Evgenios Levin nuotrauka

Ar žinote, kas yra viešinimas? Net neabejoju, kad patį žodį suprantate nesunkiai, jis reiškia kokių nors duomenų paskelbimą viešai. Tačiau veikiausiai nežinote, kad šis žodis yra vienas iš nemėgstamiausių daugybei Lietuvos humanitarinių mokslų atstovų. Ir, beje, ne tik jiems. Na, bet apie viską iš pradžių.

Gaudamas konkretiems tyrimams specialų finansavimą, ne iš universiteto ar mokslo instituto, bet iš valstybės biudžeto ar ES struktūrinių fondų, kiekvienas mokslininkas norom nenorom įsipareigoja apie gautuosius rezultatus papasakoti visuomenei. Savaime toks įsipareigojimas ne tik nėra smerktinas, bet, priešingai, sveikintinas ir girtinas! Argi visuomenė neturėtų turėti bent menkiausio supratimo apie tai, kur keliauja jos sumokėti mokesčiai? Ką, kaip ir kodėl ji finansuoja?

Atrodytų, bepigu gamtamokslininkams – jų išrastus šviestukus ar išvestas bulvių veisles galima patirti pojūčių receptoriais, medicinos naujoves – net dar betarpiškiau. O humanitarams sunkiau, jų dalykai, viena vertus, lyg ir artimesni, kita vertus, – ne taip paprasta patirti, kam reikėjo šifruoti XVII a. Upytės pavieto bažnytines knygas arba tyrinėti arklio pavadinimus tarmėse. Todėl, atrodytų, savaime suprantama, kad mokslininkai turėtų apie tai pasakoti ir ne mažiau savaime suprantama, kad mokslo vadybininkai ir administratoriai spaudžia juos tai daryti.

Visgi panašu, kad tai savaime suprantama tik teoriškai, o praktikoje mokslininkams, atrodo, visai nesuprantama. Priėjus viešinimo reikalavimą ne vienas (ir ne du) sunkiai atsidūsta: na va... prievartauja ieškoti žurnalistų ir duoti interviu, o gal net pačiam sukurpti kokį tekstuką be patogiųjų, bet „nepašvęstiesiems“ nesuprantamų –acijų ir –izmų. Kodėl turiu tai daryti? Juk aš tenoriu tylutėliai skaityti knygas, kuistis archyvuose ir, na, gal dar pabendrauti su gabiais ir motyvuotais studentais (jei tokių pasitaikytų). Aš juk mokslininkas, o ne koks, atsiprašant, šoumenas. Negaliu, nenoriu, galiausiai, nemoku, nes dešimt metų universitetinių studijų iš esmės mokiausi kalbėtis su mirusiais, o ne su gyvaisiais.

Paradoksalu, bet, deja, taip jau yra.

Šitaip mūsų humanitarinėje kultūroje rašyti ir kalbėti populiariai ir viešai dažnai laikoma kone nesuderinama su garbingu humanitarinių mokslų daktaro vardu. Na, nebent žurnalistai tave patys susirado ir pakalbino. Tuomet gal ir nieko. Bet jei tu pats veržiesi į spaudą, radiją, televiziją, internetą, tuomet... Ne, garsiai tavęs veikiausiai niekas nepeiks. Bet dažniausiai ir nepagirs. Juk tas populiarus kalbėjimas neišvengiamai turi lėkštumo ir pigumo prieskonį. Nemalonų prieskonį.

Jei jau ką nors rašyti, tai tiktai tai, ką publikuos kokia nors akademinė leidykla. O didžiuma Lietuvos akademinių leidyklų dalyvauja niekur neskelbtame „konkurse“, kuri iš jų kuo blogiau išleis ir platins savo institucijos atstovų leidinius. Nežinojote? Nesistebiu. Tai terodo, kad šito konkurso dalyviams sekasi neblogai ir daugybė Lietuvos mokslininkų leidinių pasiekiami tik akademinių leidyklų sandėlių florai ir faunai. O jūs apie tų leidinių buvimą, kaip ir apie patį leidyklų „konkursą“, ničnieko negirdėjote.

