Dėl pavadinime konstatuoto fakto kaltinimą pirmiausia reikia pateikti intelektualams. Jie visiškai iškreipė pilietinės visuomenės sampratą, „pilietine visuomene“ vadindami įvairias socialinio aktyvumo veiklas, tačiau ne tai, kas turėtų būti siejama su pilietiškumu. Be to, aktyviai veikiantys intelektualai elgiasi anti-pilietiškai, iš anksto nepripažindami, kad yra galimas visuomenės grupių veikimas, kuris megztų pozityvų santykį su politikais ir darytų realų poveikį jų sprendimams.

Daug vilties suvokti, kokia yra pilietiškumo būklė, teikė ir vis dar teikia kasmet matuojamas Pilietinės galios indeksas. Jis iš tiesų tiria visuomenės narių viešą aktyvumą, domėjimąsi tuo, kas vyksta valstybėje ir aplink namus. Pilietinis aktyvumas vertinamas pagal tai, ar aukojama pinigų labdarai, skiriama lėšų kitai paramai, ar dalyvaujama aplinkos tvarkymo talkose, vietos bendruomenės veiklose, ar kreiptasi į tokias institucijas kaip policija, ar pasirašyta peticija, dalyvauta visuomeninių organizacijų veikloje, ar kreiptasi į politiką, ar dalyvauta religinės bendruomenės vykdomoje socialinėje veikloje ir pan. Pernai metų tyrimas atskleidė, kad kai kuriose veik­lose pilietinis aktyvumas sumažėjo. Pavyzdžiui, aplinkos tvarkymo talkose (turbūt dažniausiai turima galvoje „Darom!“) dalyvavimas sumažėjo beveik 9%, iki 41,1%. Tačiau jau pagal išvardytas kategorijas akivaizdu, kad „pilietiškumas“ čia suprantamas pernelyg plačiai. Daugelis veiklų turėtų būti priskirtos prie visuomenės ryšių mezgimo, visuomeninio aktyvumo, įsitraukimo į viešas veiklas.

Glaudesnės visuomenės kūrimas šia prasme tėra vien prieangis pilietiškumui. Per socialines akcijas ugdomas solidarumo jausmas su visuomene, įveikiamas nepasitikėjimas, atsiranda nepakantumas šiukšlintojams, pagarba ir dėmesys kitiems žmonėms, ypač stokojantiems. Tačiau ne kiekvienas viešas aktyvumas yra pilietiškas. Siaurąja prasme tai būtų toks veikimas, kuris siekia paveikti politinius sprendimus, daryti įtaką valstybei per politinę sistemą, siekiant savo interesų. Pilietinės galios indeksas atskleidžia, kad į veiklas, kai visuomenės nariai organizuojasi ir jų veikla susiliečia su politika, yra įsitraukę ypač mažai žmonių, apie 5 ar 6%. Net jei atskiros veiklos gali nepersidengti, akivaizdu, kad ne daugiau kaip tiek yra dalyvaujančių profsąjungos veikloje, partijos ar politinės organizacijos veikloje, dalyvavo streiko akcijoje ar pikete. Matuodami pilietiškumą, mokslininkai į vieną krūvą sudeda socializavimosi ir pilietinio veikimo veiklas, taip iškreipdami pačią sąvoką. Tai daro įtaką ir visuomenės bendram galvojimui apie pilietiškumą.

Randasi nemažai iniciatyvų, vadinamų „pilietinėmis“. Jos pilietiškumą sieja su įvairiausiais dalykais, kurie iš tiesų tėra „vieši“, susiję su viešųjų reikalų tvarkymu ar dalyvavimu jose. Pavyzdžiui, pilietišku gali būti pavadintas dalyvavimas namo savininkų bendrijos susirinkime, kultūriniame renginyje, net pasisveikinimas su kaimynu, buvimas rajono ar kaimo bib­liotekos skaitytoju. Visa tai, kas „vieša“ ar kas išeina anapus siauro „aš“ intereso, priskiriama pilietiškumui. Veikiausiai net tai, kad vaikas padeda suplauti indus po vakarienės, jau būtų galima priskirti jo „pilietiškumui“. Net tokie dalykai kaip savanorystė senelių namuose ar kiti darbai, daromi iš meilės artimui ar silpnesniam, savo kraštui, be reikalo tiesiogiai susiejami su pilietiškumu. Toks sąvokos supainiojimas su viešomis veiklomis, platesne socializacija ar meilės artimui darbais iš tiesų suniveliuoja labai skirtingas veiklas ir neleidžia pamatyti svarbiausio dalyko: Lietuvoje pilietinė visuomenė neegzistuoja. Esama visuomeninio gyvenimo ir politinio gyvenimo, kuriuos jungia labai menkai įžvelgiamas pilietinio visuomeniškumo takelis.

