Tęsiame šeštadienius G. Morkūno vardo eseistikos konkurso dalyvių tekstų pliūpsnius. Savo esė konkursui atsiuntusi Silvija Stankevičiūtė teigia, kad rašymas yra jos aistra nuo mokyklos laikų. Tačiau greitas gyvenimo tempas dažnai ne vieną žmogų priverčia pamiršti tai, ką jis mėgsta, kas jam padeda atsipalaiduoti. Apie tai ir šioje siužetinėje esė.

fontanas

***

Kaip ir kiekvieną vakarą sliūkinu iš darbo dėliodama koją po kojos (ne dėl tingėjimo taip lėtai, o iš nuovargio) ir galvodama: „Rytoj tikrai viską mesiu, gana, juk mes ne šunys, kad dirbtume po dvylika valandų ir neišgirstume net tyliausio ačiū“. Žinoma, pinigai yra geras daiktas, ypač kai nori pabrėžti savo nepriklausomybę nuo tėvų, tačiau kokia laimė iš tų popierėlių ir monetų, kai net neturi laiko jų išleisti? Kai dėl erodo darbdavio jautiesi nieko vertas ir bukas darbuotojas, nors savo kišenėje nešiojiesi nei daug, nei mažai – du aukštojo mokslo diplomus. Tokių minčių vedama panūdau nusipirkti ko nors iš baltosios mirties lentynos. Galbūt bent gliukozė sugrąžins kruopelę džiaugsmo ir paskatins imtis veiksmų.

Dar neperėjusi judrios gatvės prie spalvingo prekybos centro (kaip kičiškai jis atrodo senamiesčio statinių fone!) išvystu senutę: žemo ūgio, kiek suveltais plaukais, lopytais, bet gana tvarkingais rūbais. Matau, kad ji kažką sako praeiviams, tad nevalingai pagalvoju: „Ir vėl prašo išmaldos. Kasdien tas pats. Visi tik prašo, prašo, o paskui nusiperka butelaitį ir gyvenimas nušvinta. Sublizga kitomis spalvomis dėl mano paaukotų nervų nekenčiamame darbe“. Iš karto „nutaisau“ šaltą, nieko gero nežadančią išraišką. Apsimetu, kad negirdžiu, nematau, tačiau peržengusi duris suprantu, kad ausis pagavo jos prašymą. Tylų, nedrąsų ir tokį liūdną: „Prašau, nupirkite gabalėlį muilo“. Dievaži, ji prašo ne maisto, ne pinigų. Ši senutė tenori vėl pasijausti žmogumi. Tai, kas dažnam taip paprasta, jai yra nepasiekiama. Nieko nelaukdama nuperku keletą švaros priemonių ir skubu atgal į lauką. Nereikia man jokių saldainių ir kitų gliukozės pakaitalų. Skubu, nes bijau jos nerasti. Mano laimei, ji sėdi ten pat. Širdį užgula slogutis. Taip išdidžiai praėjus ją užkalbinti gėda, bet vos paklausus, ar Jūs prašėte muilo, močiutės akys suspindi. Moteris dėkoja. Ačiū sako labai nuoširdžiai ir linki man laimės. Mano apledėjusi širdis suspurda ir kažkodėl jos pasiteirauju, mandagiai, kad neįžeisčiau, ar ji turinti namuose maisto? Kada ji paskutinį kartą valgė? Močiutės veidas kiek paniursta ir ji tyli. Pagalvoju, persistengiau, kaip visada nepalaikiau liežuvio dantų. Savigraužos laviną pertraukia šiltas senutės balsas: „Žinai, vaikeli, anksčiau prašydavau maisto. Kad ir gėda, prašydavau, o dabar pabodo. Bus kaip bus“. Akimirksniu dingsta mano bjaurus pasipūtimas. Paprašau, kad ji bent dešimt minučių nepabėgtų, niekur nedingtų. Tegul tik ji manęs sulaukia. Maisto produktus renku nežiūrėdama į kainą, tik pagalvodama, kas gali patikti jai. Skubėjau ir labiausiai bijojau, kad grįžusi jos nerasiu. Vos išnirusi į vasaros šilumą susiduriu su jos akimis. Paprastai ir su didele meile įteikiu maišelį su maistu. Tikriausiai niekada nepamiršiu jos šviesių ir džiaugsmingų akių. Senutė dėkoja, sako ačiū ne kartą ir linksmai kalba, kad visą savaitę nereikės sukti galvos dėl šio gyvybiškai svarbaus, o kartais tokio betikslio dalyko – valgymo.

