Skulptūrinė Stanislovo Kuzmos kompozicija „Lozoriau, kelkis“. Algirdo Kuzmos nuotrauka

Šių metų birželio 3-oji buvo skulptoriaus Stanislovo Kuzmos triumfo diena. Pagaliau, po kone trijų dešimtmečių, įsikūnijo jo mintis sukurti paminklą Gydytojo Pašaukimui, Santariškių klinikinės ligoninės gydytojams, apskritai medikų bendruomenei. Žmonėms, kurie dešimtis kartų gelbėjo jo gyvybę ir keliais dešimtmečiais pratęsė jo gyvenimą... O tai buvo daug: daug kūrybos, papuošusios pirmiausia Juknaičius, Vilnių, vėliau, jau Atgimimo ir Lietuvos laisvės metais – bažnyčias įvairiose Lietuvos vietovėse.

Dar 1989 metais S. Kuzma sukūrė maketą figūrinės skulptūros, kurios biblinis siužetas labai tiksliai nusakė kūrinio idėją. „Lozoriau, kelkis“ – chrestomatinė istorija iš apaštalų gyvenimo, aprašyta evangelijose. Istorija, kaip Jėzus, vaikščiodamas po Galilėją, priėjo savo bičiulių Lozoriaus, Marijos ir Mortos namus ir išgirdo sielvartingą verksmą. Lozorius mirė ir štai jau kelios dienos guli kape. „Neverkite, – pasakė Jėzus ir ištarė likiminius žodžius: „Lozoriau, kelkis“.

Kone trijų metrų aukščio skulptūroje ligonio, jo artimųjų ir gydytojo santykis išreiškiamas per evangelinę istoriją, kuri transformuota kaip gydytojo ir ligonio savitarpio pasitikėjimo, paguodos bei vilties metafora. Tobulai sustyguota šviesaus granito ir bronzos (galvos, rankos) kompozicija: trijų figūrų – Jėzaus, Lozoriaus ir Angelo – skulptūrinė grupė net skamba nuo įtampos. Ją kuria įstrižainių ir vertikalių linijų dermė. Lozoriaus (ligonio) desperatiškai tiesiama ranka Jėzaus (gydytojo) širdies link, palydimasis Angelo rankų judesys... Atviri Jėzaus delnai suteikia ligoniui viltį bei ramybę. Įstrižainės sudaro du persikryžiuojančius trikampius, kuriems gyvybę įpučia išraiškinga veidų ir rankų plastika, granito ir bronzos, dviejų kilnių medžiagų, tarpusavio įtampa, išlaikant skulptūrinės kompozicijos proporcijų ramybę ir iškilnų didingumą.

Stanislovas Kuzma buvo tikintis menininkas. Jo santykis su Absoliutu pagrįstas ne mechanišku tikėjimo išpažinimu, o giliu filosofiniu turiniu. Gydytojai buvo jo bičiuliai nuo pat jaunystės, kai jaunam menininkui išgelbėjo gyvybę, pakeisdami du širdies vožtuvus. Bet Stasys (tokią vardo santrumpą vartojo jo artimieji ir bičiuliai, ji teikė jo atvirai mąsliai asmenybei skaidrios šilumos) visam gyvenimui liko gydytojų pacientu. Medicinos mokslo pažangos ir gydytojų meistriškumo dėka jis galėjo kurti, mąstyti ir suprasti daug gyvenimo paslapčių, kurios išsipildė kūryboje. S. Kuzma buvo ne tik skulptorius par excellence, bet ir menininkas filosofas, jį domino gyvenimo universalumo idėja.

