Kosto Kajėno nuotrauka

Norint pasijusti kaip melodramoje, nebūtina keliauti į Meksiką ar Venesuelą – užtenka nuvykti iki Libano. Tik nuskridę ten supratome, kad Libanas yra didelių kontrastų šalis. Turtingiesiems šalies gyventojams įprasta turėti tarnus, kurie gyvena kartu su jais, gamina ir patiekia maistą, tvarko namus, iškrauna pirkinius ir t. t. Visai kaip muilo operose.

Dažniausiai šie tarnai atvyksta iš Kenijos, Etiopijos, Šri Lankos arba šalimais esančios Sirijos. Pastarųjų šalyje itin padaugėjo nuo pilietinio karo pradžios. Tuo tarpu kai kurie šalies miestų rajonai, pavyzdžiui, antrame pagal didį Libano mieste Tripolyje, atrodo lyg milžiniški taborai – kulkomis suvarpyti namų fasadai, purvas ir skurdas. Pravažiavus pro tokias vietas įsitikinome, jog socialinės atskirties mastai čia gerokai didesni ir labiau rėžia akį nei Lietuvoje.

Tripolis

Kosto Kajėno nuotrauka

Tripolis

Kosto Kajėno nuotrauka

Tripolis

Kosto Kajėno nuotrauka

Kosto Kajėno nuotrauka

Kosto Kajėno nuotrauka

Kodėl pradėjau apie tai rašyti? Ogi todėl, kad lygiai kaip skiriasi libaniečių gyvenimo realybė, taip skiriasi ir skirtingų pabėgėlių grupių situacija Libane. Priminsiu, jog šiuo metu šioje miniatiūrinėje valstybėlėje glaudžiasi apie 1 mln. 700 tūkst. pabėgėlių. Dauguma jų ten atkeliavo iš Sirijos, tačiau yra ir irakiečių. Pagal gyvenimo sąlygas pabėgėlius Libane galima skirstyti į tris pagrindines grupes: gana daug jų dirba tarnais pas turtingus Libano piliečius ir gyvena pas juos su visa šeima, kitus yra priglaudusios religinės bendruomenės, o trečioji ir pati skurdžiausioji pabėgėlių grupė gyvena stovyklose.

Taigi pirmajai pabėgėlių grupei, kurie yra susiradę darbus miestuose ir gyvena pas žmones su savo šeimomis, pasisekė kone geriausiai. Keliaudami susitikome vieną tokį sirą Ali Ahmadą, kuris nuo 2011 metų su savo žmona ir keturiomis dukromis gyvena bei dirba pas libanietį Adibą Eidą. Iki karo pradžios jų šeima gyveno Rakos mieste, tačiau dar pačioje konflikto pradžioje jiems teko bėgti nuo Daeš – „Islamo valstybės“. Vyras namuose dirba viską, ką reikia: prižiūri sodą, dirba vairuotoju, atlieka remonto darbus. Jam ir šeimai skirtas atskiras butelis namo apačioje. Visos siro dukros lanko valstybinę Libano mokyklą. Kadangi Sirijos ir Libano mokymo sistemos bei lygis gerokai skiriasi, vyresnėlė pirmaisiais metais neišlaikė egzaminų. Tuomet darbdavys savo iniciatyva visai vasarai pasamdė mergaitei privatų korepetitorių, kad išlygintų spragas ir kitąmet be problemų galėtų tęsti mokslus. Šiuo metu jiedu su žmona laukiasi penktojo vaikelio – šįkart berniuko. Ali Ahmadas yra labai laimingas dirbdamas Adibo namuose ir pripažįsta, kad jam tikrai pasisekė.