Keista, bet vakar savo banko kortelėje turėjau vos kelis eurus ir jei būčiau šią mielą būtybę sutikusi tada, nebūčiau išgalėjusi jai nupirkti kiek daugiau nei kepalėlį duonos.

Tačiau šiandiena kitokia. Gavau dosnų atlygį už nemėgstamą darbą. Taip gera tuo, ką turi, dalintis su kitu. Švytėjau eidama namo. Pamiršau ir saldumynus, ir tai, kad rytoj vėl kankinsiuosi savo darbovietėje. Spindėjau, greičiausiai, dar savaitę, nes visada smagiausia dalintis, padėti kitam. Nė dėl pasigyrimo tai daroma. Taip elgiamasi dėl noro padėti, dėl elementaraus žmogiškumo, kurio neretam nūdienos piliečiui stinga. Gera ne imti, bet duoti.

Taip ir slenka mano dienos dirbant, mokantis bei savanoriaujant. Šiais laikais savanorystė labai populiari. Regis, tai net tapo kiekvienos šiuolaikiškos asmenybės atributu. Džiugu, kai žmonės atlieka gerus darbus, tik niekada negalima pamiršti, dėl ko tai daroma. Ne dėl garbės savanoriaujama. Aš, pavyzdžiui, kiekvieną savaitę kaip savanorė lankausi vaikų globos namuose. Einu ten ir padedu vaikams ruošti namų darbus, užpildyti įvairias mokymosi spragas. Neslėpsiu, esu darboholikė ir skaičiuoju kiekvieną savo minutę, tad vėlavimas į pamoką, nenoras dirbti ir bandymai užkalbėti dantis mane liūdina. Kartais net kyla mintis, galbūt mano mokinei net nereikia pagalbos, jei ji šitaip švaisto laiką ir man atėjus sutartu laiku jos reikia nuolat laukti?

Šiandien vėl pasikartojo tas pats. Vėl lūkuriavau įsistebeilėjusi į lubas ir skaičiuodama, kiek darbų galėjau atlikti per šias bereikšmiai prasėdėtas minutes. Ilgai laukta pamoka ėjosi puikiai, tik viduryje mokymosi proceso mano mokinukė sumąstė parašyti laišką. Nepasakė nei kam, nei dėl ko. Ji prašė nepykti ir pailsėti. Esą, ji greitai viską baigs. Susierzinau, tačiau to neparodžiau. Tebūnie, matyt ši diena ir turi būti kupina nesusipratimų. Vos po dešimties minučių mano akys sublizgo. Ašaros suvilgė akis. Spontaniškas ir vaikiška rašysena sukurptas laiškas buvo sukurtas man. Jame buvo daug gražių žodžių: padėka už tai, kad gerai paaiškinu istorijos subtilybes. Nuoširdus ačiū dėl to, kad esu linksma, supratinga. Širdyje vis dar nešioju brangiausią sakinį, pakeitusį mano savanaudišką mąstyseną: „Ačiū, kad randi laiko pas mane ateiti“.

Dievaži, tą akimirką mane persmelkė mintis, o ar galėtų būti kitaip? Ar galėčiau gyventi žinodama, kad mano mokinė, draugė ir sesė vargsta stengdamasi įveikti namų darbų užduotis? Laukia manęs ir galiausiai lieka it musę kandusi, nes aš rašau kokį nors mažai vertingą referatą? Iš tikrųjų vaikai vertina mano laiką, mano pastangas, tik kartais taip jau nutinka, kad aplinkybės jiems sutrukdo viską padaryti laiku ar elgtis taip, kaip elgiasi suaugusieji. Apskritai, vaikams labai svarbus bendravimas, todėl nerasti laiko tiems, kurie tavęs laukia, apkabina, pagiria yra nuodėmė. Juk taip gera matyti spindinčias vaiko akis, kai jis didžiuodamasis aiškina, kad po drauge praleistų pamokų jo vidurkis mokykloje pakilu visu balu, kad jis įveikė baimę eiti į kai kurias pamokas. Kaip gera žinoti, kad kažkam rūpi ir kažkas tavęs laukia. Iš tikrųjų, smagu kitam atiduoti dalelę savo laiko, minčių ir širdies, nors neretai galvoju, kad iš vaikų pasiimu kur kas daugiau nei jie gauna iš manęs. Juk savanoriauju dėl to, kad noriu padėti jiems, o padedant jiems, dar labiau gera man.

