Šventojo Pauliaus himne apie meilę aptinkame kai kuriuos tikros meilės bruožus: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kad buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Jis visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 4–7).

Popiežius Pranciškus dokumente apie meilę šeimoje komentuoja Himno meilei sąvokų prasmę. Tad publikuojame dar vieną „Amoris Laetitia“ ištrauką. Už vertimą dėkojame „Bažnyčios žinių“ redakcijai.

Mielumas

Mylėti taip pat reiškia būti maloniam, ir tokia yra žodžio aschemonei prasmė. Juo norima parodyti, kad meilė nesielgia netinkamai, nėra nemandagi ar žiauri. Būdais, žodžiais ir veiksmais yra maloni, o ne šiurkšti ar nelanksti. Nemėgsta skaudinti kitų. Mandagumas yra „jautrumo ir nešališkumo mokykla“, reikalaujanti iš žmogaus „ugdyti savo protą ir jausmus, mokytis išgirsti, kalbėti ir tam tikromis akimirkomis patylėti“.

Buvimas maloniam krikščioniui negali būti pasirinktinas ar atmestinas dalykas: tai – būtinas meilės reikalavimas, nes „kiekvienas žmogus įpareigotas būti malonus jį supantiesiems“.

Kasdien „įžengiant į kito gyvenimą, net jei tas asmuo atlieka tam tikrą vaidmenį mano gyvenime, reikia taktiškumo nuostatos nebūti įsiveržėliu, ir tai atnaujina pasitikėjimą bei pagarbą. Juo intymesnė ir stipresnė, juo labiau meilė reikalauja pagarbos kito laisvei ir gebėjimo palaukti, kol kitas atidarys duris į savo širdį“.

Norint autentiškai susitikti su kitu, būtina maloniai žvelgti į jį. Tai neįmanoma karaliaujant pesimizmui, išryškinančiam kitų trūkumus ir klaidas, galbūt taip kompensuojant savo paties kompleksus.

Malonus žvilgsnis neleidžia mums pernelyg užkliūti už kito ribotybių ir todėl įgalina, net jei esame skirtingi, vienam kitą pakęsti ir imtis bendro projekto. Maloni meilė kildina ryšius, ugdo saitus, kuria naujus integracijos tinklus, audžia tvirtą socialinį audinį.

Šitaip patys apsisaugome, nes be priklausomumo kam nors jausmo neįmanoma išlaikyti atsidavimo kitiems, galop imama ieškoti patogumo vien sau ir bendras gyvenimas tampa negalimas.

Antisocialus asmuo tiki, kad kiti egzistuoja vien jo poreikiams patenkinti ir kad tai darydami atlieka savo pareigą. Tada erdvės meilės švelnumui ir kalbai nebelieka.

Kas myli, tas geba padrąsinti, paguosti, sustiprinti ir paskatinti. Štai, pavyzdžiui, ką Jėzus sakydavo žmonėms: „Pasitikėk, sūnau!“ (Mt 9, 2); „Didis tavo tikėjimas!“ (Mt 15, 28); „Kelkis!“ (Mk 5, 41); „Eik rami!“ (Lk 7, 50); „Nebijokite!“ (Mt 14, 27).

Šiais žodžiais nežeminama, neliūdinama, neerzinama, neniekinama. Šeimoje būtina išmokti tokios malonios Jėzaus kalbos.

Dosnus nešališkumas

Dažnai kartojome, kad, norint mylėti kitus, pirma reikia mylėti save. Tačiau šiame meilės himne sakoma, kad meilė „neieško savo naudos“ arba „neieško, kas sava“. Toks pasakymas randamas ir kitame tekste: „Žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų“ (Fil 2, 4). Turint priešais akis tokią aiškią Rašto ištarą, vengtina savimeilei teikti pirmenybę, tarsi ji būtų kilnesnė už dovanojimąsi kitiems.

Tam tikrą pirmenybę savimeilei galima suprasti vien kaip psichologinę būklę, tam, kuris negeba mylėti savęs, bus sunku mylėti kitus: „Kam bus dosnus žmogus, kuris šykštus sau ? Nėra šykštesnio žmogaus už šykštų sau pačiam“ (Sir 14, 5–6).

Tačiau pats Tomas Akvinietis aiškino, kad „meilei deramiau trokšti mylėti, nei trokšti būti mylimai“ ir kad „motinos, kurių meilė stipriausia, siekia labiau mylėti, nei būti mylimos“. Todėl meilė gali pranokti teisingumą ir neužtarnautai, „nieko nesitikėdama“ (plg. Lk 6, 35), lietis iki didžiausios meilės, kuri yra gyvybę už kitus atiduoti (plg. Jn 15, 13).

Ar toks dosnumas, įgalinantis mus dovanoti neužtarnautai ir be saiko, įmanomas?

Tikrai įmanomas, nes Evangelija to ir reikalauja: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 8).

Be vidinio smurto

Pirmu himno pasakymu buvome kviečiami būti kantrūs, vengti šiurkščiai reaguoti į kitų silpnybes ar klaidas, o dabar pasirodo dar vienas žodis – paroxynetai, – kuriuo žymima vidinė pasipiktinimo reakcija, sukelta kažko, kas išoriška. Galvoje turimas vidinis smurtas, neparodomas susierzinimas, priverčiantis mus užimti gynybinę poziciją kitų atžvilgiu, tarsi jie būtų vengtini nemalonūs priešai.

Tokio vidinio agresyvumo kurstymas nieko gera neduoda. Tai mus tik susargdina ir galiausiai izoliuoja. Pasipiktinimas sveikas, kai skatina reaguoti į didelę neteisybę, tačiau žalingas, kai linksta visas mūsų nuostatas primesti kitiems.

Evangelija, priešingai, kviečia pamatyti rąstą savo akyje (plg. Mt 7, 5), o būdami krikščionys negalime ignoruoti Dievo žodžio nuolatinio kvietimo nekurstyti piktumo: „Nesiduok pikto nugalimas“ (Rom 12, 21). „Nepailskime daryti gera“ (Gal 6, 9). Vienas dalykas yra pajausti agresyvumo antplūdį ir kitas – jam pasiduoti bei leisti tapti nuolatine nuostata: „Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!“ (Ef 4, 26). Todėl diena šeimoje niekada neturėtų baigtis nesusitaikius. „Kaip galiu susitaikyti? Ar puldamas ant kelių? Ne! Mažas gestas, menkas dalykas, ir darna šeimoje bus atkurta. Pakanka mažo švelnumo gesto! Net be žodžių. Tačiau neleiskite, kad diena pasibaigtų nesusitaikius!“.

Vidinė reakcija kitų keliamo nemalonumo akivaizdoje turėtų būti palaiminimas širdyje, troškimas kitam gėrio, prašymas, kad Dievas jį išlaisvintų ir išgydytų: „Laiminkite, nes ir patys esate pašaukti paveldėti palaiminimo“ (1 Pt 3, 9). Jei reikia kovoti su blogiu, kovokime, tačiau vidiniam smurtui visada sakykime „ne“.