Pabėgėlių stovykla „El Haj Hussein“ šiauriniame Libane. Vaikai žaidžia su lėlėmis, pasigamintomis iš plytų.

Kosto Kajėno nuotrauka

Apsilankę Chtouros pabėgėlių stovyklose „UNHCR 011“ ir „UNHCR 006“ Bekos slėnyje (centrinis Libanas), toliau vykome į šiaurinį Libaną, kur aplankėme „El Haj Hussein“ stovyklą Accaro rajone. Situacija ten nei kiek negeresnė nei centriniame Libane.

Bendrą situaciją stovykloje apibūdino vardo nesakęs pabėgėlis iš Homso, atvykęs į šiaurės Libaną kartu su žmona ir dviem seserimis. „Gyvename palapinėse, labai karšta, bet koks vėjas ir liūtis nuneša palapinę. Ką jau kalbėti apie uodus, tarakonus, šimtakojus, vabzdžius“, – sakė vyras. Jis teigė, jog pradžioje neplanavo vykti į Libaną, bet persikeldavo į saugesnes vietas šalies viduje. „Pradžioje slapsčiausi Sirijoje, tačiau nelikus saugių vietų teko išvažiuoti.“

Vyrui antrino ir pakalbintos moterys Dua Amar ir Dera Hasan. „Šiuo metu stovyklavietėje pilna mėlynų musių, kurios skaudžiai kanda, kojos išbertos spuogais. Musės deda kiaušinėlius į mūsų maistą. Stovykloje daug dulkių, vienoje palapinėje gyvena mažiausiai dvi šeimos. Yra viena palapinė, kur gyvena keturios šeimos, visi susituokę, o jų kambariai atskirti paprastomis plonomis užuolaidėlėmis. Įsivaizduokite, ką tai reiškia“, – viena per kitą kalbėjo moterys. Jos taip pat papasakojo, kodėl teko bėgti iš Homso: „Vienas šalia mūsų esantys namas buvo susprogdintas, o žmonės papjauti, tad niekas nebedrįso pasilikti. Viena kaimo mergaitė buvo perpjauta per pusę, dar bandė šliaužti šalin ir po 100 metrų mirė. Ji šaukė: „Mama, mama“ ir už šimto metrų mirė“, – sukrečiančius įvykius pasakojo Dua Amar ir Dera Hasan, taip pat paminėdamos ir ISIS: „Daeš grobė visas moteris, nežiūrėjo, ar jos krikščionės, ar musulmonės. Dabar jie ateina į bet kurį namą, uždeda rankas ant moters galvos ir pareiškia, kad ji jau prieš Dievą tapo jo nuosavybe.“

Pabėgėlės iš Sirijos Dua Amar ir Dera Hasan

Kosto Kajėno nuotrauka

„El Haj Hussein“ pabėgėlių stovykla šiaurės Libane

Kosto Kajėno nuotrauka

Kosto Kajėno nuotrauka

Pabėgėlis iš Homso pasakojo, kad, Libano valdžiai pakeitus sirų priėmimo tvarką, jie nebegauna leidimų gyventi ir nebegali dirbti. „Anksčiau, kai mums atnaujindavo prieglobsčio prašytojų pažymėjimus, turėjome teisę dirbti. Tačiau dabar pasikeitė tvarka, už mus turėjo kažkas laiduoti, todėl nebegauname pažymėjimų ir nebegalime dirbti, – pasakojo siras. – Kadangi mano dokumentai nebegalioja, jeigu mane sustabdytų policija, jie man duotų tris dienas susirasti vietinį pilietį laiduotoją. Tačiau, net jeigu ir rasčiau, neturėčiau pakankamai pinigų sutvarkyti dokumentacijai.“ Šis statusas sudaro problemų ir gydytis. „Jeigu kažkas serga ar moteriai reikia gimdyti, turime susirasti vietinių libaniečių, kurie nuvežtų juos į ligoninę, nes patys neturime teisės, niekas mūsų nepriimtų“, – sakė vyras. Gydymas išties yra didelė problema. Jungtinių Tautų pabėgėlių organizacija suteikia pabėgėliams mėnesinę pašalpą, pastato palapines gyventi, tačiau gydymo neorganizuoja. Stovyklavietėse yra žmonių, sergančių vėžiu ar užkrečiamomis ligomis, tačiau jiems padeda tik stovyklose dirbantys savanoriai, savo kontaktais bandantys rasti gydytoją ir gydymo galimybių.

Kosto Kajėno nuotrauka

Sirų pabėgėlių vaikai žaislus pasigamina iš plytų.

