Šiitų šeichas Yasaras Farhatas

Kosto Kajėno nuotrauka

Birželio viduryje keliaudami po Libaną aplankėme ir Pietų Libane gyvenantį šiitų šeichą Yasarą Farhatą. Jis visiškai kitaip nei daugelis šiaurės Libano gyventojų mato karinės grupės „Hezbolah“ vaidmenį šalyje, jų įsitraukimą į karą Sirijoje. Be to, šeichas pasidalino mintimis apie karo Sirijoje priežastis ir musulmonų integracijos į Europą galimybes. Pats Y. Farhatas studijavo religijos mokslus Jungtinėje Karalystėje ir po studijų jau 20 metų gyvena Libane.

Kadangi esate šiitų dvasininkas ir autoritetingas asmuo, noriu jūsų paklausti: kaip vertinate „Hezbolah“?

Manau, kad čia nėra jokio skirtumo. Mūsų religija skatina ginti savo žemę, lygiai kaip ir politika. Jeigu noriu gyventi taikoje, turiu būti stiprus, kad pajėgčiau apginti savo sienas. Jei mano sienos nesaugios, negaliu pasiekti politinio stabilumo Libane.

Vien atsitiktinumas lėmė, kad dauguma Pietų Libano gyventojų yra šiitai. Būtent jie gyvena pasienyje su Izraeliu. Taigi esmė ne ta, kad esame šiitai, bet ta, kad gyvename šalies pietuose.Čia kiekvienas yra savaip įsitraukęs į rezistencinę kovą. Jeigu tiesiogiai nekovoja, tuomet finansiškai remia rezistencinį judėjimą. Netgi čia gyvenanti nedidukė sunitų bendruomenė kovoja vienose gretose su mumis. Taigi reikalas susijęs ne vien su šiitais.

Be to, mes pradėjome priešintis okupacijai dar iki susiformuojant „Hezbolah“, net keturiais dešimtmečiais anksčiau. Kadangi „Hezbolah“ yra geriau ginkluota, geriau apmokyta ir turi daugiau lėšų, štai kodėl jiems pavyko pasiekti tai, ką padarė. Mūsų pastangos buvo vainikuotos, kai 2000 m. Izraelio armija pasitraukė iš šalies. Tačiau problema ta, kad Izraelis ir toliau laiko okupavęs nedidelę Libano teritorijos dalį. Štai kodėl mūsų pasipriešinimas tęsis tol, kol atgausime kiekvieną savo šalies milimetrą.

Plazdančios „Hezbolah“ vėliavos šalies pietuose.

Kosto Kajėno nuotrauka

Kadangi esu nacionalistas, myliu savo šalį, savo žemę, kurioje gyvenu, turiu mėgti „Hezbolah“, juos palaikyti ir remti. Jie gina mano šalį. Vien dėl jų pietiniame Libane yra taika ir stabilumas, kurį ilgai drumstė Izraelis. Anksčiau neturėjau galimybės nukeliauti į savo šalies pakraštį, į pasienį. Dabar galiu ramiai vaikščioti pasieniu, ir niekas nieko nesako. Nėra taip, kad mes norime „Hezbolah“. Jie tiesiog atlieka savo vaidmenį, kai baigsime kovą, apginsime sienas, nebereikės „Hezbolah“ kaip ginkluotos grupės. Jie galės likti kaip politinė partija ir turi teisę tai daryti, nes sudaro daugumą gyventojų šalies pietuose ir Bekos slėnyje.

Kaip būdamas šiitas dvasininkas vertinate faktą, kad „Hezbolah“ įsitraukė į pilietinį karą Sirijoje bei palaiko režimą? Juk dėl to į Libaną plūsta šimtai tūkstančių sirų pabėgėlių, tampa didele ekonomine našta jūsų šaliai. Keista, kad, laikydami save patriotais, „Hezbolah“ skatina šį procesą.

Sirija buvo toji šalis, kuri palaikė rezistencinę kovą pietų Libane. Ji palaikė mūsų kovotojus apie 25 metus.

Artimųjų Rytų problema ta, kad čia į politiką stipriai įsitraukusios galingiausios pasaulio valstybės, kurios skatina įvykius regione. Kai gyvenau Europoje, supratau, jog europiečiai nemano, kad JAV galėtų ką nors daryti Artimuosiuose Rytuose. Kažkas man sakė: kam jiems to reikia? Kai papasakodavau, kad JAV remia Izraelį, o mes su juo kovojame, jiems atsiverdavo akys. Vakarai nori naftos ir kitų naudingųjų išteklių, mineralų, kurių turi mūsų šalys.

