Los Andželo arkivyskupas Jose H. Gomez

Nuo birželio 9-osios Kalifornija tapo penktąja valstija, kuri įteisino „gyvenimo užbaigimą“ mirtinos dozės gavimu, pačių asmenų prašymu, iš medikų rankų.

Su šiuo įstatymu, anot Los Andželo arkivyskupo Jose H. Gomezo, buvo peržengta riba, kuri skyrė senstančiais ir sergančiais besirūpinančią visuomenę, ir tą, kuri nužudo tuos kenčiančius, kurių nebegalime toleruoti.

Mūsų vyriausybės lyderiai, – rašo ganytojas, – sako mums, jog suteikti teisę pasirinkti gydytojo išrašytą mirtį reiškia užjausti ir paguosti senelius bei žmones, sergančius mirtinomis ir chroniškomis ligomis. Tačiau žudyti nėra rūpintis. Tikra užuojauta reiškia eiti su tais, kurie kenčia, dalintis skausmu, padėti jiems nešti naštą. Meilė savo artimui nėra išpildoma duodant savo kaimynui mirtiną piliulių dozę.

Savižudybė su pagalba byloja apie solidarumo nesėkmę ir tik padidins izoliacijos bei vienatvės jausmą, kurį daug žmonių jau jaučia mūsų visuomenėje.

Savižudybė su pagalba byloja apie solidarumo nesėkmę ir tik padidins izoliacijos bei vienatvės jausmą, kurį daug žmonių jau jaučia mūsų visuomenėje.

Su šiuo naujuoju įstatymu mes apleidžiame pažeidžiamiausius ir trapiausius kaimynus, nurašydami juos kaip „nevertus“ mūsų rūpesčio, kaip „eikvojančius“ mūsų ribotus socialinius išteklius. Naujasis įstatymas pablogins nelygybę mūsų sveikatos apsaugos sistemoje. Neturtingi seneliai jau dabar turi mažiau gydymo galimybių, mažą galimybę gauti paliatyvią slaugą ar priežiūrą namuose.

Valstybėje, kurioje milijonai priversti kliautis vyriausybės apmokama slauga, kas gali galvoti, kad vyriausybė apmokės mėnesiais ar net metais brangų gydymą, kai gali išrašyti pigų savižudžio tablečių buteliuką?

Ir susiduriant su augančiu Alzheimerio ir kitų demencijos ligų turinčių senelių skaičiumi, kiek truks, kol išgirsime kvietimus pasiūlyti „atjaučiančius pasirinkimus“ tiems, kurie nebegali pasirinkti ar kalbėti už save? Toks yra naujo įstatymo pavojus: mirtis, kurios kai kurie prašo sau šiandien, ryt gali tapti „pasirinkimu“, kurio daug kas negalės atmesti.

Savižudybės su pagalba logika neišvengiamai suteikia vyriausybei ir administratoriams galią nuspręsti, kurį gyvenimą verta gelbėti ir prižiūrėti ir kuris geriau baigtųsi mirtimi. Tokių sprendimų kriterijai visada bus arbitralūs, stiprieji ir galingieji spręs likimą tų, kurie silpni ir mažiau įtakingi visuomenėje. Tai tironijos pradžia.

O problemos, dėl kurių žmonės bijo pasenti, susirgti ar tapti neįgalūs, išlieka tos pačios, priduria arkivyskupas Gomezas: dabartinėje sveikatos sistemoje nuskausminamieji neįperkami daugumai, beveik neįmanoma gauti paliatyvią slaugą ir kitas paslaugas, leidžiančias gyventi paskutines dienas oriai.

Įstatymo įsigaliojimo dieną slaugos namų darbuotojai ir toliau bus persidirbę, mažai uždirbantys, jų darbo sąlygos trukdys teikti kokybišką medicininę priežiūrą, puikią ir su užuojauta. Medicinos mokyklos toliau neruoš būsimų gydytojų ir sveikatos priežiūros profesionalų, turinčių tinkamą pasirengimu paliatyvioje slaugoje ir gyvenimo pabaigos priežiūroje.

Tai yra tikrieji motyvai, kurie mirtiną ligą ir merdėjimą padaro tokius baugius žmonėms, ir dabar yra laikas politikams ir medikams juos spręsti, rašo Los Andželo arkivyskupas. Jis taip pat pabrėžia ir primena slaugams, medikams, ligoninėms, slaugos centrams, jog įstatymas saugo sąžinės prieštaravimo teisę, jis neverčia bendradarbiauti ar dalyvauti. Sąžinės prieštaravimas yra teisingas atsakas tokiam kaip šis neteisingam įstatymui.

Padėti ligoniams nusižudyti – reiškia neigti jų orumą ir menkinti žmoniškumą tų, kuriems patikėta jais rūpintis. Medicinos profesionalai pašaukti būti gyvybės tarnais, o ne mirties dalintojais. Reikia melstis ir dirbti dėl gyvybės kultūros, kuriai gyvybė yra šventa nuo pradžios iki pabaigos, o asmuo nenustoja būti asmeniu ir nepraranda orumo bei teisės į gyvybę todėl, kad prarado kai kuriuos fizinius ar protinius sugebėjimus. Būtent tada jiems labiausiai reikia mūsų užuojautos ir meilės.