Algirdo Darongausko nuotrauka

Šiam sekmadieniui vietoj įpratos vaizdo homilijos, kurias rengti vėl pradėsime vasaros pabaigoje, siūlome nuostabią ištrauką iš naujausio popiežiaus Pranciškaus dokumento, aptariančio meilę šeimoje. Tad skirto kiekvienam mūsų. Ištrauka kalba apie vieną meilės savybių – kantrybę. Už vertimą dėkojame „Bažnyčios žinių“ redakcijai.

Viso, kas pasakyta, neužtektų santuokos ir šeimos Evangelijai išreikšti, jei atskirai neaptartume meilės. Mat negalime raginti žengti ištikimybės ir abipusio dovanojimosi keliu neskatindami brandinti, stiprinti ir gilinti santuokinę ir šeimyninę meilę. Juk Santuokos sakramento malonė pirmiausia skirta „sutuoktinių meilei ištobulinti“.

Šiuo atveju irgi galioja tai, kad „jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas“ (1 Kor 13, 2–3).

Vis dėlto žodis „meilė“ yra vienas dažniausiai vartojamų ir labai dažnai iškraipomų žodžių.

Šventojo Pauliaus himne apie meilę aptinkame kai kuriuos tikros meilės bruožus: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kad buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Jis visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 4–7).

Meilė patiriama ir puoselėjama gyvenime, kuriuo visomis dienomis dalijasi sutuoktiniai vienas su kitu ir su savo vaikais. Todėl verta stabtelėti ir tiksliau suvokti šio teksto sąvokų prasmę, kad jį būtų galima mėginti taikyti kiekvienos šeimos konkrečiai situacijai.

Kantrumas

Pirma pavartota sąvoka yra makrothymei. Ji reiškia ne tiesiog „visa ištveria“, nes ši mintis išreiškiama 7 eil. pabaigoje. Prasmė paaiškėja iš Senojo Testamento graikiškojo vertimo, kur pasakyta, kad Dievas yra „lėtas pykti“ (Iš 34, 6; Sk 14, 18).

Kantrumas reiškiasi tada, kai asmuo nepasiduoda impulsams ir vengia užsipulti. Tai – Sandoros Dievo, kviečiančio sekti juo ir šeimos gyvenime, bruožas.

Tekstus, kuriuose Paulius vartoja šį žodį, reikia skaityti turint priešais akis Išminties knygą (plg. 11, 23; 12, 2. 15–18): giriant Dievo santūrumą, suteikiantį laiko atgailai, sykiu pabrėžiama jo galia, aikštėn iškylanti jam gailestingai elgiantis. Dievo kantrumas yra gailestingumo nusidėjėliui rodymas ir parodo tikrąją galią.

Meilei visada būdinga stipri atjauta, skatinanti priimti kitą kaip šio pasaulio dalį net ir tada, kai jis elgiasi kitaip nei man norėtųsi.

Būti kantriam nereiškia leisti be paliovos netikusiai su mumis elgtis ar toleruoti fizinę agresiją, ar leisti traktuoti save kaip objektą. Problema iškyla, kai manome, jog santykiai turi būti idiliški, o žmonės tobuli arba kai save laikome centru ir laukiame, kad būtų vykdoma tik mūsų valia. Tada visa daro mus nekantrius, verčia reaguoti agresyviai.

Jei neugdysime kantrybės, visada rasime dingstį piktai atsakyti ir galop su mumis bus neįmanoma sugyventi, pasidarysime antisocialūs, negebantys sutramdyti impulsų, o šeima virs mūšio lauku.

Todėl Dievo žodis mus ragina: „Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis“ (Ef 4, 31).

Kantrumas stiprėja pripažįstant, kad ir kitas turi teisę gyventi šioje žemėje drauge su manimi ir toks, koks yra. Nesvarbu, kad jis mane trikdo, griauna mano planus, erzina savo buvimo būdu ar savo mintimis, kad nėra viskuo toks, kokio tikėjausi.

Meilei visada būdinga stipri atjauta, skatinanti priimti kitą kaip šio pasaulio dalį net ir tada, kai jis elgiasi kitaip nei man norėtųsi.

Publikuota „Bažnyčios žiniose“ Nr. 5 (431) 2016 m. gegužė