Vasaros pradžiai pristatau jums penkias naujausias leidėjų siūlomas knygas paaugliams. Visos jos labai skirtingos, kaip ir patys paaugliai: nuo valiūkiškų iki rimtų, filosofinių ir, žinoma, kaip gi be fantasy? Beje, atsižvelgdama į skaitytojų prašymus, bandau preliminariai įvardinti, kokiam amžiui skirta kiekviena knyga. Beje, pagrindinė žinia, kurią siunčia šio mėnesio knygos – asmeniškumas, t.y. Kai tu asmeniškai prie kažko prisilieti, tame dalyvauji, tau tai tampa svarbu, tampa tavo tapatybės dalimi, padeda augti širdimi.

V. Vawter. Laikraščių berniukas/ vertė V. Čepliejus– Vilnius: Nieko rimto, 2016. 208 p.

Tai amerikiečių autoriaus knyga, jautriai ir subtiliai pasakojanti vienos vasaros iššūkius, nutikusius berniukui, kuris mikčioja – jis net savo vardą vargiai ištaria nemikčiojęs, o čia sutinka perimti draugo darbą nešioti laikraščius. Be iššūkio bendrauti su žmonėmis, jo laukia ir daugybė atradimų bei pavojų, kurių jis nesitikėjo. Kartais teks stipriai peržengti per save, įveikti didžiausias baimes ir tiesti pagalbos ranką tiems, kuriems jos niekas netiesia... Beje, knygos veiksmas vyksta 1959 m. Memfyje, tačiau, manau, kad tai antlaikiška knyga ir šiuo atveju laikmetis nėra itin svarbus.

Beje, tai, kad berniukas mikčioja, atsiskleidžia ir pačiame tekste – jis nekenčia kablelių, nes kableliai reiškia pauzes, o jis jas, nori ar nenori, daro kalbėdamas, todėl bent jau tekste jų atsisako – taigi visas knygos tekstas yra be kablelių, mat knyga – paties berniuko rašoma istorija apie tai, kas nutiko nešiojant laikraščius.

Nors knygoje berniukas nuolatos grumiasi su gniuždančia negalia, jis taip pat suvokia, kad gyvenimas yra kur kas daugiau nei mikčiojimas – kasdien bendraujant su kitais, atsiveria neaprėpiamas pasaulis, kuriame kiti taip pat kasdien kovoja savo kovas bei kenčia. Taigi, tai labai įtraukianti knyga, papasakota visa tai išgyvenusio vaiko lūpomis. Beje, perskaičiusi knygą sužinojau, kad ir jos autorius visą gyvenimą mikčiojo, tačiau jam tai nesutrukdė tiek daug pasiekti ir dalintis savo sudėtinga patirtimi su kitais.

Šią knygą, manau, būtų pravartu paskaityti ir suaugusiesiems, ne tik vaikams ar paaugliams. 

Leidyklos rekomenduojamas amžius – nuo 11 metų.

T. Murray. Viskas apie Kesidę/ vertė V. Būgaitė. – Vilnius: Alma littera, 2016. 208 p.

Tai smagus ir nuotaikingas pasakojimas apie septintą klasę pradedančia paauglę Kesidę, kuri ne itin pasitiki savimi, mat pradeda lankyti naują mokyklą. To pasitikėjimo neprideda ir mama, kuri nesureikšmina tokių „smulkmenų“ kaip sena uniforma, šuniuko sugraužti nauji bateliai ir pan.

Kesidė nusiteikia, kad jau pirmą dieną gaus kokią pravardę ir visi pastebės jos keistą vardą , tačiau viskas pasikeičia, kai šiek tiek nevėkšliška Kesidė geriausiai tarp septintokų išlaiko kasmetinį mokyklos testą ir patenka į moksliukų komandą. Tada ir prasideda daug painiavos, netikėtumų, o kur dar simpatijos, daugių tarpusavio pasikalbėjimai ir mokyklos atmosfera.

Tai lengva, nesudėtinga, tačiau smagi ir žaisminga knyga apie paauglių kasdienybę ir rūpesčius. Jie tikrai ne visada supranta suaugusiuosius, kaip ir šie juos ir knygos autorė labai šmaikščiai tai atskleidžia. Daug atpažįstamų kasdienių situacijų, tarpusavio bendravimo detalių, paaugliško maksimalizmo bei šiokio tokio su(si)reikšminimo.

Manau, kad knyga labiausiai patiks 9–13 metų mergaitėms.

J. GreyKrankas. Varnų užkalbėtojas/ vertė V. Morkūnas. – Vilnius: Baltos lankos, 2016. 300 p.

Na, paaugliai, matyt, negali apsieiti be tokio tipo knygų. Sunku tiksliai ir apibūdinti jų žanrą – fantasy su detektyvo, paslapčių ir romantikos prieskoniais?