Tokioje situacijoje nestebina, kad daug kas lieka nežinoma ne tik skaitančiai publikai, bet ir žurnalistams, kuriems, kaip sakiau, vieninteliams mokslininkai leidžia nutiesti tiltą tarp savęs ir visuomenės. Pastarieji, žinia, net jei ir yra labai smalsūs ir stengiasi domėtis tuo, ką mokslininkai veikia, anaiptol nėra nei visažiniai, nei visagaliai. O ir pati domėjimosi prasmė, beje, nelabai akivaizdi – pavyzdžiui, kam kalbėti apie knygą, kurios dažnokai paprasčiausiai neįmanoma įsigyti ar net paskaityti pasiskolinus iš bibliotekos. Žinoma, galima manyti, kad interviu su autoriumi kaip tik gali kompensuoti knygos stygių. Tačiau kaip tokiu atveju ruoštis interviu, ko autoriaus klausti? O juk neretam pašnekovui patinka, kai jį klausinėja adekvačių dalykų, o ne šiaip atbeldžia klausimus, kuriuos galima būtų užduoti ne tik kitam mokslininkui, bet ir kitų mokslų mokslininkui.

Tačiau tai dar ne visos bėdos. Mokslininkų bendravimą su žurnalistais komplikuoja ne tik galimas klausinėjančiojo pasirengimo stygius arba mokslininko nenoras ar negebėjimas papasakoti apie savo tyrimą. Įsivaizduokime situaciją, kur šių dviejų trikdžių nėra – žurnalistui įdomus tyrimas, o mokslininkas manosi radęs šį tą įdomaus ir nori apie tai papasakoti. Ir štai jie tariasi dėl interviu, beveik sutaria, tik staiga, visai visai netyčia mokslininkas ištaria nelemtąjį šio komentaro raktažodį viešinimas... ir viskas perniek, tarsi nei intereso klausinėt, nei entuziazmo pasakot nė nebuvo. Žurnalistas ūmai pasijunta išnaudojamas: ak, tu niekše, tu nori, kad aš savo straipsniu / reportažu / interviu pabūčiau tau pigiu būdu užsidėti pliusiuką mokslo biurokratijos akivaizdoje! Nesulauksi! Aš ne toks!

Šitą pyktį galima suprasti. Nenorą būti išnaudojamam – taip pat. Bet ką daryti mokslininkui? Eiti pas kitą žurnalistą, kuris neturi moralinių skrupulų? (Patirtis, beje, sako, kad labai dažnai žurnalistinės etikos pojūtis yra tiesiogiai proporcingas pareigų atlikimo kokybei ir profesionalumui.) Susirasti ką nors, kas sukurps užsakytą tekstą? (O kas už tai sumokės? Tyrimų finansavimo biudžetuose tokios eilutės vargiai toleruojamos.) Ar surašyti straipsnį pačiam arba dar viename interviu pakalbinti pačiam save ir ieškoti, kas jį publikuos? (Kalba čia sukasi ne tik apie tokio rašinio kokybę, bet ir apie tai, kad žiniasklaidos, kurioje publikuojamas mokslo rezultatų viešinimas ne taip jau ir daug.) Taip mokslininkai tampa situacijos įkaitais ir galiausiai nenuostabu, kad vietoje tikro viešinimo pasirodo kokia nors jo simuliacija. Visiškai neįdomi net pačiam viešinančiajam.

Taip pakliūvame į labai keistą padėtį – visuomenė laukia, administratoriai spaudžia, mokslininkai negali, žurnalistai nenori. Su visomis to pasekmėmis: visuomenė mano, kad humanitarai nieko neveikia ir už tai jų, švelniai tariant, negerbia, mokslo administratoriai jai pritaria ir nemato priežasčių toliau finansuoti, o žiniasklaidoje visus humanitarinius mokslus reprezentuoja tie patys 5–7 asmenys, nors ir be ypatingą statistinių duomenų aišku, kad nuo viešinimo slapstosi bent šimtą kartų daugiau...