Ar artėti Dievo link gali padėti tik harmoningas menas? Su tokiu klausimu kreipėmės į menotyrininkę, dailininkę, Bažnytinio paveldo muziejaus direktorę Sigitą Maslauskaitę. Pokalbis aprėpė kur kas daugiau kontekstų.

Kilo klausimų, ar tai, kas sakralu, apskritai gali būti išreikšta jutimais prieinamu pavidalu. Taip pat kalbėjome ir apie tai, kad apie šventybę gali kalbėti bet koks menas, netgi nepriklausomai nuo objektyvios jo vertės. Daug kas priklauso nuo žmogaus pasirengimo jį priimti. Tačiau, kaip sakė S. Maslauskaitė, šiandien Dievas prabyla absoliučiai bet kur. Net ir labiausiai išsilavinusį menotyrininką šventybės pojūtis gali sukrėsti prie paprasčiausios plastikinės Marijos statulėlės. 

Kaip menas gali inspiruoti žmogaus dvasines paieškas, padėti artėti dvasinio kelio link? 

Menas iš tiesų gali padėti artėti prie Dievo, tokių pavyzdžių žinome ir iš šventųjų, ir iš pasauliečių gyvenimų. Santykyje su menu kai kurie netgi išgyvena atsivertimą. Atsivertimo istorijos žmogų sukrečia, suvirpina, atveria estetinė patirtis. Tuomet žmogus tarsi paruošiamas artimesniam susitikimui su Dievu. Kai šv. Pranciškas meldėsi prie Nukryžiuotojo, minimas jo rankos nuleidimas, apkabinimo išgyvenimas.

Žvelgiant meno istoriko žvilgsniu, svarbi ir formų kaita. Bizantijos laikais buvo kalbama vien apie anapusybę, tokį neregimą, neapibrėžiamą Alfa ir Omega Dievą, Pranciškaus laikais religinis menas jau tampa artimesnis žmogiškai būčiai. Kai kūrinyje atsiranda daugiau realizmo, žmogus greta jo gali išgyventi daugiau jaudulio, estetinės patirties.

XVI a. pabaigos baroko didieji dvasios meistrai siūlydavo atvaizdą kaip vedlį maldoje, meditacijoje, kontempliacijoje. To vedlio funkcija būdavo padėti susitikti su Dievu, žengti tuos pirmuosius žingsnius. Barokas tam turėjo labai stiprius vizualinius instrumentus. Taip pat ten nėra išryškinta vien didaktinė, katechetinė atvaizdo funkcija. Meno kūrinys turėdavo ir sujaudinti, priversti sukrusti.

Tačiau žvelgiant į šių dienų kontekstą norėtųsi paklausti, ar Dievo link gali vesti vien religinis menas? 

Su Apšvieta, naujuoju žmogumi viskas labai pasikeičia. Šiandien kyla labai įdomių religijotyrininkų ir menotyrininkų diskusijų, esą sakralaus atvaizdo sąvoka yra oksimoronas. Šiandieniai filosofijos grandai teigia, kad Dievop žvelgti gali padėti tik Niekis ir Tuštuma. Jie teigia, kad susivienijimas, buvimas su Dievu negali būti apibrėžiamas jokiomis figūromis.

Be abejo, sunku susitaikyti, kad pliekiamas vien vaizduojamasis menas. Kuo teptukas yra prasikaltęs labiau už plunksną? Tarsi pavaizduoti dieviškosios patirties būtų negalima, o aprašyti įmanoma...

Menas iki Renesanso yra tik liturginis, skirtas šventybei, o nuo Renesanso prasideda meno epocha. Nuo meno epochos sakralaus meno sąvoka tampa labai komplikuota. Tuomet ir pradedame susidurti su sakralinio meno sąvokos oksimoronu. Kai menas tapo labai turtingas, Baroko epochos mistikai, tokie kaip šv. Teresė Avilietė, šv. Kryžiaus Jonas, pradėjo kalbėti, kad Dievas gali būti patiriamas tik tuštumoje, apvalytoje nuo vaizdinių.

Pavyzdžiui, Tomui Sodeikai menas ir šventybė yra oksimoronas. Jis metodologiškai pagrindžia, kad tik per abstrakciją gali artėti prie dieviškumo.