Tikriausiai susidarė įspūdis, kad esu laiko maniakė. Nemeluosiu, savo gyvenimą matuoju pusvalandžiais. Pusvalandis pietums, pusvalandis susitikimui su draugu. Neabejoju, jog tokių žmonių pasaulyje vis daugėja. Tiesa, reikia pabrėžti vieną dalyką. Gyvenimą talpinu į pusvalandžius tik tada, kai ilsiuosi, mėgaujuosi savo hobiais. Kada kalba sukasi apie darbą, laiko limitai dingsta ir viską galiu daryti iki nukritimo. Regis, viskas gerai, nes darbas yra vertybė. Būtų dar šauniau, jei daug dirbant nekirbėtų mintis, kad seniai kalbėjau su mama, dar seniau mačiausi su savo geriausia drauge. Jaučiuosi kalta, kad nerodau pakankamai dėmesio, bet pykstu, kai šie žmonės man papriekaištauja. Nirštu, kai jie neatsako į mano skambutį, nors pati ne kartą nesugebėjau deramai sureaguoti į jų žinutes. Štai ir dabar sėdžiu rudeniškai pilkame kambaryje, paskubomis šoku nuo vieno darbo prie kito ir graužiu save, kad esu nedėkinga, neatsakinga, nerūpestinga. Kažkas sugelia širdį ir ramybės neduoda mintis, kad viskas laikina, tad jei nerasiu laiko dabar, gal kitos progos neturėsiu? Banalu, tačiau pirma griebiu telefoną ir skambinu mamai. Pasakau nedaug, tačiau brangiausias žmogus supranta, kad jos nepamirštu ir labai myliu. Skambinu ir močiutei. Prisimenu, kaip gera su ja kalbėti valandų valandas, ypač žinant, kad ji neturiu su kuo pasidalinti savo mintimis. Brolis niekada nebuvo labai jautrus jos sentimentaliems atsiminimams, dalies draugių jau nebėra. Regis, tos kelios dešimtys minučių yra niekas, žvelgiant į tai, kiek laiko praleidžiu skaitydama knygas ir dirbdama nemėgstamą darbą, bet laimės jos suteikia daug. Išgirdusi artimus balsus prisimenu namų kvapą vasaros vakarais, kai mama virdavo uogienę bei žalią žalią močiutės sodą, su kyšančiomis vaismedžių viršūnėmis. Artimieji patys brangiausi, tad taip gera iš naujo suprasti, kad tiesiog jų buvimas šalia, pokalbis gali taip praskaidrinti kasdienybę.

Nors širdžiai mielas Vilnius pergrūstas automobilių, įmonių, gamyklų jis visada liks mielas. Mielas dėl gausybės žmonių, atradusių savo vietą Lietuvos sostinėje. Valingai ar ne, važiuodama viešuoju transportu, eidama gatve dėmesį visada atkreipiu į senyvo amžiaus žmones. Į juos žiūriu ne dėl raukšlių veide ir dabar madingų sidabro spalvos plaukų. Man visada maga įminti galvosūkį, kiek šiam žmogui metų, kokius istorinius laikotarpius jis regėjo, išgyveno. Visada gerbiau už save vyresnius, taip mokė tėvai, todėl vietos užleidimas viešajame transporte atrodo gyvybiškai svarbus dalykas, tik, kartais jie tai pasislepia būryje studentų, kad tik išlipęs pamatai, kad šis, į devintą dešimtį įkopęs žmogus, greičiausiai jau ne vieną stotelę stovėjo ir galvojo, kaip norėtų pailsinti savo kojas. Atmintyje giliai įsirėžusi kelionė į namus troleibusu (viena iš kelių tūkstančių). Tąkart (kaip visada) buvau apsikrovusi nešuliais su knygomis iš savosios Alma mater. Mano rankas puošė šūsnis, artėjanti prie kelių dešimčių egzempliorių. Na, kad maža nepasirodytų ir darbai viduryje proceso nesustotų. Esant tokiai situacijai noriai atsisėdu į viešajame transporte užleidžiamą vietą, o ir pati kaip koks Robinzonas Kruzas negyvenamoje saloje ieškau neužimto kampelio. Tačiau tas kartas buvo kitoks.

