Moksleiviai Tripolio karmelitų katalikiškoje mokykloje.

Kosto Kajėno nuotrauka

Iki karo Sirijoje ir pabėgėlių krizės Libanas daugeliui mūsų asocijavosi daugių daugiausiai su kedrais ar kurortinėmis pakrantėmis. Tačiau dabar situacija pasikeitė, ir Libanas dažniau pasirodo tarptautinės žiniasklaidos antraštėse. Šešis kartus už Lietuvą mažesnė šalelė Viduržemio jūros pakrantėje glaudžia pas save dvigubai daugiau pabėgėlių, nei iki šiol yra priėmusi Europos Sąjunga. Viena iš pagrindinių priežasčių ta, kad beveik visa Libano sausumos siena ribojasi su Sirija. Taigi mažutė valstybėlė, kurie gyvena mažiau nei 4 mln. žmonių, šiuo metu yra priėmusi net apie 1.7 mln. karo pabėgėlių. Galima įsivaizduoti, kokia tai našta valstybei, kai atvykėliai sudaro trečdalį šalies gyventojų.

Tad kartu su kolega operatoriumi Kostu Kajėnu birželio viduryje nuvykome į Libaną, kad aplankytume pabėgėlių stovyklas, išgirstume vietinių žmonių nuomonę apie susidariusią situaciją bei išklausytume skirtingų religijų atstovų pasisakymus. Juk tarpreliginis dialogas ir musulmonus antplūdis į Europą kelia tokią daugybę diskusijų. Ar musulmonai ir krikščionys gali sugyventi be didelių konfliktų? Ar musulmonų antplūdis kelia grėsmę Europos saugumui? Libanas šiuo atveju yra ideali vieta kalbėti apie tarpreliginį dialogą. Ten gyvena ir ortodoksai, ir katalikai, ir maronitai (Rytų apeigų katalikai), ir musulmonai sunitai, šiitai, druzai. Negana to, prieš tris dešimtmečius šalis išgyveno pilietinį karą, kuriam dalis žmonių lipdo religinę etiketę.

Nors dar neseniai pilietinio karo metu musulmonai ir krikščionys žudė vieni kitus, daugybė vietinių žmonių liudijo, jog šis karas buvo ne religinės priešpriešos, o aplinkinių valstybių interesų susikirtimo pasekmė. Tuo tarpu iki karo ir po jo musulmonai ir krikščionys sugyveno ir tebesugyvena gražiai ir taikiai.

Ahmadas Ibrahimas

Kosto Kajėno nuotrauka

„1973 metais karas prasidėjo palengva, o kai 1975 m. palestiniečiai susprogdino autobusą krikščionių rajone ir pražudė daug žmonių, įsiplieskė stiprus konfliktas, – pasakojo buvęs Libano armijos karininkas Ahmadas Ibrahimas. – Kairuoliškų pažiūrų partijos palaikė palestiniečius. Karo tikslas buvo suteikti palestiniečiams teisę įkurti savo atskirą valstybę Libane ir priversti krikščionis emigruoti iš Libano. Tai buvo didžiųjų valstybių interesas, kurios nenorėjo, kad palestiniečiai grįžtų į savo šalį.“

A. Ibrahimas yra musulmonas sunitas ir kartu su žmona užaugino šešis vaikus. Dėl pilietinio karo šeima turėjo pasitraukti iš savo buto Tripolyje ir pabėgti į netoliese esantį Aidamouno kaimą. Jų butas buvo krikščioniškame Tripolio rajone, tad krikščionys maronitai sudegino jį priversdami šeimą trauktis. Tačiau saugiai palikti miestą Ahmadui su šeima padėjo ne kas kitas, o geras kaimynas krikščionis.

Tuo tarpu Ahmadas Ibrahimas pasakojo, kad jų kaimas buvo ir tebėra krikščionių ir musulmonų sugyvenimo pavyzdys. „Kai buvau jaunas žmogus, dalyvaudavau krikščionių Mišiose, o krikščionys mus aplankydavo per musulmoniškas šventes. Per laidotuves taip pat būdavome vieni šalia kitų. Draugiškai sugyvename ir savivaldos mastu. Nors kaime musulmonų yra dauguma, mes dalijamės valdžia ir trejų metų mero kadencija paeiliui skiriama tai krikščioniui, tai musulmonui“, – sugyvenimo pavyzdžius vardijo Ahmadas.