Artimuosiuose Rytuose gausu naftos ir dujų, o problemos Sirijoje taip pat sukasi aplink dujas. Sirija atrado didžiulį gamtinių dujų telkinį Viduržemio jūroje, savo vandenyse. Manau, kad JAV ir kai kurios arabų šalys nori valdyti šį telkinį. Europos energetinio saugumo problema yra priklausomybė nuo Rusijos dujų. Manoma, kad jei pavyktų atsisakyti rusiškų dujų ir jas pakeisti kitų šalių dujomis, Europa įgytų didesnę energetinę nepriklausomybę. Saudo Arabijos ir JAV planas buvo tiekti Sirijoje rastas dujas Europai per Turkiją ir Graikiją. Kadangi Sirija priešiška Izraeliui bei JAV, šis planas žlunga. Vadinasi, reikia sunaikinti Siriją. Štai kodėl jie sunaikino Iraką.

EPA nuotrauka

Saddamas Husseinas nebuvo prieš Vakarus, bet stiprus lyderis Artimuosiuose Rytuose buvo neparankus Izraeliui ir dujų tiekimui. Lygiai taip pat stipri Sirija yra neparanki dujų tiekimui iš Artimųjų Rytų. Manau, kad tai ir buvo visų problemų priežastis. Jie turi suskaldyti šias valstybes, kad galėtų daryti viską, ką nori, Artimuosiuose Rytuose.

JAV išvien su Izraeliu bei kai kuriomis su Sirija kovojančiomis arabų šalimis subūrė musulmonus fanatikus iš įvairių pasaulio šalių. Kovotojai susirinko iš Čečėnijos, Afganistano, Jemeno ir net Afrikos valstybių kovoti su Sirijos režimu. Jeigu Izraelis kovoja prieš Siriją, vadinasi, turiu kovoti prieš Izraelį ir JAV. Aš neremiu vieno konkretaus žmogaus, bet kovoju už vieningos Sirijos išlikimą. Štai kodėl ir „Hezbolah“ yra ten – kad išlaikytų Siriją kaip vientisą šalį.

Be to, nenorime fanatikų mūsų kaimynystėje. Ilgiausia šalies siena yra su Sirija. Negaliu leisti ten klestėti fanatikams, kurie sako, kad šiitai yra eretikai ir turi būti nužudyti. Tai logiška.

Juk apie šiitus taip pasisako tik ISIS, o ne Sirijos žmonės.

Jūs skiriate „Islamo valstybę“ ir Sirijos žmones. Aš – taip pat. Sirijos žmonės nekovoja su režimu, nes režimą vis dar palaiko dauguma šalies piliečių. Tik apie 20–30 proc. gyventojų palaiko „Islamo valstybę“ ir iš užsienio atkeliavusias jėgas. Mes nekovojame prieš Sirijos žmones, bet prieš fanatikus.

Daugybė žmonių Šiaurės Libane smarkiai nukentėjo nuo karo nusikaltimų, kuriuos padarė Sirijos režimas per pilietinį karą Libane. Dabar sukilėliai Sirijoje kovoja su šiuo žiauriu režimu, o „Hezbolah“ jam padeda. Jūs kovojote rezistencinę kovą čia, Pietų Libane, o dabar priešinatės tiems savo broliams sirams, kurie kovoja su režimu?

Europoje nėra labai aiškios karo Sirijoje aplinkybės, jūs nežinote daug dalykų. Sakote, kad režimas kovoja prieš savo žmones. Aš su tuo nesutinku, nes žinau, kas pradėjo tai, ką jūs vadinate rezistencija. Visą susipriešinimą Sirijoje sukėlė išorinės jėgos, o ne Sirijos gyventojai ar režimas. Tuomet iš viso pasaulio čia suplaukė apie 300 000 vyrų – gerai apsiginklavusių kovotojų. Ar galiu leisti, kad valdžią perimtų fanatikai? Ne, jokiu būdu. Kadangi gyvenu Sirijos pašonėje, tai būtų labai pavojinga. Negaliu tiesiog stovėti ir pasyviai stebėti esamos situacijos.

Sirijos rezistencija šiuo metu yra su „Islamo valstybės“ vėliava. Dabar beliko vienas darinys, kuris atlieka pasipriešinimo vaidmenį. Turkija ir Saudo Arabija remia ir sukilėlius, ir ISIS. Kodėl turėčiau manyti, jog tai skirtingos grupės, jeigu rėmėjos yra tos pačios, pinigai ateina iš tų pačių vietų. Jums tai nauja, o mums dėl to nekyla abejonių.