Kitą dalį Sirijos bei Irako pabėgėlių glaudžia religinės bendruomenės. Tiesa, tokiuose centruose daugiausia gyvena krikščionys. Tripolyje gyvenantis tėvas karmelitas Reimondas Abdulas paaiškina, kodėl taip yra: „Libano krikščionių bendruomenės paprastai priglaudžia krikščionis pabėgėlius, bet ne todėl, kad skirstytų žmones pagal religiją, o todėl, kad tie patys Rytų krikščionių patriarchai yra atsakingi už bendruomenes ir Sirijoje, ir Libane. „Graikų katalikų patriarchas yra atsakingas už visus graikų katalikus Sirijoje ir Libane. Netgi pagrindinė graikų katalikų būstinė yra Damaske. Panašiai ir su ortodoksų bendruomene, nes dauguma Sirijos krikščionių yra ortodoksai. Taigi mūsų šalių krikščionių yra labai stiprūs ryšiai. Daug Libane dirbančių parapijos kunigų yra iš Sirijos. O Sirijoje yra vyskupų iš Libano. Tad mūsų bendruomenės yra solidarios su kenčiančiais Sirijos krikščionimis. Netgi daug bažnytinės paramos Sirijai iš Europos keliauja per Libaną“, – sakė tėvas karmelitas R. Abdulas. Veikiausiai dėl šios priežasties nė vienoje iš trijų aplankytų pabėgėlių stovyklų centriniame ir šiaurės Libane nepavyko sutikti krikščionių pabėgėlių. Visi jie buvo musulmonai.

Krikščionės pabėgėlės kapucinų centre

Kosto Kajėno nuotrauka

Su krikščionimis pabėgėliais iš Sirijos ir Irako

Kosto Kajėno nuotrauka

Aštuonias krikščionių šeimas iš Sirijos bei Irako Beirute yra priglaudę ir ten tarnaujantys mažesnieji broliai kapucinai. „Kadangi negalime padėti visiems, galime padaryti labai nedaug, todėl apsisprendėme pagelbėti krikščionių pabėgėlių šeimoms iš Sirijos bei Irako, – sakė tėvas Abdalahas Mufeili OFM Cap. – Natūralu, kad pirmieji pas mus atvyko krikščionys. Mes juos priėmėme, davėme stogą virš galvos, o jų berniukams ir mergaitėms suteikėme galimybę lankyti mūsų mokyklas.“ Tad apsilankėme ir jų centre, kur visos šeimos gyvena po vienu stogu. Tėvas kapucinas pasakojo, kad šeimos labai gražiai dalijasi pareigomis, pakaitomis tvarko patalpas. Susitikome su šeimomis jų svetainėje, pakalbinome porą kalbėti išdrįsusių moterų. Viena iš jų, Kristina iš Irako, papasakojo, kad kartu su vyru ir trejų metų dukrele buvo priversti bėgti iš Irako miesto Karakošo, kai į jį įsiveržė Daeš: „Į mūsų miestelį įsiveržė Daeš, buvome labai įsigandę, mums grasino, todėl visi palikome savo namus ir išvažiavome į Irako Kurdistano dalį. Kurį laiką praleidome ten, gyvenome be vandens ir elektros, mūsų gyvenimo sąlygos staiga tapo žemiau nulio, – emocingai pasakojo Kristina Thamer. – Mes gyvenome Erbilio stovyklavietėse, o kiti tiesiog gatvėse. Kai Daeš priartėjo ir prie Erbilio, pabėgome į Libaną.“ Pasak moters, Karakoše dabar neliko nieko, išskyrus Daeš. Visi krikščionys buvo priversti išvykti. Trys ketvirtadaliai Kristinos giminaičių šiuo metu yra Libane.

Tačiau krikščionė iš Irako tvirtino, jog Daeš žiaurumas nepakeitė jos nuomonės apie musulmonus. „Ne, nepakeičiau nuomonės apie islamą. Pažįstu musulmonų, kurie dėl mūsų labai nuogąstauja. Negaliu kaltinti musulmonų ir sakyti, kad islamas yra toks kaip Daeš. Apskritai neaišku, iš kur Daeš atsirado. Visą jaunystę iki santuokos gyvenau Bagdade, kur dauguma yra musulmonai, ir nepatyriau jokių problemų. Vėliau su vyru persikėlėme į Karakošą, tačiau ir ten sugyvenome“, – liudijo K. Thamer ir pridėjo, jog krikščionių gyvenimas Saddamo Husseino laikais buvo daug geresnis: „Labai sąžiningai sakau, kad Saddamo režimo laikais jautėmės saugūs. Nežinojome, kas yra sunitai ir šiitai. Mes, krikščionys, tada buvome labai gerbiami.“ Kristina su vyru netiki, jog Irake situacija susitvarkys, o jie galės grįžti į savo šalį: „Iki šiol situacija labai prasta, todėl neplanuoju grįžti į Iraką. Niekas nepasikeitė, toliau vyksta karai. Gyvename nuolatinėje baimėje ir praradome viltį, kad Irakas gali vėl tapti toks, koks buvo prieš tai.“ Jų šeima laukia galimybės išvykti gyventi į Europą: „Mes laukiame iš Vakarų galimybės išvykti. Jie mato, kaip varganai gyvename. Jeigu būtų įsikišę nuo pat pradžių, nebūtume iki tokios situacijos priėję. Jeigu jie negali sugrąžinti tvarkos Irakui, tada tegul bent jau priima mus kur nors pas save gyventi“, – sakė pabėgėlė iš Irako Kristina Thamer.