S. Kuzmos talentas ir kūrybinė praktika brendo nuolat galynėjantis su liga. Bičiulystė su gydytojais skatino gilintis į Gydytojo pašaukimą. O legendinis profesorius Algimantas Marcinkevičius davė jam impulsą sukurti paminklą gydytojams, dirbantiems ligoninėse, kur daug kančios, sielvarto, bet sykiu ir daug vilties. 1989 metais sukurtą maketą – trifigūrę kompoziciją – Stanislovas Kuzma padovanojo Santariškių klinikoms, tapusioms kone antraisiais jo namais. Stasys buvo paskaičiavęs, kad beveik penkerius su puse savo gyvenimo metų praleido ligoninėse, kur buvo operuojamas, gydomas, reabilituojamas.

Daugiau kaip dvidešimt metų praėjo belaukiant skulptoriaus idėjos įkūnijimo. Stanislovo Kuzmos mirtis 2012 metais buvo dvasinis sukrėtimas ne tik jo artimiesiems, bet ir jį gydžiusiems chirurgams. Bet... Dievui nėra negalimų dalykų. Būtent tada Labdaros ir paramos fondas „Vilniaus universiteto prof. Algimanto Marcinkevičiaus mokinių klubas“ ėmėsi misijos įgyvendinti jo sumanymą po jo mirties ir visiems regimu pavidalu įprasminti gydytojų darbą.Fondo steigėja ir koordinatorė Marija Virketienė, fondo vadovas prof. Sirvydis, visa fondo valdyba įdėjo daug pastangų ir energijos, skatindami visuomenę paremti skulptūrinės kompozicijos (architektas Rolandas Palekas) pastatymą Santariškių klinikų vidiniame kiemelyje. O Stanislovo Kuzmos sūnus Algirdas, taip pat skulptorius, tęsė tėvo pradėtą darbą. Tęsė su tokia meile ir atsakomybe, kad kūrinys sukrečia kiekvieną, pamačiusį šį didingą skulptūroje įamžintą simbolį.

Skulptūrinė kompozicija „Lozoriau, kelkis“ verta ir Vatikano muziejaus, ir kitų pasaulinių muziejų salių... Renkant lėšas šio įspūdingo kūrinio įgyvendinimui, į medikų bendruomenės, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų administracijos, fondo “Vilniaus universiteto prof. Algimanto Marcinkevičiaus mokinių klubas“ ir skulptoriaus šeimos rūpestį jautriai atsiliepė ir didelės bendrovės, ir pavieniai žmonės. Geru žodžiu čia derėtų paminėti uždaras akcines bendroves „Švytėjimas“, „Interlux“, „Baltic Petroleum“, „Pro Medical Baltic“, „Grafija“, akcinę bendrovę „Anykščių kvarcas“, asociaciją „Lietuvos keliai“, Lietuvos paštą, Lietuvos olimpinį komitetą, Šv. Ignaco Lojolos kolegiją, Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją. Taip pat ir pavienius mecenatus, kaip Valentinas Milaknis, Algirdas Tupčiauskas, Mindaugas Kuzminskas (jis atsiliepė iš tolimosios Aliaskos ir paaukojo skulptūrai didelę pinigų sumą), Irena Žukauskienė, Aleksandras Laucevičius, Vaclovas Jurkuvėnas bei daugelis kitų.

Skulptūros „Lozoriau, kelkis“ atidengimo ceremonijoje dalyvavo ir iškilmingomis kalbomis skulptūrą inauguravo Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, VUL Santariškių klinikų generalinis direktorius prof. Kęstutis Strupas dailėtyrininkė dr. Ramutė Rachlevičiūtė, fondo „Vilniaus universiteto Algimanto Marcinkevičiaus mokinių klubas“ vadovasprof. Vytautas Sirvydis. Skulptūrą pašventino vyskupas Arūnas Poniškaitis. O muzikinė dalis – įspūdingas saksofonininko Petro Vyšniausko atliktas improvizuotas skulptūros pašlovinimas, vilniškės Dievo Gailestingumo šventovės ansamblio lotyniškos giesmės, pradėjusios ir pabaigusios ceremoniją, sukūrė mistišką, nepakartojamą atmosferą.

Draugas, 2016 06 11