Artūras Jendovickis

Skaitytojams siūlome susipažinti su antruoju ciklo „GYVI ŽMONĖS“ herojumi Artūru Jendovickiu, vienu geriausių riedlentininkų Lietuvoje, pastaruoju metu atrandančiu save fotografijoje. Dar būdamas paaugliu Artūras išdrįso būti savimi, mesdamas iššūkį savo šeimai ir draugams, nepritarusiems jo gyvenimo būdui. Baigęs mokyklą Artūras keliavo, intensyviai sportavo, susidomėjo filmavimu ir fotografija. 

Artūrai, ką veiki gyvenime?

Šiuo metu studijuoju fotografiją Vilniaus Dizaino kolegijoje ir mokau vaikus važinėti riedlente. Dirbu aktyvaus laisvalaikio centre „Kablys“, į kurį pakvietė draugas, įkūręs riedlentininkų būrelį. Riedlente važinėju nuo 14-os metų – kone pusę savo gyvenimo.

Kodėl riedlentė tau tokia svarbi? Kas paskatino tave atsistoti ant jos?

Mėgau piešti graffiti. Vieną dieną kažkas iš draugų atsinešė riedlentę. Užlipau ant jos, nukritau ir pasakiau, kad niekada nebebandysiu ant jos lipti vėl, tačiau netrukus vienas draugas paprašė pasaugoti kažkur surastą riedlentę. Pabandžiau ant jos užlipti, išsinešiau ant žolės, kažką dariau. Vėliau draugas ją pasiėmė, tuomet aš įsigijau savo riedlentę. Važinėjau gatvėse, aikštėse, vėliau, atnaujinus riedlentininkų parką prie Baltojo tilto, ištisas dienas leisdavau ten - nuo 11 valandos ryto iki 23 valandos vakaro.

Oho! Tai tikra aistra, kone apsėdimas...

Įvaldęs riedlentę jautiesi kaip žuvis vandenyje. Gyveni savo pasaulyje, kuriame kiti žmonės atrodo kaip migloti juodi siluetai. Kai būni toje būsenoje, niekas neegzistuoja, užsimiršta problemos ir rupesčiai, būni euforijoje… Man tai savotiška meditacija. Pradžioje visose varžybose – tiek vietinėse, tiek tarptautinėse - gaudavau vien prizines vietas. Jau antraisiais važinėjimo riedlente metais mane pastebėjo įvairios kompanijos, pakvietė reklamuoti jų produkciją, atsirado rėmėjų. Žmonės stebi, kaip aš važinėju, po to perka drabužius, riedlentes, nes nori būti panašūs į mane. Vėliau panorau realizuoti save kitur, įgyvendinti savo idėjas. Prieš pora metų sukūriau video, kuriame atlikau tris triukus, apie kuriuos seniai svajojau. Tų triukų niekas pasaulyje nebuvo atlikęs. Žinai, tos riedlentės gana sunkus dalykas…

Net neabejoju!

Tik atrodo, kad lengva, bet iš tiesų labai sunku. Truputį pasilenksi į priekį – nukrisi, truputį atgal – irgi nukrisi… Triukų yra daug, bet ne visus pavyksta įgyvendinti. Vieną triuką bandžiau įgyvendinti du mėnesius. Nors ir žinojau, kad jo niekas pasaulyje nebuvo atlikęs, tikėjau, kad tai įmanoma. Viską padėjo užfiksuoti draugas, dėkingas jam už kantrybę…  Tas video su trimis triukais apskriejo visą pasaulį, sulaukė virš 150 000 peržiūrų. Garsiausias pasaulio riedlentininkas Tony Hawk'as jį įdėjo į savo Youtube kanalą. Iškart atsirado nauji rėmėjai, kelionės, žmonės pradėjo mane atpažinti. Lietuva man tapo per maža. Užsienyje galima užsidirbti iš tokio pomėgio, o Lietuvoje geriausiu atveju gausi nuolaidą parduotuvėje.

Ar išgyveni iš riedlenčių sporto? Kokius turi rėmėjus?

Gaunu algą už tai, kad vaikus treniruoju, nereikia pirkti aprangos, įrangos. Rėmėjai – kompanijos  ADIDAS, „King apparel”, taip pat antra pagal dydį Didžiojoje Britanijoje riedlenčių atributų platinimo bendrovė „I-FIVE DISTRIBUCI”.

Nelaikau savęs geriausiu riedlentininku, manau, kad talentingenis yra Gytis Bliuvas, vienas mano draugų. Mažai yra jam prilygstančių. Jam viskas ateina lyg iš niekur, daug paprasčiau ir natūraliau, man net kildavo klausimas, kodėl jam taip lengva, o man sunku. Bet mane geriau žino, kadangi sugebu save reklamuoti, atrasti rėmėjus. Visa tai prasidėjo, įsigijus kamerą. Filmuodavau draugus, siųsdavau draugų įrašus.

