiuje. V. Digaitis pasakojo, kad, keliantis per Ventos upę, užkopti į statų šlaitą reikėjo žirgelius iškinkyti ir patiems vežimą su manta užtraukti. Nejučiomis bandau įsivaizduoti, kaip prieš kelis tūkstančius metų tolimi mūsų protėviai iš Azijos, kopdami su žirgeliais į kalnus ir vėl nusileisdami, nuolat jausdami vandens ir pašarų stygių, kantrių, ištvermingų ir savo šeimininkams ištikimų žirgelių dėka galėjo pasiekti Baltijos jūrą.

Žemė – žmogus – žirgas žygio dalyviai. Iš Arklio muziejaus fondų.

Vėliau šie žirgeliai senovės baltus gelbėjo tarpusavio genčių kovose, karuose su vikingais, kryžiuočių riteriais. Lietuvos didieji kunigaikščiai turėjo tūkstantines kariuomenes, sudarytas iš raitelių, kurie apžergę žemaitukus kontroliavo nuo Baltijos ir Juodosios jūros vieną didžiausių valstybių Europoje – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Tobulėjant ginkluotei, kavalerijoje buvo pradėti naudoti aukštesni Vakarų Europoje užauginti žirgai. Žemaitukai pasitraukė į kaimus. Iš kario bendražygio žemaitukas tapo artojo draugu: kantriai traukė žemės dirbimo padargus, vežė valstiečius su prekėmis į turgų, bažnyčią ir kitas keliones.

Sunku atspėti, ar žemaitukai būtų neišnykę, jeigu ne žemaičių kunigaikščiai Oginskiai. Tado Kosciuškos sukilimo dalyvis, politikas ir kompozitorius Mykolas Kleopas Oginskis, dirbdamas diplomatu, turėjo drąsos pateikti Rusijos carui Aleksandrui I Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atkūrimo projektą. Save lietuviu laikęs Mykolas Kleopas Oginskis žemaitukuose įžvelgė Lietuvos didžiosios kunigaikštystės istorinį tęstinumą. Jo įskiepyta meilė ir pagarba lietuviškiems žirgeliams rado vietos palikuonių širdyse. Žemaitukams buvo sugrąžinta praėjusių laikų garbė. Kunigaikščių Oginskių dvarų žirgynuose žemaitukai buvo laikomi kartu su staininiais žirgais, o ne su darbiniais arkliais. Buvo šukuojami, blizginami, maudomi, šeriami avižomis ir naudojami tik suaugę – penkerių metų. Žemaitukams buvo suteikiami lietuviški vardai: Perkūnas, Kaukas, Baublys, Alksna, nors tada plito madingi vakarietiški vardai. Mykolo Kleopo Oginskio sūnus Irenėjus Oginskis Sankt Peterburge leistame žurnale „Arklininkystė“ paskelbė straipsnį apie žemaitukus, paminėdamas, kad žemaitukai padėjo mūsų tautai apsiginti nuo kryžiuočių, todėl negalima leisti jiems išnykti. I. Oginskis steigė žemaitukų kergimo punktus, organizuodavo parodas Rietave, skirdavo pinigines premijas žemaitukus auginantiems valstiečiams.

Žemaitukų veisimo ir populiarinimo darbą tęsė I. Oginskio sūnūs Bogdanas ir Mykolas Oginskiai. B. Oginskis įkūrė žemaitukų veisimo skatinimo draugijas Rietave ir Raseiniuose. Draugijų skyriuose buvo platinamos instrukcijos apie žemaitukų priežiūrą, šėrimą, veisimą ir globą. M. Oginskio iniciatyva įsteigtas vien žemaitukų žirgynas Plungėje. Bogdanas ir Mykolas organizuodavo parodas Rietave, Raseiniuose, Kaune, populiarindavo lietuviškus žirgelius užsienio šalių žemės ūkio parodose Sankt Peterburge ir Paryžiuje. Tarptautinėje parodoje Paryžiuje Oginskių žemaitukai Hiršas, Kęstutis ir kumelė Birutė buvo apdovanoti pagrindiniais prizais.

