Tęsiame sekmadieninę popiežiaus Pranciškaus minčių dozę. „Amoris Laetitia“ yra naujausio popiežiaus Pranciškaus dokumentas, aptariantis meilę šeimoje. Tad yra skirtas kiekvienam mūsų. Šįkart dėmesys dalykams, kurie yra priešingi meilei. Už vertimą dėkojame „Bažnyčios žinių“ redakcijai.

Išgyti iš pavydo

Kaip priešinga meilei, atmetama nuostata, išreiškiama sąvoka zelos (pavydas). Tai reiškia, kad meilėje nėra vietos nepasitenkinimui dėl kitų gerovės (plg. Apd 7, 9; 17, 5).

Pavydas yra liūdesys dėl kito gerovės, liudijantis, kad mums kitų laimė nerūpi, nes visą dėmesį esame sutelkę į savo pačių gerovę. Meilė verčia išeiti iš savęs, o pavydas spaudžia į save koncentruotis. Tikra meilė brangina kitų sėkmes, nelaiko jų grėsme ir išsilaisvina iš pavydo kartaus skonio. Pripažįsta, kad visi turi skirtingų dovanų ir gyvenime žengia įvairiais keliais. Todėl stengiasi atrasti savo kelią į laimę, leisdama kitiems surasti savuosius kelius.

Galiausiai kalbama apie poreikį įvykdyti tai, ko reikalaujama dviem paskutiniais Dievo Įstatymo įsakymais: „Negeisi savo artimo namų: negeisi savo artimo žmonos ar vergo ir vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui“ (Iš 20, 17). Meilė akina nuoširdžiai branginti kiekvieną žmogų, pripažįstant jo teisę į laimę. Myliu šį asmenį, žvelgiu į jį Dievo Tėvo, kuris visko mums teikia „mūsų džiaugsmui“ (1 Tim 6, 17), žvilgsniu ir taip savo viduje patvirtinu, kad jis gali mė gautis gera akimirka.

Ta pati meilės šaknis visada verčia mane atmesti neteisingumą to, kad vieni turi per daug, o kiti nieko, arba siekti to, kad ir visuomenės atstumtieji patirtų šiek tiek džiaugsmo. Visa tai yra ne pavydas, bet teisingumo troškimas.

Nesididžiuoti ir nesipuikuoti

Po to eina žodis perpereuetai, reiškiantis tuščiagarbiškumą, troškimą pasirodyti pranašesniam siekiant padaryti kitiems įspūdį pedantiška bei šiek tiek agresyvia nuostata. Kas myli, tas ne tik vengia per daug kalbėti apie save, bet ir dėl to, kad yra sutelkęs dėmesį į kitus, moka išlikti savo vietoje, nesistengdamas atsidurti visų dėmesio centre.

Kitas žodis – physioutai – yra labai panašus, nes rodo, kad meilė nėra arogantiška. Paraidžiui reiškia „nesipuikavimą“ prieš kitus ir žymi kai ką dar subtilesnio. Galvoje turima ne vien manija demonstruoti savo savybes, bet ir realybės jausmo praradimas. Save kas nors laiko didesniu už kitus todėl, kad manosi esąs „dvasingesnis“ ar „išmintingesnis“.

Paulius šį žodį pavartoja ir kitur, pavyzdžiui, sakydamas, kad „pažinimas išpučia, užtat meilė ugdo“ (1 Kor 8, 1). Kai kurie manosi esą dideli, nes žino daugiau už kitus, todėl kelia jiems reikalavimus ir juos kontroliuoja, kai iš tikrųjų didelius mus daro meilė, kuri supranta, globoja, remia silpnąjį.

Dar vienoje eilutėje tas žodis vartojamas kritikuojant tuos, kurie „ėmė puikuotis“ (plg. 1 Kor 4, 18), tačiau iš tikrųjų yra kupini veikiau tuščių žodžių nei Dvasios „jėgos“ (plg. 1 Kor 4, 19).

Svarbu, kad krikščionys šia nuostata gyventų bendraudami su šeimos nariais, kurių tikėjimas menkai išugdytas, įsitikinimai trapūs ar netvirti. Kartais nutinka priešinga: tie, kurie šeimos aplinkoje tariasi gerokai kitus praaugę, tampa arogantiški ir nepakeliami. Nuolankumo nuostata tada išryškėja kaip meilės dalis, nes nuoširdžiai norint kitus suprasti, jiems atleisti ir tarnauti, būtina išgyti iš puikybės ir puoselėti nuolankumą.

Jėzus savo mokiniams priminė, kad galios pasaulyje kiekvienas stengiasi valdyti kitą, ir todėl jiems pasakė: „Tarp jūsų to nebus“ (Mt 20, 26). Krikščioniškosios meilės logika nėra jaustis aukštesniam už kitus bei rodyti jiems savo galią, bet: „kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas“ (Mt 20, 27).

Šeimos gyvenime negali karaliauti vienų viešpatavimo kitiems logika ar varžymasis, kas protingesnis ar galingesnis, nes tokia logika meilę griauna. Ir šeimai galioja patarimas: „Visi būkite apsivilkę nuolankumu vieni kitiems, nes Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems duoda malonę“ (1 Pt 5, 5).

Publikuota „Bažnyčios žiniose“ Nr. 5 (431) 2016 m. gegužė