Dibe Ibrahim

Kosto Kajėno nuotrauka

Beje, jiedu su žmona visus savo šešis vaikus leido į katalikišką karmelitų mokyklą, kuri buvo pastatyta ir atidaryta pilietinio karo metu. „Neturėjome net minties, kad karmelitai galėtų mūsų vaikus stengtis patraukti į krikščionybę, – sakė Ahmado žmona Dibe Ibrahim. – Mūsų kaime visada gyvenome šalia vieni kitų nebandydami vieni kitų pakeisti. Aš pati vaikystėje net buvau pakrikštyta. Tuo laikotarpiu, kai mama mus gimdė, daug naujagimių neišgyvendavo. Ji kreipėsi į vietinį popą sakydama, kad jeigu jos vaikai išgyvens, ji juos pakrikštys. Taigi aš, sesuo ir brolis buvome pakrikštyti. Kaime visi buvome draugai ir nejautėme jokių skirtumų ar baimių. Nusprendėme leisti savo vaikus į šią mokyklą, nes girdėjome gerų atsiliepimų apie administraciją ir mokslo kokybę.“

Mokyklos direktorius karmelitas tėvas Reimondas Abdulas

Kosto Kajėno nuotrauka

Karmelitas tėvas Reimondas Abdulas pasakojo, kad šiuo metu mokykloje mokosi apie 1000 vaikų, iš kurių yra 65 proc. musulmonų ir 35 proc. krikščionių. „Galiu drąsiai pasakyti, jog musulmonai vaikai lanko mūsų mokyklą būtent todėl, kad esame krikščionys. Kartais kitose mokyklose fanatikų grupės daro įtaką mokiniams, juos ideologizuoja. Tuo tarpu mes gerbiame skirtumus tarp religijų ir skirtingų bendruomenių. Taigi musulmonai tėvai labai džiaugiasi leisdami savo vaikus į mūsų mokyklą“, – sakė mokyklos direktorius R. Abdulas.

Dibe Ibrahim prisiminė gražų pavyzdį apie atsitikimą, kai jų penktoji dukrytė dar buvo pradinukė. „Žinome, kad prieš gavėnios pasninką pas krikščionis būna Pelenų diena. Karmelitai mokykloje rengia pamaldas, kurių metu patepa vaikų galvas pelenais. Tądien jauniausioji mano dukra grįžo namo verkdama. Paklausiau, kodėl ji verkia, o dukra atsakė, kad kunigas nenupiešė kryželio ant jos kaktos, – su šypsena pasakojo moteris. – Kaip tik kitą dieną ėjau pas mokyklos administraciją mokėti įmokos ir paklausiau, kodėl broliai taip nuskriaudė mano dukrytę. Jie atsakė, kad bijojo įžeisti jų, kaip musulmonų, jausmus, o aš juos nuraminau, kad kitą kartą taip tikrai nedarytų.“

Kosto Kajėno nuotrauka

Pasak tėvo Reimundo, mišrios krikščionių vadovaujamos mokyklos yra geriausia ekstremizmo prevencija: „Islamo valstybė“ nepatiria sėkmės Libane būtent todėl, kad daugybė žmonių mokėsi krikščioniškose mokyklose. Toks švietimas daro didelę teigiamą įtaką, ir santykį su mumis turėjusios šeimos nenori karo, o vien šviesios savo vaikų ateities“, – sakė tėvas karmelitas.

Katalikiškų mokyklų, kuriose mokosi ir musulmonai, Libane yra gausu. Beirute apsilankėme ir pas pranciškonus kapucinus, kurie taip pat turi dvi katalikiškas mokyklas sostinėje.

„Vienoje mokykloje yra daugiau musulmonų, o kitoje – krikščionių vaikų, – pasakojo mokyklos direktorius kapucinas Abdalahas Mufeili. – Palaikome tikrai gerus ryšius su jais ir jų tėvais. Nepatiriame jokių tarpusavio bendravimo problemų. Jie gyvena kartu kaip broliai ir seserys.“ Tėvas kapucinas sakė, kad mokykloje stengiasi paminėti kiekvieną šventę. „Pavyzdžiui, per Kalėdas visi švenčiame Kalėdas, statome Kalėdų eglutes, dekoruojame mokyklą. Organizuojame vaikų kalėdinį chorą, ir dauguma jo narių yra musulmonai berniukai ir mergaitės, be problemų giedantys kalėdines giesmes.“

Tėvas kapucinas Abdalahas Mufeili

Kosto Kajėno nuotrauka

Pasak tėvo Abdalaho, jų tikslas nėra atversti musulmonus į krikščionybę, bet užauginti gerus žmones. „Mūsų misija nėra skelbti Jėzų Kristų ar padaryti juos krikščionimis. Mūsų misija yra užauginti gerus žmones, kad šie jaunuoliai būtų geri piliečiai, geri vyrai savo šeimose. Nekalbame jiems apie Jėzų tiesiogiai, tačiau jie perima iš mūsų daug krikščioniškų vertybių. Jie išsiugdo pagarbą, norą taikiai gyventi su kitais.“

Paklaustas, iš kur atsiranda tas fanatizmas, tėvas karmelitas Reimondas Abdulas sakė, jog problema ta, kad musulmonų religijoje nėra centrinės dogmų būstinės, centralizuoto ugdymo, todėl islamas neturi vieningo mokymo kaip, pavyzdžiui, Katalikų Bažnyčia. Štai kodėl jie tokie pažeidžiami įvairiam fanatizmui. Vis dėlto Libane musulmonai, ypač sunitai, yra tikrai nuosaikūs. Tik apie penktadalis jų yra linkę į fanatizmą ir skatina tokią ideologiją savo maldos namuose. Tačiau apie tai jau kitame tekste.

Monika Midverytė OFS