Nebijai konkurencijos?

Šiame sporte nėra rasizmo, luomų pasiskirstymo, diskriminacijos. Amžius irgi neribojamas - yra ir penkiasdešimtmečių, ir labai jaunų.

Kaip tėvai reagavo į tavo pomėgį? Ar susilaukei palaikymo ?

Tėvai manęs niekada nesuprato. Jiems iki šiol atrodo, kad reikia dirbti darbą nuo 8 iki 17 valandos, sėdėti nuleidus galvą, klausyti viršininko, gauti algą. Aš su tuo nesutinku iki šiol. Man atrodo, kad reikia daryti tai, kas tau patinka. Kai būsi senas, grauši save, kad gyvenai ne savo gyvenimą.

Papasakok apie savo vaikystę Naujojoje Vilnioje.

Gyvenau tarp vadinamųjų „marozų”. Susidomėjęs graffti pradėjau nuo jų tolti. Atsiradus riedlentei mečiau ir graffiti, ir dziudo. Aplinkiniams tai nepatiko, jie kibdavo prie manęs ir gatvėje, ir mokykloje, teko ne kartą ir susimušti. Tačiau turėjau ir draugų – visą komandą. Mes kartu išnarstėme visas Vilniaus gatveles, ieškodami vietų filmuotis ir fotografuotis. Pasidariau savo asmeninę svetainę abigj.com, kurioje skelbiu nuotraukas, video, savo pasiekimus.

Vaikams turėtum būti vos ne dievukas?

Gaunu fanų laiškų, būna ir taip, kad prieš varžybas prieina ir sako: „Tu mane įkvėpei važinėti riedlente”. Kyla noras kitiems atiduoti tai, ką gavai. Norėčiau ateityje padėti kam nors, kas neturėjo galimybės pats realizuoti savo svajonių. Važinėjimas riedlente tobulina savivoką erdvėje, lygsvarą, reakciją, užsispyrimą, nes nuolat tenka griūti, keltis ir bandyti iš naujo. Tai geriausia gyvenimo pamoka – nepasiduoti ir bandyti dar kartą.

O kaip su fotografija? Kada pradėjai fotografuoti? Čia antroji tavo aistra?

Trečioji. Antra – filmavimas. Filmuoti pradėjau prieš 12 metų, fotografuoti – prieš 4. Iš pradžių negalvojome apie video kūrimą, tiesiog norėjome į save pažvelgti iš šono, paanalizuoti, tarpusavyje varžydavomės, kas sukurs geresnį video siužetą. Po to atsirado fotografija. Mano dėstytojams kolegijoje buvo keista, nes paprastai būna atvirkščiai.

Pradėjau fotografuoti po to, kai Londone iš manęs pavogė kamerą. Susitaupiau pinigų, nusipirkau skaitmeninnį fotoaparatą ir atradau fotografavimo džiaugsmą. Iš pradžių fotografavau peizažus, architektūrą, o dabar vis labiau domina žmonės.

Įdomiai atsiveria tavo pasaulis… Iš pradžių žmonių jame nebuvo – sakei, kad aplink matei tik juodus siluetus. Dabar tu juos jau stebi per fotoobjektyvą. Ar nemanai, kad augi, ritiesi it drugelis iš vikšro kokono?

Dar nelabai suprantu, kaip reikia fotografuoti žmones, bet pažiūrėjęs filmą „Meninykai” apie tris žymiausius Lietuvos fotografus – Algimantą Kunčių, Antaną Sutkų ir Romualdą Rakauską – užsidegiau noru tą daryti. Pamačiau panašumą tarp mano ir R. Rakausko nuotraukų. Jis yra sakęs, kad gailisi, jog daugiausia fotografuodavo vaizdus, mažokai – žmones, nes dabar tie seniai fotografuoti vaizdai jam atrodo niekam verti, o žmonių fotografijos be galo įdomios ir vertingos. 

Fotografijoje yra daugybė taisyklių, kurias reikia išmokti. Gera patarlė: „Išmok taisykles, kad po to jas laužytum ir taptum profesionalu”. Taip atsiranda savitumas, nes tik tuomet atsiveria savas braižas.

Ar nemanai, kad fotografija nustelbs riedlentes? Gal labai azartiškai pasinersi į fotografiją?

Gali taip nutikti. Mano kūnas jau nebe keturiolikmečio. Anksčiau važinėjau po dvylika valandų kasdien, dabar tik kokias penkias, o vėliau - dar mažiau. Esu pasinėręs į fotografiją, kasdien žiūriu video, lankau parodas, skaitau knygas.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Rasa Baškienė

Daugiau autoriaus straipsnių galite rasti autoriaus puslapyje.