Žmonės menkai jungiasi į visuomenines organizacijas, kurios keltų politiniu atžvilgiu svarius uždavinius. Veikiant pilietinėse organizacijose, ne­pakanka vienkartinių apsitvarkymo akcijų. Čia reikia įdėti daug darbo: megzti ryšius su politikais, galėti pasakyti ir išgirsti nemalonių dalykų, kovoti už dalykus, kurie pasyviajai visuomenės daugumai gali atrodyti kvaili, pernelyg ekscentriški. Profsąjungos šiandien yra bene geriausiai matomos pilietinio veikimo grupės. Neatsitiktinai premjerui išsprūdo švietimo profsąjungas susieti su valstybei priešiškomis jėgomis: „Yra tam tikra Rusijos įtaka“. Prie tokio pilietiškumo nėra priprasta, jis trikdo, nes tai peržengia socializavimosi veiklas. Pi­lietiškumas politikus šokiruoja, su juo nemoka­ma tvarkytis.

Pilietiškumas nėra ir taisykle tapęs valdžios keikimas tarsi iš už barikadų, „valdžią“ kaltinant už visas negandas ir ją demonizuojant. Keiksnojimas gali pasirodyti kaip labai „pilietiškas“ ar net patriotiškas veikimas. Tačiau iš tiesų tai yra antipilietiška veikla. Ji kyla iš supratimo, kad valstybės pasaulis susiskaldęs į visuomenę ir „valdžią“, o tarp šių dviejų pusių esama neperžengiamos bedugnės. Tokiame pasaulio vaizdinyje pilietinė visuomenė neegzistuoja, nes ten, kur ji turėtų būti, yra gili bedugnė. Soviet­mečiu tokį pasaulio vaizdą palaikė represinė valstybė. Šiandien jį praktikuoja dalis intelektualų ir nemaža dalis visuomenės.

Toks „pilietiškumas“ tebuvo iš dalies veiksmingas sovietmečiu, bet visiškai bevaisis šiandien. Anuomet daug veiksmingiau buvo susirasti gerą pažįstamą partinį užtarėją ir per jį kabinete niekam nežinant „sutvarkyti“ kokį asmeninį ar visuomeninį reikalą. Intelektualai kartkartėmis sukeldavo triukšmelį. Kai kada tai paskatindavo priimti politinius sprendimus, nes totalitarinė valstybė nepakenčia viešo spontaniško visuomenės politikavimo. Tačiau turėti įtakingą draugą partijoje buvo nedaugelio privilegija. Didžioji dalis visuomenės išmoko tyliai keikti valdžią. Šiandien keikiamasi garsiai, net reiškiami ultimatumai „valdžiai“, kuri įsivaizduojama kaip priešiška jėga, nesirūpinanti paprastu žmogumi. Beveik trisdešimt metų valstybinės patirties rodo, kad tokia elgsena menkai veiksminga. Ji silpnina valstybę, nes nepatenkintieji nemato reikalo imtis asmeninės atsakomybės teikti siūlymus, ieškoti kontaktų su konkrečiais politikais, kad tie siūlymai būtų įgyvendinti.

Birželio mėnesį Vilniaus rotušėje buvo pasirašytas akademinės asocia­cijos Consilia academica inicijuotas nacionalinis susitarimas „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“. Iniciatoriai ir palaikantieji neabejotinai yra geranoriški žmonės. Tačiau akį rėžia būdingas susitarimo teksto tuštumas ir visuomenės bei valdžios („valstybės“ vaid­meny) supriešinimas. Jame nėra nei vieno konkretesnio pasiūlymo, ką daryti. Susitarimo principai ir nuostatos telpa į tris punktus: „rūpintis savo Tauta“, „imtis žygių dėl Tautos išlikimo, nes valstybė tampa jai svetima ir priešiška“, „siekti, kad valstybės politika nebūtų nusigręžusi nuo savo Tautos“. Susitarimo uždavinys yra kviesti, kad „aukščiausios valdžios institucijos“ parengtų tai, kas įvardijama kaip „išsami ir visapusiška Nacionalinė masinės emigracijos sustabdymo ir reemigracijos skatinimo programa, kad Lietuva neišsivaikščiotų“. Viešai pristatydami susitarimą iniciatoriai teigė griežčiau, kad reikalausiantys valdžios nedelsiant imtis spręsti prob­lemą, reguliariai atsiskaitant.