Aš tikrai neginu Sirijos režimo, tačiau kiekvienas režimas pasaulyje turi teisę į savigyną. Aš kalbu apie 25 proc. sirų, kurie palaiko ISIS ir likusius 75 proc., kurie teberemia režimą. Kodėl tad norėčiau norėti nuversti tą režimą ir į jų vietą pastatyti fanatikus savo kaimynystėje?

Visi nekenčia „Islamo valstybės“, išskyrus dalį Sirijos žmonių. Irakas tvirtina, kad jie – žudikai, Turkija antrina tą patį. Tačiau Sirijoje dalis gyventojų juos vadina rezistencijos kovotojais. Mes kovojame ne prieš rezistenciją, o su teroristais, tais, kurie sako, kad musulmonai šiitai turėtų būti išžudyti. Neremiu režimo ir nekovoju prieš Sirijos žmones. Darau tai dėl savo paties bei savo vaikų ir anūkų saugumo. Jeigu ISIS laimės karą, apsaugok Dieve, man irgi reikės bėgti į Europą. Visi šiitai tapsime tokie patys pabėgėliai kaip sirai. Nors ISIS žudo visus iš eilės, mes esame jų sąrašo viršuje.

Kaip Vakarų pasaulis galėtų išspręsti konfliktą Sirijoje?

Mano nuomone, geriausia, ką gali padaryti Vakarai, tai nedaryti nieko. Tai geriausias būdas sustabdyti karą. Kol kas nors rems ISIS ir vadinamąją rezistenciją, bus kita pusė, kuri rems Sirijos režimą. Tam nebus galo. Tad patraukite savo rankas nuo Sirijos ir leiskite jiems išspręsti savo problemas patiems.

Kaip suprantate praktikuojančių musulmonų integraciją į Vakarų visuomenę? Ar įmanoma pamaldžiam musulmonui gyventi krikščioniškų šaknų pasaulietinėje visuomenėje neatsisakant savo tapatybės ir nesiekiant pakeisti esamos santvarkos?

Mūsų religija ragina gerbti ir kitas religijas. Ji ne tik prašo, bet įsako gerbti kitas religijas. Islamas tvirtina, kad Mozė ir Jėzus buvo Dievo pranašai. Taigi turime gerbti juos ir kitų žmonių religiją. Jeigu negerbiu krikščionybės, esu prastas musulmonas.

Islamo religija taip pat gerbia kiekvieną šio pasaulio įstatymą. Kai buvau jaunas ir išvykau studijuoti į Londoną, kalbėjau su savo tėvu, kuris taip pat buvo šiitų dvasininkas. Paklausiau, kaip man gyventi, jeigu jų įstatymai būtų priešingi musulmoniškai tvarkai? Puikiai prisimenu, kaip jis atsakė: „Kad ir kur keliautum, tos valstybės įstatymas yra ir tavo įstatymas.“ Tad, kad ir kur keliautum, turi gerbti įstatymus. Klausiau jo: ar tai yra Islamo mokymas? Jis atsakė, kad taip, kadangi islamas yra skirtas asmeniškai žmogui. Jis apibrėžia maitinimąsi, švarą, pamaldumą, santykius su kitais žmonėmis. O visuomeniniai įstatymai yra tai, dėl ko susitaria dauguma piliečių. Tuo metu gerai to nesupratau, nes buvau tik aštuoniolikos. Dabar suprantu, kad įstatymas yra tai, dėl ko konkreti visuomenė susitaria. Jeigu visuomenė, kurioje gyvenu, sudaryta iš milijono žmonių, susitaria dėl įstatymo, aš, kaip atskiras individas, turiu paklusti daugumai.

Čia, Libane, yra susitarimas, kad valdžios institucijas formuoja skirtingos religinės grupės. Vadinasi, įstatymai, kuriuos priimame, turi būti priimtini visiems. Negaliu primesti islamo įstatymų visiems ir priversti juos paklusti. Kodėl jie turėtų tą daryti? Tai netgi priešinga islamui, kaip ir krikščionybei. Juk įstatymai Europoje nėra krikščioniški. Įstatymai yra tokie, kokie priimtini daugumai. Manau, kad geras musulmonas turi gerbti juos. Iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad, kai nuvykau gyventi į Londoną, turėjau įprasti vaikščioti per perėjas, nors Libane kertame gatvę ten, kur norime. Buvau įpratęs rūkyti visur, bet teko persiorientuoti, nes Londono metro draudžiama rūkyti. Jeigu negerbčiau tvarkos, gaučiau baudą. Tad natūraliai turiu laikytis vietinių įstatymų.

