Dauguma žmonių į maldos gyvenimą įžengia skirtingu laiku: vieni – vaikystėje, kiti – paauglystėje, treti – būdami brandaus amžiaus, ketvirti – deja, sulaukę tik garbingų metų. Pabandykime prisiminti, kokie žodžiai, nuotaika ir intencijos dominavo pirmaisiais mūsų maldos metais. Įtariu, kad įvairūs prašymai. Tiesa, reikia pripažinti, kad ir po daugelio metų maldos praktikos prašymai užima gana svarbią vietą mūsų maldoje. Jų būna įvairių – dvasinių ir materialinių. Tai normalu ir suprantama: esame žmonės ir turime įvairių poreikių.

Prašymo malda ir intencijos mums patiems turėtų priminti ir patvirtinti, kad esame visiškai priklausomi nuo savo Kūrėjo. Tai liudija ir Šventraštis: be Dievo žinios nuo mūsų galvos nenukrinta nė vienas plaukas. Vadinasi, nuolat esame Jo dėmesio centre. Ir šis buvimas Dangiškojo Tėvo globoje mums leidžia patirti, kad mes Jam rūpime. Nes Dievas mūsų gyvenimus ne tik stebi, bet ir juose aktyviai dalyvauja. Taip pat labai svarbu pripažinti, kad Dievas visada pirmas mūsų link žengia pirmą žingsnį. Ir tas žingsnis, ženklas ar dar koks nors kitas Jo malonės gestas visada labai subtilus. Nes Jis niekada nepažeidžia žmogui dovanotos laisvos valios rinktis. Jis ją gerbia. Būtent dėl mūsų dvasinio abejingumo Jam ir Jo kalbai, dėl mūsų netinkamų pasirinkimų Jis taip dažnai lieka neveiksnus mūsų gyvenime.

Faktas, kad mūsų gyvybė priklauso nuo Kūrėjo, neturėtų gąsdinti ar dar kaip nors kitaip varžyti mūsų laisvės sampratos ir įvaryti baimės. Nes priklausomybė nuo Dievo yra išlaisvinanti nuo mūsų pačių susikurtų iliuzijų, jog visada ir viskas gyvenime priklauso tik nuo mūsų pastangų.

Tai mus turėtų džiuginti. Nes nebėra ko bijoti. Tai suteikia saugumo pojūtį. Augina ir ugdo tikėjimo bei pasitikėjimo jausmus. Mat tada suprantame, jog esame mylimiausi Jo vaikai. Ir šios dalies iš mūsų niekas negali paveržti. O jei esame ir jaučiamės kaip vaikai, tai elkimės ir būkime kaip jie. Dėl to tai mus turėtų padrąsinti prašymo maldoje būti atviriems ir nuoširdiems, paprastiems ir tiesiakalbiams. O kartais net užsispyrusiems ir įkyriems.

Tačiau kartais taip nutinka, jog žmonės nusivilia prašymo malda, dėl to visai nustoja melstis. Gali būti, kad taip elgiasi asmenys, kurie yra mažai pažinę pačią maldą ir nedaug pažengę jos gyvenime. Reikia pasakyti, kad prašymo malda yra labai galinga, tačiau ne visada patenkinami mūsų norai. Žinoma, jei besimeldžiančio asmens prašymai yra gyvybiškai būtini, ankščiau ar vėliau malda tikrai išklausoma, ir tai, ko prašoma, visada suteikiama. Skirtis gali tik gaunamų dovanų forma, bet ne jų turinys. Kad tuo įsitikintume, trumpai pažvelkime į Bibliją ir paieškokime, ką pats Jėzus Kristus kalba apie prašymo maldą.

Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaro. Argi atsiras iš jūsų žmogus, kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį? Arba jeigu jis prašytų žuvies, nejaugi paduotų jam gyvatę? Tad jei jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų juo labiau jūsų dangiškasis Tėvas duos gera tiems, kurie jį prašo.