Pabėgėlių stovykla centriniame Libane, Bekaa slėnyje

Kosto Kajėno nuotrauka

Trečioji pabėgėlių grupė gyvena stovyklose, kur sąlygos tikrai labai kraupios. Dauguma jų pastatytos ant plyno lauko, vargina dulkės, karštis ir smarvė, kadangi kanalizacijos, suprantama, nėra, pastatyti lauko tualetai, kurių turinį išveža labai retai. Palapinės su „UNHCR“ užrašu apšiurusios, o į stovyklas Bekos slėnyje mus lydėjusi savanorė Kholoud W. Kassem sako, kad tam daug įtakos daro korupcija: „Korupcija yra visur. Pernai Libanas gavo apie 200 mln. dolerių paramą pabėgėliams. Už tokius pinigus aš pastatyčiau miestus. Jūs tik pažiūrėkite į šių stovyklų būklę. Nors turėjo būti pagerintos žmonių gyvenimo sąlygos, vaizdas čia tebėra sukrečiantis“, – sakė Kholoud.

Kosto Kajėno nuotrauka

Kosto Kajėno nuotrauka

Kosto Kajėno nuotrauka

Kosto Kajėno nuotrauka

Pabėgėliams nuolat padedanti moteris pasakojo apie sudėtingas jų gyvenimo sąlygas stovykloje: „Turėtumėte matyti juos žiemą, kai čia pilna sniego. Sniego būna pilna palapinių viduje. Žmonės uždeda porą sluoksnių medžiagos ir miega ant jo. Daugybė vaikų miršta. Jungtinės Tautos duoda jiems po 27 dolerius už kiekvieną šeimos narį. Taigi jie susilaukia daugiau vaikų, kad gautų papildomus 27 dolerius per mėnesį. Jie nepagalvoja, kaip tam vaikeliui reikės išgyventi. Tai nereiškia, kad jie nėra žmogiški. Tačiau jie negali dirbti ir nori gauti pinigų. Taigi dėl tų 27 dolerių jie pasiryžta susilaukti daugiau vaikų. Kartais tie vaikai miršta, o tėvai palaidoja juos slapta niekam nesakydami, kad ir toliau gautų paramą. Ar gali būti prastesnė situacija? Tikrai ne“, – skaudžią padėtį apibūdino K. W. Kassem.

Savanorė Kholoud Wattar Kassem centre

Kosto Kajėno nuotrauka

Kai mes lankėmės šioje Bekos slėnio stovykloje, jos gyventojai buvo patekę į itin sudėtingą situaciją. Žemės, ant kurios stovi palapinės, savininkai davė jiems dvi dienas išsikraustyti. Nors pabėgėliai ir mokėjo 60 dolerių nuomos mokestį už tą žemės lopinėlį, savininkai panoro ją atsiimti. Taigi 27 ten gyvenančios šeimos, daugiau nei pusantro šimto žmonių, nežinojo, kur reikės dėtis. Palikome jų stovyklą sunerimę. Šią savaitę susisiekiau su Kholoud Kassem sužinoti, kuo baigėsi ta istorija, ir ji man pasakė, jog paskambinusi žemės savininkams sugebėjo susitarti, kad pabėgėliai dar galėtų kuriam laikui pasilikti.

Tarp visų problemų pabėgėlis iš Homso, El Haj Hussein stovyklos šiaurės Libane prižiūrėtojas, įvardijo sveikatos priežiūros paslaugų neprieinamumą. Tačiau apie tai plačiau jau kitame tekste.

Monika Midverytė OFS