Ko gero, visi žinome ir nujaučiame, kokia didinga ir šventa yra stalo bendrystė. Nežinia, ar to tikslo siekdamas fariziejus kvietė Jėzų pietų. Gal tiesiog norėjo valandą kitą praleisti su žinomu žmogumi? Tikriausiai jo namuose lankėsi ne vienas garsus žmogus. Atrodo, kad pietūs vyko gana spontaniškai: niekas Jėzui nepasisiūlė kojų nuplauti, niekas jo, kaip garbingo svečio, nepabučiavo, net ir durys liko atviros.

Gražu matyti, kad Jėzus atėjo kiek kitomis intencijomis: šeimininkas jį kvietė gal dėl reklamos, dėl pasirodymo, o Jėzus ateina dėl visai kitų dalykų – sakytume, dėl smulkmenų. Pagrindinė smulkmena, apie kurią kalba evangelistas, yra moteris: „sudėtingo“ gyvenimo būdo, kurios namai buvo gatvės ir skersgatviai, moteris, kokių, be abejo, pasitaiko ir šių dienų gatvėse. Be jokios abejonės, žmogystė, nuo kurios norisi užsidengti akis.

Kaip ji čia pateko? Gal kažkas per neapdairumą paliko atviras duris, ir ji netgi prasibrauna iki paties Jėzaus.

Visiškai suprantama aplinkinių nuostaba: „Viešpatie, juk ji nusidėjėlė, kaip ji gali čia būti? Prieš tokias turi būti uždarytos šių namų durys!“

Viešpats atsako visai kitaip: fariziejui atskleidžia, kad į jo namus atėjo ne dėl iškilmingų pietų, o dėl paprasto vargšo žmogaus, to žmogaus, kuris daug pamilo, kuriam namų durys tarsi savaime atsidarė. O juk atsivertimas ir reiškia – pamilti iš naujo.

Homilijos autorius – Kauno Gerojo Ganytojo bažnyčios vikaras

Bernardinai.TV