Vaclovas Smalys sutinkamas Merkinėje ant tilto 1935 m. Iš Arklio muziejaus fondų.

Tarpukario Lietuvoje žemaitukais rūpinosi 1922 m. Plungėje atidarytas valstybinis žirgynas. Žirgyno veiklą kontroliavo Krašto apsaugos ministerija. Žemaitukai sėkmingai buvo naudojami Lietuvos valstybės reprezentaciniuose renginiuose.

Žemaitukai išgyveno sovietinę okupaciją ir įžengė į atkurtos Lietuvos valstybę. Šiandien galima konstatuoti faktą, kad žemaitukų skaičius ne mažėja, o po truputį auga. Tačiau daugiau kaip penki šimtai žemaitukų negarantuoja sėkmingos veislės populiacijos. Žemaitukai vis dar išnykimo zonoje. Norint, kad žemaitukai jaustųsi saugiai, reikia bent tūkstančio šios veislės žirgelių – kiek jau yra užregistruota valstybės arklių kilmės knygose stambiųjų žemaitukų ir Lietuvos sunkiųjų arklių.

Atidžiau panagrinėjus mūsų tautos istoriją, nesunku pastebėti, kad visada žemaitukų likimas pakibdavo ant plauko, kai buvo bloga patiems lietuviams. Dabar gyvename visuomenėje, kurioje daug triukšmo ir naujienų, pilna skubėjimo. Didelis skubėjimas kelia didelę įtampą. Dauguma nepastebėdami suirzta, tampa agresyvūs, pavargę ir įbauginti. Padėties nepalengvina politikai, nesutardami vienas su kitu svarbiais šalies vidaus, socialinės, šeimos politikos klausimais. Dauguma žmonių nusivilia, tampa viskam abejingi ir neranda būdo, kaip išspręsti nuolatines savo problemas. Didėja emigracija, nors pagal ekonomikos rodiklius taip neturėtų būti. Pirmaujame pagal savižudžių skaičių Europoje. Socialinė atskirtis skatina patyčias mokyklose, o vartodami alkoholį jau pralenkėme net Rusiją. Iš to kyla smurtas šeimose, vaikžudystė, autoavarijose, gaisruose žūsta daug žmonių. Nekenčiame savo artimo kaip patys savęs...

Padaro tie, kurie supranta, ką daro ir kurie tam ryžtasi

Vis dėlto istorijoje randame pavyzdžių, kai tauta, būdama žymiai gilesnėje dvasinio nuosmukio duobėje, sugebėjo prisikelti. Reikia prisiminti Lietuvos tautinio atgimimo žadintoją, žemaičių vyskupą Motiejų Valančių. M. Valančius sugebėjo laiku suvokti, kad tada vadinamajame Šiaurės Vakarų krašte, kur gyveno pasmerkta nusigerti ir surusėti vargšų valstiečių grupė, gali atsirasti tautos branduolys. M. Valančius padarė vieną didžiausių stebuklų Europos istorijoje. Didelio įtarimo okupacinei valdžiai nesukėlęs blaivybės sąjūdis tapo politinio ir tautinio išblaivėjimo virsmu. Išsiblaivęs žmogus suprato, kad pats turi imtis veiksmų, kurdamas savo gyvenimą ir kartu prisiimti atsakomybę dėl savo pasirinkimo. Šviesusis ganytojas, išmokęs beraščius valstiečius skaityti ir melstis iš Dievo knygų, suprato, kad krikščioniška laisvė atneša ir politinę laisvę. Prasidėjęs blaivybės sąjūdis paskatino ir politinę kovą prieš bajorus dėl įtakos. Nenuostabu, kad didelė dalis XIX a. antros pusės šviesuolių, inteligentų, dvasininkų buvo kilę iš kaimo, kurie ir atvėrė duris prieškario Lietuvos valstybės nepriklausomybei.

Tikriausiai iš pagarbos žemaičių vyskupui M. Valančiui V. Digaičio vadovaujami raiteliai sutarė, kad visą kelionę alkoholio nė lašo neims į burną. Taip ir darė iki galo.