Pavažiavus vos kelis šimtus metrų į troleibusą įlipo senutė. Liūdnu žvilgsniu apžvelgė tą skardinę, garsiai kvatojančius pirmakursius studentus. Buvo matyti, kad ji pavargusi, o galbūt amžius liepė tausoti visas jėgas. Ji rado laisvesnę kertelę ir įsikibusi į virbą stovėjo, naudodama paskutiniuosius savo resursus, niekas jos nepastebėjo. Tą akimirką mano nešuliai tapo kur kas lengvesni, tad nedelsdama pasiūliau mielai senutei savo vietą. Kaip ji suglumo išgirdusi tokį pasiūlymą! Tartum apsidžiaugė, tačiau tuo pačiu metu susigėdo ir su didele šiluma mane nuramino: „Vaikeli, kojos nevaldiškos, kiek nešulių turi. Sėsk, o man gal penkios stotelės beliko“. Neatlyžau, šiame pavojingai laviruojančiame transporte reikia sėdėti. Teko pasitelkti visą savo mielumą (kurio tiek nedaug beliko dėka nemėgstamo darbo) bei erudiciją, kad įtikinčiau senutę atsisėsti. Juk aš jauna, o tos knygos esą lengvos, tik vizualiai jos rėžia akį. Mano laimei, įkalbinėjimų tirada davė vaisių, o tada galėjau džiaugtis nuoširdžiu „ačiū“, daugybe jaunystės istorijų. Iš tikrųjų buvo gaila, kad jai, senutei, teko išlipti ir kiūtinti į namus. Taip norėjosi dar pasidžiaugti jos šviesia atmintimi bei šiluma. Ilga ir varginanti diena, kuri, regis, nežadėjo nieko gero (nebent norą miegoti ir keikti pasaulį), buvo vainikuota su kaupu. Gražus gestas ir šiltas „ačiū“ tapo mažu kasdienybės stebuklu, kurio sulaukti norėčiau dar ne kartą.

Neretai daug kalbu, mąstau apie vaikus ir senyvo amžiaus žmones. Nežinau kodėl. Atrodo, vienas etapas jau seniai praeitas, o kito dar net nesimato horizonte. Visgi, būtent šie žmonės, supratau, teikia ypač daug laimės. Jie, nepaisant amžiaus, kartų skirtumo yra labai nuoširdūs, mylintys ir branginantys tai, ką turi. Nors dažnas kalba apie tai, kaip baisu patekti į neišsikalbėjusio senuko kompaniją, aš niekada ir į nieką nekeisčiau daugybės pokalbių su jais. Kai vykstu į „tikruosius“ namus (ne mažą dėžutę Vilniaus daugiaaukštyje, o žalumos kupiną vaikystės rojų), keliauju traukiniu. Ne paslaptis, tai įvairiausių pažinčių vietą. Vieną kartą vagone susipažinau su savo būsimu dėstytoju, kitą – su būsima meile. Ne visos pažintys būna ilgalaikės, malonios, tačiau viena vasaros kelionė, nors ir neužmezgė ilgalaikės draugystės, laimės atseikėjo su kaupu. Buvau pikta ir susisukusi į šalį skaičiau knygą. Galbūt tik apsimečiau, kad skaitau, nes mintys klajojo kitoje dimensijoje. Tai galiausiai nėra taip svarbu. Tiesiog nenorėjau, kad kas nors prie manęs lįstų, kalbintų. Klausydama muzikos važiavau į nemėgstamą darbą, į kiek susvetimėjusi miestą, kol akies krašteliu pamačiau, kad kažkas mane kalbina. Pagalvojau, galbūt ko nors klausia. Tai buvo mielas senukas, kuris klausė, nuoširdžiai klausė ne kada atvyksime į sostinę ir ar traukinyje galima įsigyti arbatos. Jis nuoširdžiai domėjosi, ką aš skaitau ir kokias knygas mėgstu.