Kosto Kajėno nuotrauka

Tačiau siras iš Homso pasidžiaugė, jog vietiniai žmonės su jais elgiasi draugiškai ir nuoširdžiai: „Noriu pasakyti teisybę – 98 proc. aplinkinių Libano gyventojų mums yra kaip šeimos nariai ir broliai. Žinoma, kaip mano pirštai nėra vienodi, taip visada yra ir skirtingų žmonių. Tačiau gyvenu čia jau dvejus su puse metų ir nėra buvę jokių nemalonių įvykių ar blogų poelgių mūsų atžvilgiu.“

Viena iš libaniečių palankumo sirams priežasčių yra ta, jog patys libaniečiai pilietinio karo (kuris tęsėsi nuo 1975 iki 1990 metų) bei Izraelio invazijos metu (2006 m.) buvo priversti bėgti ieškoti prieglobsčio Sirijoje. Mūsų aplankytas šiitų šeichas Yassaras Farhatas situaciją apibūdino taip: „Nacionaliniu mastu pripažįstama, kad turime padėti Sirijos pabėgėliams, kaip kad 2006 metais jie priėmė mus, kai bėgome nuo karo savo šalyje. Jie buvo labai svetingi, suteikė būstus ir neleido išleisti nė kiek pinigų. Jie mus duodavo netgi kasdienius rankpinigius maisto išlaidoms. Tačiau mūsų buvo ne tiek daug – apie tris ar keturis šimtus tūkstančių. Be to, Sirija yra didelė šalis, o Libanas mažutis. Tad problema yra ne sirai, o jų skaičius. Mes esame labai maža šalis, ir negalime pakelti tokios naštos. Libane yra mažiau nei 4 mln. piliečių ir 1 mln. 700 000 Sirijos pabėgėlių. Tai sudaro trečdalį Libano populiacijos. Reikėtų nepamiršti ir jau ilgą laiką krašte gyvenančių palestiniečių pabėgėlių. Iki šiol sugebėjome susitvarkyti, tačiau jeigu tai užtruks ilgiau, atsiras daugiau problemų“, – sakė musulmonas dvasininkas.

Taigi daugelis vietinių žmonių stengiasi kaip išgalėdami padėti atvykėliams. Jie tai daro nepaisydami to, jog pilietinio karo metu Sirijos režimas padarė daugybę žiaurių nusikaltimų Libane.

Ahmadas Ibrahimas

Kosto Kajėno nuotrauka

Tą patį patvirtino ir šiaurės Libane, Aidamouno kaime, netoli aplankytos pabėgėlių stovyklos, gyvenantis libanietis Ahmadas Ibrahimas: „Tai, ką Sirijos režimas padarė su Libano piliečiais, yra žodžiais nenusakomas žiaurumas, – aiškino jis. – Tačiau paprasti Sirijos žmonės yra niekuo dėti. Mes juos priimame, pamaitiname, bent jau mūsų kaime. Nė vienas iš jų negyvena palapinėse. Visi gyvena butuose. Nors ten anksčiau ir buvo maisto prekių parduotuvės, bet turi stogą virš galvos ne palapinėse. Padedame, kiek galime, nes jie niekuo nekalti.“

Visgi jis pripažįsta, kad pabėgėlių antplūdis neišvengiamai sukelia problemų: „Tarp libaniečių padidėjo nedarbas, prie kurio prisidėjo sirai, kadangi atvykę elektrikai ir statybininkai sirai prašo kelis kartus mažesnės algos už vietinius žmones, – aiškino Ahmadas Ibrahimas. – Kai kurie libaniečiai jau bando mažinti kainas, bet pasiekė ribą, kai ir pačiam libaniečiui nebeapsimoka dirbti. Mūsų žmonės dabar stengiasi rasti darbą kariuomenėje, policijoje ir valstybinėse institucijose, nes vietinius amatininkus jau išstumia sirai.“

Pasak buvusio Libano armijos karininko Ahmado, atsirado ir saugumo problemų: „Mes norime padėti pabėgėliams, bet jau atsiranda ir saugumo problemų, dienomis ir naktimis esame priversti stebėti, kas vyksta, daugėja vagysčių, smurto gatvėse, nusikaltimų. Būtent dėl to, kad žmonės neturi pinigų, neturi darbo. Yra labai sunkus laikotarpis.“

Visgi vietiniai gyventojai tikisi, kad pabėgėliai iš Sirijos jų šalyse neužsibus, bet pasibaigus karui sugrįš į savo šalį. „El Haj Hussein“ stovykloje gyvenantys žmonės tikino norintys sugrįžti į savo Tėvynę: „Pas mus stovykloje yra kelios šeimos, kurios gavo kvietimus išvykti į Vakarų šalis, bet nusprendė likti, nes turi viltį, jog Sirijoje reikalai susitvarkys, ir jie galės grįžti į savo šalį. Nors mes Libane esame tarp savų žmonių, vis tiek nėra lengva. Tačiau pasirinkome verčiau likti gyventi nepatogiomis sąlygomis, negu išvažiuoti į užsienį“, – tvirtino su mumis bendravęs siras iš Homso. Tą patį tvirtino ir kalbintos moterys Dua Amar ir Dera Hasan: „Dabar Sirijoje nėra saugumo, tad neįmanoma ir grįžti. Tačiau jeigu viskas susitvarkytų, tai yra mūsų šalis, norėtume grįžti tiktai ten. Jeigu reikėtų rinktis tarp užsienio ir Sirijos, mes 100 proc. pasirinktume Siriją. Iki šiol mylime Siriją ir norime grįžti į Tėvynę.“