Pagrindinis knygos veikėjas, berniukas, vardu Krankas, augęs Juodamūrio didmiestyje, po keistų ir paslaptingų miestą užliejusių nusikaltimų bangos tampa našlaičiu, ir berniuką savo lizde priglaudžia bei išaugina... varnos. Per aštuoneriusdraugystės su varnomis metus Krankas ne kartą įsitikino, kad paukščiais gali pasikliauti labiau nei savimi. Kartą nuoužpuolikų Krankas išgelbėja mergaitę vardu Lidija ir netikėtai sutinka kitus, tokius pačius kaip jis, – įvairius gyvūnus gebančius valdyti užkalbėtojus. Kai kurie iš jų itin pavojingi.

Kad miestą apgintų nuo žiauriausio vorų užkalbėtojo Mezgėjo užmačių, Krankas turi išsiaiškinti savo ypatingos galios paslaptį ir ją įvaldyti. Kartu su naująja drauge ir savo ištikimų varnų trijule berniukas leidžiasi į nuotykių kupiną kelionę po mįslingąJuodamūrio gerųjų ir piktųjų užkalbėtojų pasaulį.

Tam tikromis detalėmis knyga kartais primena Hario Poterio ir jo bičiulių nuotykius bei kovas su blogio jėga. Čia netrūksta paslapčių, nepaprastų pavojų ir iššūkių.

Manau, knyga labiausiai patiks 10-14 metų paaugliams.

P. Van LoonVilkolakiukas Dolfas. Piktoji trijulė/ vertė R. Dirsytė. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. 144 p.

Kiek skeptiškai žiūriu į tokio tipo knygas – apie vilkolakius, vikingus, vaiduoklius ir pan. Bet vaikams-jau nevisai vaikams kelionė į nepažįstamą, fantastinį pasaulį dažniausiai būna labai įdomi ir įtraukianti.

Taigi, tai jau penktoji Nyderlandų rašytojo Polo van Loon‘o knyga vaikams apie tokį pat kaip jie vaiką Dolfą, kuris kartą sužino, kad nėra toks, kaip visi – jis vilkolakiukas, tačiau gyvenantis žmonių pasaulyje. Jo paslaptį žino tik artimiausieji, o pats Dolfaspriverstas gyventi dviejuose pasauliuose – žmonių ir vilkolakių.

Smagiai suaustas pasakojimas atskleidžia skirtingų pasaulių bendrystę, kalba apie išbandymus, pasitikėjimą, draugystę. Tai knyga, kuri patiks fantastikos ir nuotykių mėgėjams.

Knyga rekomenduojama 7-11 metų vaikams-jauniesiems paaugliams.

J. Nilsson. Nekenčiam/ vertė R. Jonkutė. – Vilnius: Alma littera, 2016. 168 p.

Tai žinomos švedų rašytojos knyga, kurioje trijų moksleivių akimis papasakota vienoje mokykloje nutikusi istorija. Nelengva istorija, skaudinanti, kupina emocinės įtampos, mat viskas knygoje sukasi apie patyčias internete, jaunuolių tūsus ir ten nutinkančias tragiškas, žalojančias, žlugdančias patirtis. Paauglių pasaulyje gandai kyla labai greitai, o plinta – dar greičiau, tad labai lengva iš teisiančiojo tapti auka ir atvirkščiai.

Pasakojimas sukasi apie dvi drauges Joną ir Gloriją bei vieną nutikimą, kuris viską pakeičia, gyvenimą užgrobia tamsa, neapykanta, melas, agresija. Ateina keršto valanda – bet ar tikrai kerštas tinkama galimybė apsiginti?

Knyga išties šiurkšti, tai atsispindi ir leksikoje, kuri atskleidžia paauglių tarpusavio bendravimo žargoną. Be to, parodo, kaip skaudžiai gali įkalinti noras atkeršyti. Koks žiaurus yra posakis – nenori gauti – duok pats, geriausia dvigubai skaudžiau. Paaugliai slepiasi už įvaizdžių bei įtiki, kad visada turi būti stiprūs, jie taip susipainioja, kad nebežino, kokie yra iš tikrųjų. Ir kaip visa tai išraizgyti, kai aplink pilna pataikūnų, apsimetinėjančių, bijančių jaunų žmonių?

Įspėju, knyga gali šokiruoti, gali būti sunku skaityti ją dėl savotiško slengo, savotiškų šiurkštybių. Skaudūs veikėjų išgyvenimai pateikiami nuoga kalba, atvira, kerštinga ir pykčio pritvinkusia dvasia. Ir knygos autorė (toks, matyt, ir buvo sumanymas) nutraukia knygos veiksmą nepaprastai įdomioje vietoje tam, kad paliktų įspūdį ir priverstų tave galvoti, kaip veikėjai pasielgs ir kaip susiklostys jų gyvenimas...

Knygą galėtume įvardinti kaip N-16.