Ištrauka iš Bernardinai.lt knygos „Ateinu kaip gailestingumo karalius“, skirtos Jubiliejiniams metams. 

Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?! Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: „Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!“ (Lk 15, 4–6).

Šiame Evangelijos tekste Jėzaus kalbėjimo maniera – šokiruojanti, kažkuo primenanti iššaukiantį kai kurių šių laikų žurnalistų stilių. Jis tarsi provokuoja fariziejus, pasakydamas nelogišką palyginimą, taip sukeldamas priešingą jų reakciją. Jis laisvas, Jam nereikia stengtis kam nors įtikti, Jo tikslas – atnešti gerą naujieną ir viltį tiems, kurie visų užmiršti merdi pražuvusios avies brūzgynuose.

Antai jis sako: „kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kol suranda?!“ Logiškai žiūrint, tai – visiškas absurdas. Nei vienas iš žydų piemenų nebuvo toks kvailas, kad dėl vienos paklydusios avies rizikuotų prarasti visą būrį, jį palikdamas. Tikrai nustebtų, užuot apsidžiaugę, tie kaimynai, pas kuriuos toks piemuo nuėjęs papasakotų savo nuotykį.

Išties Dievo Gailestingumas nesulyginamas su žmonių gailestingumu. Ir tai – ne tik palyginimas. Tai – tikrovė. Dievo Sūnus yra tas piemuo, kuris paliko milijardus angelų dangaus ganyklų linksmybėse ir nusileido iki nusidėjusio, negailestingo ir netgi nemylėtino kūrinio, kad mirdamas už mus, išgelbėtų. Jei žemėje būtų gyvenęs vienas toks žmogus, ir dėl jo vieno būtų tapęs žmogumi – jo išgelbėtoju.

Hebrajų kalboje žodžiai „Dievo Gailestingumas“ ir „motinos įsčios“ turi bendrą šaknį. Išties tai turi prasminį ryšį. Juk besilaukianti motina, kuri jau yra pagimdžiusi devynis vaikus, atėjus gimdymo metui, trumpam palieka anuos devynis ir eina iškęsti gimdymo skausmų, kad pasaulį išvystų dešimtasis.

Dievo Gailestingumas yra tos įsčios, kurios mus, augančius atgailoje, išnešioja ir pagimdo dangiškajam gyvenimui. Taigi, Dievo Gailestingumas yra Dievo širdingumas. Tad ne veltui per Dievo Širdies šventę skaitome šį Evangelijos tekstą, kalbantį mums apie nelogišką, nesuvokiamą gailestingą Dievo meilę. Apie Dievo Sūnų – piemenį, kuris elgiasi kitaip nei visi jo kolegos, ganantys kaimenes.

Dar vienas svarbus šio evangelinio skaitinio akcentas – džiaugsmas, kylantis iš meilės. 

Džiaugsmas matant išgelbėtą tą, kuris ką tik vos nepražuvo. Džiaugsmas, kad tas, kuris darė nusikaltimus ir daugybę žmonių skaudino, pasikeitė ir eina Dievo keliu. Pasitikėjimas ir dėkojimas už tokius žmones, užuot juos akylai sekus įtariomis mintimis.

Tik tada, kai nuoširdžiai galėsime su jais džiaugtis, Dangiškasis Tėvas džiaugsis su mumis. Juk teisuolis sūnus, nors niekur neišeidamas, visąlaik buvo toliau nuo tėvo, nei tas, kuris sugrįžo.

Kaip ir tos devyniasdešimt devynios avys: galbūt jos, niekur nenutoldamos, paklydo savo širdimi, o pražuvusioji avis savo širdyje nuolat ilgėjosi piemens, tik nesugebėjo pati jo surasti. 

Tai yra, kaip Marina Cvetajeva viename iš savo laiškų įvardino, „skurdumo turtas“. Kai viską prarandi: ryšius su mylimais žmonėmis, namus, turtus – atsitrenki į savo skurdumo dugną ir netikėtai atrandi didžiausią turtą – Dievą. Tai ir yra „skurdumo turtas“, tai – laiminga pasakos apie pražuvusią avį pabaiga.

Ta, kuri turėjo būti išbraukta iš sąrašų, sugrįžta tarsi karališkoji avis – ant kilmingojo Piemens rankų.

Daugiau >>>