Stipriai ir vaizdingai pasakyta. Tai vienas iš daugelio palyginimų, kur kalbama apie prašymo maldą ir tikėjimo galią. Prašymo malda ir mūsų asmeninė tikėjimo galia visada tarpusavyje glaudžiai susieta. Ir kaip girdime palyginime, pats Jėzus patvirtina, kad mūsų maldos išklausomos ir įgyvendinamos jau čia ir dabar. Bet visi esame patyrę, kad mūsų žodžiai, atrodo, kartais nepasiekia dangiškojo Tėvo ausies. Kodėl taip nutinka? Juk tai iš tiesų sudėtingas klausimas, į kurį nėra taip paprasta rasti teisingą atsakymą, kaip iš pradžių mums gali atrodyti.

Pirma mintis, kuri ateina į galvą, tai apaštalo Jokūbo žodžiai: Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote – tik savo įnoriams patenkinti. Man regis, kad turime susitelkti ties žodžiu įnoriai. Nes tai raktinis žodis, kuris padės mums atsakyti į rūpimą klausimą.

Apaštalo Jokūbo vartojamas žodis įnoriai reiškia tą patį, ką ir žodis užgaida. Tiek vieno, tiek kito žodžio turinys ir prasmė yra giminingi ir tapatūs. Jie žymi mūsų antrinius poreikius. Kitaip tariant, mūsų paviršutiniškus troškimus, kurių paskirtis yra tenkinti mūsų egoizmą ir puikybę. O tai reiškia, kad mes savo Viešpaties prašome to, kas mums nėra gyvybiška būtinybė. Tokia laikysena Dievo akivaizdoje ir prašymo maldos atžvilgiu yra klaidinga ir mus pačius klaidinanti. Nes mūsų antrinių prašymų iškėlimas į pirmąjį prašymo maldos planą yra tarsi užtvanka, kuri pritemdo mūsų santykį su dosniuoju dangiškuoju Tėvu. Ir Dievas tikrai neišklauso tokios maldos ne todėl, kad Jis būtų išrankus ir pretenzingas. Pirmiausia mes patys turėtumėm suvokti, jog labai dažnai klaidingai suprantam pačią prašymo maldą ir dažnai tikimės iš jos sulaukti to, ko iš tiesų ji negali mums suteikti. Tai nereiškia, jog maldos galia yra ribota. Atvirkščiai, maldos galia yra tokia didžiulė, kad mes apie tai labai mažai nutuokiam. Kad tai patirtume, reikia į maldai skirtą laiką įpinti savirefleksijos funkciją, kuri padės suprasti ir atpažinti tai, kas vyksta su mano malda ir manimi. Tačiau reikia būti budriems, kad nesusižavėtume savistaba. Lygiai taip pat reikia būti atsargiems, kad paties Dievo nesupainiotume su Jo teikiamomis dovanomis.

Iš tiesų prašymo malda mus kviečia glaudesniam santykiui su Viešpačiu. Kviečia glaudesniam ryšiui su savo Kūrėju. Teisingai praktikuodami prašymo maldą, mes ilgainiui įgusime atskirti pirminius ir antrinius poreikius. Tai bus pirmas žingsnis žengiant prašymo maldos pakopomis. O kitas žingsnis – praregėjimas. Tada mūsų protas išvys ne tik tai, ko mums stinga, bet ir tai, ko ir kiek mes jau turim. Kai tai nutiks, mūsų vidinį pasaulį užlies džiaugsmas, kurio palydėtojai bus nuoširdi padėka ir sveikas nuolankumas. Nes supratę, kas esame ir ką turime, turime būti dėkingi Apvaizdai ir artimo meilei.

Viena iš pagrindinių prašymo maldos funkcijų yra ne patenkinti mūsų prašymus, o ištuštinti širdį. Nes kaip Dangiškasis Tėvas į ją ką nors įdės, jei ji yra pilnut pilnutėlė. Prašymo malda mums suteikia galimybę atiduoti Dievui tai, kas mums nereikalinga. Tokiu būdu Dievas mūsų širdis ir gyvenimus išlaisvina nuo liguistų iliuzijų, troškimų ir prisirišimų. Mainais gauname pačią didžiausią dvasinę dovaną – laisvę širdyje ir gyvenime. Tik laisvės dėka galime laimingai ir teisingai gyvenime jaustis ir būti. Bet prieš tai turim išmokti laisvės pagarbiai bijoti netekti. Tik tada išmoksime su ja ir joje gyventi.