Profesorių Petrą Vasinauską kelionėje lydėjo šilti žmonių sutikimai 1975 m. Iš Arklio muziejaus fondų.

Kitas šviesus dvasininkas, atkreipęs dėmesį į žemiausią žmonių sluoksnį ir padaręs mūsų tautoje stebuklą, buvo agronomas prelatas Mykolas Krupavičius, pradėjęs žemės reformą, kai po carų jungo ir Pirmojo pasaulinio karo krašto ūkis buvo nuskurdęs, o dauguma kaimo žmonių bežemiai. Atsikurianti valstybė galėjo remtis tik ūkininkais ir iš jų kylančia inteligentija. M. Krupavičiaus reforma apkarpė dvarų žemes, kuri buvo išdalinta pirmiausia Lietuvos savanoriams, apgynusiems valstybę nuo žymiai gausesnių priešų, ir bežemiams ar mažai žemės turėjusiems valstiečiams. Visi kėlėsi iš gatvinių kaimų į vienkiemius, su valstybės parama modernizavo ūkius. M. Krupavičius norėjo matyti lietuvį ne lenkiantį nugarą po dvaro jungu, o laisvą žemės šeimininką, pasitikėjo kaimo žmonėmis, jų prigimtine išmintimi, darbštumu. Naujakuriai tiesiog darė stebuklus, tik labai maža dalis nepajėgė įsikurti. Anksčiau nuskurdęs ir nuo dvarininko visiškai priklausomas žmogus tapo savarankišku, sąmoningu valstybės ekonominio ir politinio gynimo dalyviu.

Tačiau sėkmingą ir nuoseklią Lietuvos žemės ūkio plėtrą nutraukė sovietinė okupacija, sunaikino ir išblaškė daug pažangių ūkininkų. Antrojo pasaulinio karo ir kolektyvizacijos nuostoliams Lietuvos kaime atkurti prireikė 15 metų. Sovietų Lietuva prieškarinį žemės ūkio lygį pasiekė apie 1960 m. Sovietmetis Lietuvos ūkininką pavertė kolūkio samdiniu, svetimos valios vykdytoju, nukentėjo jo savimonė ir verslumas. Profesorius P. Vasinauskas idealizavo M. Krupavičiaus reformą. Keliauti su arklio traukiamu brikeliu pradėjo dėl konflikto su valdžia. Norėdamas išsaugoti nuo melioracijos prieškario žemės reformos vienkiemių sodybas, siūlė maištingas kurortinės žemdirbystės idėjas. Pasak profesoriaus, senose gamtos grožio apsuptose sodybose reikia laikyti arklius. Atvažiuos miesto gyventojai, jodinės, pramogaus ir stiprins sveikatą, o nederlingų žemių kaimo gyventojai iš to gaus gražių pajamų. Reikėjo stengtis apginti kaimo žmonių orumą, pasitikėjimą savo jėgomis, išsaugoti trauką žemei, pagarbą gimtajam kraštui, kol tai dar nebuvo galutinai sunaikinta. Tada ir buvo suformuoti pagrindiniai žemdirbystės postulatai: „Kaimas reikalingas ne vien duonai auginti, lygiai kaip miškas reikalingas ne vien medienai gaminti. Žemdirbys ne vien laukų artojas. Kaimas – landšafto puošmena, o žemdirbys – patikimiausias gamtos turtų saugotojas.“ Deja, ne visada šių postulatų laikomasi. Plintant naujoms technologijoms ir spartėjant gyvenimo tempui, miestų gyventojų poilsiui vis daugiau reikia ramesnių gamtos oazių, kuriose galima būtų aktyviai pailsėti, daugiau sužinoti ar net išmokti. Žmogui būtina palaikyti ryšį su gamta, kuo labiau žmogus atitrūksta nuo gamtos, tuo labiau nužmogėja. Tačiau valdžios kabinetuose vis dar pritarimo nesuranda Žemaitukų veislės augintojų asociacijos iškelta idėja dėl žemaitukų auginimo ir jaunimo užimtumo centrų steigimo. Tokiuose centruose būtų plėtojamas ekologinis ūkis, vystoma švietėjiška edukacinė veikla, teikiamos turizmo paslaugos, skatinama savanorystė, padidėtų darbo vietų skaičius kaimiškose vietovėse ir žemaitukų populiacija būtų sėkminga.