Nežinau, kas nutiko, bet tas mano kvailas pyktis ir ne nuotaika dingo. Kalbėjome apie šio žmogaus jaunystę, tremties Sibire metus, anuometines pramogas. Sužinojau kur kas daugiau nei skaitydama mokslines knygas ar net kai kuriuos prisiminimus, o labiausiai nustebino jo žodžiai: „Žinote, o Sibire gyventi buvo gerai! Gi jaunas tada buvau“. Taip praplepėjome kone valandą ir atsisveikindamas senukas padėkojo už atidą bei pokalbį, kokio jau seniai neturėjo. Regis, tai toks paprastas dalykas, tiesiog keli ištrati žodžiai, kurie pasiekė žmogaus širdį ir atgaivino pavargusias mintis. Man pačiai šis netikėtas pokalbis sukėlė daugybę apmąstymų ir privertė ryžtingiau kabintis į gyvenimą, siekti savo tikslų.

Iš tikrųjų, kartais pradžiuginti kitą reikia labai nedaug. Pakanka daryti tai, ką mėgsti, nuoširdžiai. Daug kartų kalbėjau apie savo nemėgstamą, ne, atsiprašau, nekenčiamą darbą. Toks jis ne todėl, kad būtų blogas, tiesiog jis skirtas ne man. Tai kaip batai, kurie tau per maži ir nuolat graužia palikdami žaizdas ir versdami šlubčioti. Ilgai ryžausi išeiti iš vietos, kuri nepalieka teisės turėti asmeninį gyvenimą, pomėgių, kuri neleidžia gyventi be streso ir jaustis visaverčiu, niekuo už kitus neprastesniu. Esminis lūžis įvyksta kažkur sušmėžavus žinutei: „Reikia labai savęs nemylėti, kad dirbtum nemėgstamą darbą“. Jau tą pačią dieną užveriu tos nelaimingos vietos duris ir jaučiu, kaip mintys prisipildo optimizmo. Ką gi, reikia grįžti prie mėgstamų veiklų. Tik, ką daryti pirma: rašyti, skaityti, dainuoti? Muzika visada buvo mano gyvenimo varikliukas, tad kimbu į natas ir dainuoju valandų valandas vieną, antrą dieną. Smagu jausti, kaip apkerpėję stygos atsigauna, grįžta į sceninį stovį. Kai balsas pasiekia šią ribą, nori to ar ne, pradedi ieškoti scenos, kurioje galėtum pasirodyti. Ne todėl, kad būtum savimyla, tiesiog dainavimas scenoje yra tartum narkotikas, kuris būtinas normaliam žmogaus egzistavimui. Žinoma, aš atlieku dainuojamąją poeziją, dainuoju Širvį, Martinaitį, Kernagį... Didžiosiose scenose tai nepopuliaru, tad dumiu į gimtąjį miestelį. Ten yra senelių namai, kuriuose jau penkerius metus žadu surengti koncertą, bet juk vis stinga laiko! Mano scena – kėdė, žiūrovų minia – dešimt porų pavargusių, tačiau nuoširdžių akių. Sudainuoju „Žibuoklių valsą“, „Žiemą vasarą“ ir ne vieno akys sutviska ašaromis. Kaip pasakytų mano brolis, dainuoju taip baisiai, kad žmonės net verkia. Tęsiu koncertą ir gyvenu muzikoje.  Po pasirodymo su senukais kalbu iki išnaktų, drauge sudainuojame dar vieną kūrinį. Jie dėkoja, kad juos prisiminiau, pradžiuginau širdis dainavimu. Euforija užplūsta mano kūną. Ar gali būti kas nors paprastesnio ir nuostabesnio nei teikti džiaugsmą savo muzika?

Kasdieniai maži stebuklai mane ir, neabejoju, kiekvieną lydi kasdien. Kartais smagu skaityti knygą, dainuoti, valgyti ledus, bet dar smagiau kažkuo geru dalintis su kitais. Padėti senam, užjausti mažą, pradžiuginti iš širdies sklindančia muzika ar nuoširdžiu pašnekesiu. Juk visada smagiausia ne imti, bet duoti. Tai maži stebuklai, kurie verčia judėti pirmyn ir džiaugtis net pačia juodžiausia diena.