Kosto Kajėno nuotrauka

Liūdna skaityti apie vaidus, kurie skaldo Ortodoksų Bažnyčią ir gali sužlugdyti ar neribotam laikui atidėti taip ilgai lauktą „šventąjį ir didįjį visų ortodoksų Susirinkimą“, dėl kurio sausio pradžioje susitarė visų keturiolikos Ortodoksų Bažnyčių patriarchai ir aukščiausi ganytojai.

Šios naujienos itin paliečia dabar, kai ką tik išgyvenau stiprią ir ekumenizmo, ir tarpreliginio dialogo patirtį. Praėjusią savaitę teko lankytis Libane, kuris pasižymi religinių bendruomenių įvairove: ten gyvena ir ortodoksai, ir katalikai, ir maronitai (Rytų apeigų katalikai), ir musulmonai sunitai, šiitai, druzai. Patyrę įvairių išbandymų, pilietinį karą, jie išmoko sugyventi ir gerbti vieni kitus. Vienas iš kelionės tikslų ir buvo aplankyti skirtingų religijų atstovus ir kalbėti apie tarpreliginį dialogą.

Pavyzdžiui, autoritetingas šiitų šeichas Yassaras Farhatas apie santykius su krikščionimis sakė: „Mūsų religija ragina gerbti ir kitas religijas. Ji ne tik prašo, bet įsako tai daryti. Islamas tvirtina, kad Mozė ir Jėzus buvo Dievo pranašai. Taigi, jeigu negerbiu krikščionybės, esu prastas musulmonas.“ Jis liudijo, kad visą gyvenimą praleido krikščionių kaimynystėje ir niekad nepatyrė tarpusavio problemų. Taigi tampa tikrai liūdna, kai musulmonai kalba apie pagarbą krikščionybei, o tarp pačių krikščionių tos pagarbos nėra: pavyzdžiui, Atono kalno ir Bulgarijos ortodoksai vadina katalikus eretikais ir atskalomis. Regis, apaštalo Pauliaus raginimas Laiške romiečiams „lenktyniauti tarpusavio pagarba“ čia tikrai negalioja.

Gana keista tokius dalies Ortodoksų Bažnyčių pareiškimus skaityti būtent tada, kai sekmadienį teko dalyvauti ortodoksų šv. Mišiose ir priimti šv. Komuniją. Tądien ortodoksų bažnyčia buvo vienintelė galimybė dalyvauti Eucharistijoje. Vietinis kunigas pasitiko mane labai šiltai, pasiteiravo, ar dalyvausiu visose pamaldose, ir paklausė vardo, kad galėtų pristatyti bendruomenei. Parapijiečiai davė man ir kepalėlį duonos. Nors jų liturgija skiriasi ir buvo sunkiau susigaudyti Mišių eigoje, tačiau stengiausi sekti bendruomenės veiksmus ir supratau, jog svarbiausia yra pati sakramentinė bendrystė. Nuėjusi į ortodoksų parapiją ypatingais atvejais galiu priimti Švč. Jėzaus kūną ir kraują. Daugiau smilkymo, giedami skaitiniai ar kunigo nusisukimas į altorių tėra kitokia Dievo garbinimo forma. Tačiau bendrumas, Viešpaties aukos sudabartinimas – svarbesnis už bet kokius skirtumus. Nors nesupratau arabiško pamokslo, galėjau melstis žiūrėdama į Kristaus ikoną.

Išties gaila, kai susiskaldymo dvasia aukščiausiu lygmeniu drumsčia sugyvenimą, kuris puikiai tarpsta tarp žmonių. Konservatyvių pažiūrų patriarchai piktinasi, kad Susirinkimo dokumentuose kitos krikščionių bažnyčios, tarp kurių ir Katalikų Bažnyčia, vadinamos „Bažnyčiomis“. Atono kalno vienuolynų taryba teigė, kad Susirinkime vengtinas žodžio „Bažnyčia“ vartojimas, kai kalbama apie ne ortodoksus; vietoj to derėtų sakyti: „krikščionių doktrinos ir tikėjimai“. Bulgarijos Ortodoksų Bažnyčios vyskupų sinodas teigia, kad „be šventosios Ortodoksų Bažnyčios nėra jokių kitų „Bažnyčių“, tik erezijos ir atskalos, kurias vadinti „Bažnyčiomis“ dogmatiškai ir kanoniškai visiškai klaidinga. Suklydusiems būtina sugrįžti prie ortodoksų tikėjimo, parodyti klusnumą, atgailauti ir tada jie galės būti priimti į Ortodoksų Bažnyčią.“

Paradoksalu tai, jog vienintelė Katalikų Bažnyčia yra išties „viena ir visuotinė“. Visi Katalikų Bažnyčiai pavaldūs nariai ir hierarchai paklūsta popiežiui, priimami bendri ir visiems galiojantys bažnytiniai dokumentai, bendra Bažnyčios socialinė doktrina. Jubiliejinių Gailestingumo metų plakatai kaba ir Vilniuje, ir Beirute, ir bet kuriame pasaulio kampelyje, kur yra katalikiškos parapijos. Tuo tarpu broliai ortodoksai, sakantys, jog būtent Ortodoksų Bažnyčia yra vienintelė ir visuotinė, pasidaliję į patriarchatus, susipriešinę ir niekaip nesugeba susirinkti draugėn.

Kitas kelionėje sutiktas sunitų šeichas gražiai sakė, kad kiekvienas, kuris artėja prie Dievo, artės ir prie kitų žmonių, nes autentiškas tikėjimas Dievu, kad ir kokia tai būtų religija, niekada neves į susipriešinimą ir neapykantą. Norisi tikėti, kad mes, krikščionys, sekdami tą patį Jėzų, anksčiau ar vėliau sugebėsime priartėti vieni prie kitų bei išties lenktyniauti tarpusavio pagarba. Reikia tikėtis, kad ekumeninės dvasios patriarchai nusvers pusiausvyrą į teigiamą pusę ir pagaliau išties galėsime vadintis „Bažnyčiomis seserimis“, nesistengdami parklupdyti vieni kitų ant kelių atgailai ir nesiekdami įrodyti savo nepajudinamo teisumo.

Sekmadienį šv. Mišių pabaigoje ortodoksų kunigas kvietė melstis už artėjantį didįjį visų ortodoksų Susirinkimą. Dabar išties maldų reikia labiau nei bet kada.

Monika Midverytė OFS