Šie intelektualai, kad ir kokiai aukščiausiai valdžiai įteiks susitarimą, bus nuvilti, ir jų mitas apie valdžios abejingumą ir visuomenės bejėgiškumą dar kartą pasitvirtins. Tačiau labiausiai kalti čia yra patys intelektualai, iškreipdami ir naikindami pilietiškumo sampratą, patys neveikdami pilietiškai, ir kitiems nerodydami pavyzdžio, kaip tai daryti. Jie savo veiksmais užkerta kelią pilietiškumui: neteikia konkrečių siūlymų, jais neįkyri politikams, nesugeba pasiekti, kad bent viena partija šiuos siūlymus įsirašytų į savo rinkimų programą, po rinkimų nesidomi, ar programose esančios nuostatos ir deklaracijos įgyvendinamos. Užuot tiesę tiltus tarp valdžios ir visuomenės (ar valstybės ir Tautos, kaip minima susitarime), jie bedugnę dar labiau gilina.

Kokių esama ryškiausių pilietinės visuomenės apraiškų? Galima prisiminti demokratijos Europoje ištakas. Senosioms monarchijoms pereinant į demokratiją, nuo tiesioginio valdymo buvo nušalinta aristokratija. Siekdama ginti savo interesus, ji ėmė veikti taip, kad išlaikytų įtaką valstybėse. Tam tikra prasme ji veikė kaip pilietinė visuomenė, kaip ją suprantame šiandien. Lietuvoje aktyviausiai pilietiškai veikia turtingiausia visuomenės dalis – verslo atstovai. Jie yra geriausiai organizuoti ir turi didžiausią įtaką politikams. Netvirta demokratijos būklė ir apskritai skurdi pilietinė visuomenė lemia dvejopą santykį su verslu. Verslo atstovų mėginimai veikti politikus (ar vien išlaikyti su jais gerus santykius ir taip apriboti jų galimų priimti sprendimų lauką) kriminalizuojami. Tai vadinama „oligarchiniu valdymu“, jie persekiojami specialiųjų tarnybų, baudžiami. Kita vertus, verslo įtaka viešoms institucijoms toleruojama ir net skatinama. Pavyzdžiui, verslo atstovai įtraukiami į viešo valdymo priežiūros institucijas, aukštųjų mokyklų tarybas, į profesinių mokyklų valdymą, ir tai vertinama kaip pozityvus dalykas. Pozityviai vertinama ir kraštutinė verslo įtaka, kai jo interesai sutapatinami su valstybės interesais. Antai jei Lietuvos švietimo ir mokslo ministrė nuspręstų visiškai panaikinti humanitarines studijas, o vietoj jų įsteigti dvigubai daugiau informacinių technologijų studijų vietų, dėl to skųstųsi nebent pavieniai intelektualai. Politikai sau užsidėtų pliusą, nes tarsi rūpinasi valstybės poreikiais. Nėra valstybėje jokios pilietinės visuomenės grupės, kuri gintų plačiai suprastus valstybės (demokratijos ir pilietinius) interesus bent panašiai aktyviai, kaip verslas gina savo, bendrautų su politikais ar bent bandytų tai daryti.

Intelektualų negebėjimas atskirti socialumo nuo pilietiškumo, nusišalinimas nuo pilietinių reikalų aiškinimo, pasyvumas ir susvetimėjimas su valstybe, nenoras aktyviai užsiimti politika daug prisidėjo prie to, kad jaunoje demokratijoje pilietiškumas sloptų. Intelektualai nesiėmė vykdyti savo kaip elito misijos, todėl valstybės ir politiniai interesai beveik visose sferose tapatinami su ekonominiais interesais, visuomenė apsiriboja pilietiškumo surogatais, „valdžioje“ kasmet vis labiau dominuoja „paprasti“ žmonės, su kuriais sunku kalbėti apie bend­rąjį gėrį, demokratijos pavidalus ir pilietines vertybes.

Naujasis židinys