Pagerbė šventąją Ponikę

Žygio metu specialiame inde buvo gabenama ugnis, vakare perkeliama į laužą, o ryte – vėl į kelionę. Ugnį mūsų protėviai laikė dieviška jėga ir gyvenimo simboliu, su ugnimi labai pagarbiai elgdavosi. Žemaitijos ir kitų regionų moterys ugnį Ponike vadindavo. Ugniai „patalą klodavo“ ir paguldę užmigdydavo. Pakloti ugniai patalą reiškia stropiai ir gražiai sutvarkyti žarijas, o apkloti – užberti žarijas pelenais, kad jos ilgai neišblėstų. Jeigu šeimininkė buvo nerūpestinga, nepaklodavo ugniai patalo ir neužklodavo, tai ugnis pykdavusi ir išeidavusi iš namų, juos uždegdama. Tikėta, kad ugnis turi akis, niekada ant jos nepildavo nešvaraus vandens sakydami, kad užkrės akis ir kitokių nešvarių daiktų nedegindavo. Jeigu taip pasielgdavo, tai ugnies atsiprašydavo.

Žemė – žmogus – žirgas žygio dalyviai. Iš Arklio muziejaus fondų.

Gal ir dabar reikėtų pasimokyti iš protėvių, kaip pagarbiai, kartu ir saugiai apsieiti su ugnimi. Tikriausiai tada ir gaisrų mažiau kiltų. Krikščioniškoje pasaulėjautoje ugnis namų židinyje jungia kartu gyvenančią šeimą. Hedonizmo dvasios persmelktoje visuomenėje sunku suprasti anksčiau šeimoje vyravusią darną, vienybę, pasiaukojimą. Šeimos galva – be išskaičiavimo mylintis vyras ir siekiantis daugiau naudos kitiems šeimos nariams, o ne sau. Moteris – šeimos židinio kurstytoja, namų ramybės ir jaukumo kūrėja. Moters galioje yra sukurti namų jaukumą kur gerai jausis vyras ir vaikai. Jie užaugs neirzlūs, neagresyvūs ir jiems niekada nekils mintis pabėgti iš namų.

Kas priims iššūkius

Šiais metais į respublikinę žirgų sporto ir etnografijos šventę „Bėk bėk, žirgeli“ suvažiuos daug garsių Lietuvos politikų, aukštų valstybės tarnautojų. Norėtųsi į juos prabilti prieš 140 m. gimusio žymaus Zanavykų krašto poeto Prano Vaičaičio žodžiais, kurio kūryboje įtvirtinta Tėvynės ir tėviškės samprata aktuali ir šiandien:

Norėjau prikalbint prie darbo doringo, / Prie darbo svarbiausio žmonių kuo daugiau,

Norėjau ištarti jiems žodį širdingą, / Bet širdis atšalusias, ledą radau.

O visgi šiandieną da mislys man mena, / Kad svieto žmonelių širdies vidury

Gražiausi jausmai, supratimai gyvena, / Kaip brangūs žemčiūgai giliam vandeny.

Reikia tikėti, kad politikai išgirs poeto žodžius ir priims ne vienadienius, o reikšmingus sprendimus, skatinančius ekonomikos, darbo užmokesčio augimą ir socialinį teisingumą. Tada ir paprastas kaimo žmogus pasijus visateisiu valstybės piliečiu, gerbs papročius, puoselės senąsias tradicijas, kalbą ir bus atsakingas už savo krašto likimą. Gerbdamas save, galės pasirūpinti gražuoliais žemaitukais, kurie sunkiais istoriniais momentais Lietuvos gyventojams padėjo išlikti kaip tautai.