Žmonės tiesiog nori gyventi ir jeigu jūs užtikrinsite jiems gerą gyvenimą, manau, jie nekels jokių problemų, gerbs jūsų valstybę ir jos įstatymus.

Ką turite omeny kalbėdamas apie gerą gyvenimą? Daugelis imigrantų, atvykę į Europos valstybes, nusivilia, nes turi nepagrįstų lūkesčių, kad šalys suteiks jiems gerus namus ir gyvenimą be rūpesčių.

Man geras gyvenimas reiškia turėti saviraiškos laisvę, galimybę laisvai praktikuoti savo tikėjimą. Manau, kad savo namuose turiu teisę daryti viską, ką noriu.

Kalbėdamas apie sirus nesiūlau suteikti jiems prabangos. Tai yra žmonės, kurie valgo ir geria kukliai. Žinau tai, nes čia dirbantys sirai pasitenkina mažesniu atlygiu nei libaniečiai. Manau, kad jie pasitenkintų tokiomis sąlygomis, kurias turi mažiausiai Europoje uždirbančios šeimos. Jie nėra godūs.

Kodėl tuomet tiek daug pabėgėlių iš Sirijos nenori persikelti iš Graikijos į Lietuvą ar kitas Baltijos šalis, o siekia žūtbūt patekti į Vokietiją ar Švediją?

Tai lemia istorinės priežastys. Rytų Europos valstybės ilgą laiką buvo okupuotos Sovietų Sąjungos. Vakarai mums yra tik tokios šalys kaip Vakarų Vokietija, Prancūzija ar Švedija. Štai kas mums yra Vakarai. Jūs esate nauji Europos ekonominėje bendrijoje. Taigi, pagal čia gyvenančių žmonių mentalitetą, Vakarai yra Europos senbuvės. O jūs esate panašūs į mus (juokiasi).

Jūsų valstybės valdymas yra pagrįstas kvotomis skirtingoms religinėms grupėms. Ar nemanote, kad pabėgėlių antplūdis (kurie yra daugiausia sunitai) gali sutrikdyti esamą pusiausvyrą ir sukelti įtampas Libane?

Taip jau įvyko. Tačiau čia svarbiausias yra pilietybės klausimas. Dalis žmonių nori suteikti Libano pilietybę sirams. Tačiau mes tam prieštaraujame, lygiai kaip ir krikščionys, nes tai pakeistų ne tik sunitų ir šiitų balansą, tačiau ir krikščionių bei musulmonų santykį šalyje.

Kalbant apie tai, kas nutiko Sirijai prieš Jungtinėms Tautoms nubrėžiant valstybių sienas, mes buvome viena šalis. Libane gyvena daugybė žmonių, kurie turi giminių Sirijoje. Taigi sirai neturi kitos vietos, kur glaustis, kaip Libanas, nes esame arčiausiai. Dar iki karo vasaromis turėdavome penkis ar šešis šimtus tūkstančių sezoninių darbininkų. Žinoma, skaičiai niekada nebuvo tokie didžiuliai kaip dabar, kai čia glaudžiasi apie daugiau nei pusantro milijono žmonių, ištisos šeimos.

Tačiau problema yra ne sirai, o jų skaičius. Mes esame labai maža šalis ir negalime pakelti tokios naštos. Libane yra mažiau nei 4 mln. piliečių ir 1 mln. 700 000 Sirijos pabėgėlių. Tai sudaro trečdalį Libano gyventojų. Reikėtų nepamiršti ir jau ilgą laiką krašte gyvenančių palestiniečių pabėgėlių. Nacionaliniu mastu pripažįstama, kad turime padėti Sirijos pabėgėliams, kaip kad 2006 metais jie priėmė mus, kai bėgome nuo karo savo šalyje. Jie buvo labai svetingi, suteikė būstus ir neleido išleisti nė kiek pinigų. Jie mums duodavo netgi kasdienių rankpinigių maistui. Tačiau mūsų buvo ne tiek daug – apie tris ar keturis šimtus tūkstančių. Be to, Sirija yra didelė šalis, o Libanas mažutis. Iki šiol sugebėjome susitvarkyti, tačiau, jeigu krizė užtruks ilgiau, atsiras daugiau problemų.

Parengė Monika Midverytė OFS