Kas yra Tuštuma ir Niekis? Net jei žmogus ir pasiektų tą būseną, bent jau pradiniame taške, ir kol esame šioje Žemėje, mes nesame laisvi nuo pojūčių. Pasaulį mes pažįstame per pojūčius. Kas gali vesti Tuštumos link?

Šioje vietoje būtų galima cituoti ir šv. Bernardą Klervietį, Bonaventūrą, šv. Kryžiaus Joną. Jiems visiems kontempliacija ir meditacija yra žingsnis po žingsnio artėjimas dieviškosios meilės link. Kuo labiau artėji, tuo labiau turi apsivalyti nuo vaizdinių, fantazijos, pojūčių. Visos penkios juslės, kurios yra labai svarbios meditacijos pradžioje, vėliau turi išnykti. Susivienijimas su dieviškąja meile gali įvykti tik visiškoje naktyje. Tą patį kalba ir šv. Teresė Avilietė.

Baroko mistikai jusdavo įtampą su įsikūnijimo slėpiniu. Dėl kalbėjimo apie pojūčių išnykimą kartais jiems tekdavo aiškintis ir vyresnybei, ir inkvizitoriams, nes atrodydavo, kad šioje vietoje anuliuojama Kristaus žmogystė.

Tačiau realus atvaizdas, potyris per jį būdavo labai svarbus žengiant dvasiniu keliu. XII–XIII a. mistikų yra labai akcentuojama būtent Kristaus žmogystė. Taip pat ikonodulai laimėjo vien remdamiesi įsikūnijimo dogma. Kitu atveju būtų laimėję ikonoklastai, nes Dievo apibrėžti vaizdiniu tarsi neįmanoma. Žmogiški potyriai, pasaulio suvokimas, be abejo, negali būti tik žemiški, glūdintys vien instinktų lygmenyje. Nuo Budos iki Thomo Mertono visi kalba apie Niekį.

Teko skaityti vieno šių dienų kunigo jėzuito, kuris per savo asmeninę prizmę aptaria, kaip kiekviena skirtinga meno rūšis – literatūra, dailė, muzika, spektaklis – padeda artėti žmogui Dievo link per savo suteikiamą skirtingą pojūtį. Jis nenagrinėja tiesiogiai religijai skirtų meno kūrinių, tačiau vis tiek pabrėžia, kad žmogus artėjimą Dievo link per pojūtį išgyvena tik per harmoningą meną. Analizuodamas dailę, pasitelkia romantinį gamtos misticizmą, gręžiasi į peizažą, taip pat teigė, kad abstraktusis menas žmogui to neduoda, nes žmogus jame neatpažįsta konkrečių aplinkos objektų. Iš tiesų žmogus gali pajusti šventybę ir per haiku būdingą pasaulėjautą, per harmoningą gamtos vaizdą, bet tai kalba tik apie vieną gyveno pusę. Tačiau mene, kaip ir gyvenime, žmogus Dievo link gali artėti ir per skausmingą, dramatinę patirtį, netgi per atvertų žaizdų parodymą.

Manau, kad tokius tekstus skaityti labai sudėtinga. Man pačiai netgi buvo šiek tiek sunku skaityti šv. Jono Pauliaus II laišką menininkams. Labai akcentuojamas harmonijos, klasikinio grožio vaidmuo. Tai kartais kelia vidinį prieštaravimą.

Netgi šiuolaikiniai teologai, religijotyrininkai randa labai daug Dievo paieškos teigiamų aspektų būtent šiuolaikiniame mene. Pavyzdžiui, vienas jėzuitas užsimena, kad lankydamasis šiuolaikinio meno renginiuose, žvelgdamas į meną, kuriame daug riksmo, klyksmo, sakė, kad jam tai buvo didelis sukrėtimas. Tokia šiuolaikinė dailė jam buvo tarsi didelė klausykla. Tai buvo ne tiek socialinė, politinė istorijos ir šiandienos skaudulių refleksija, kiek potyris, galimybė viską išgyventi ir apmąstyti pačiam.  Šis jėzuitas būtent brutalioje meno raiškoje įžvelgė tikrąjį ontologinį ilgesį.   

Turiu vieną draugę, kuri nėra praktikuojanti katalikė, neturėjusi jokio santykio su krikščionybe. Vieną kartą ji sakė, kad žiūrėdama į Giovani Bielinio „Pietą“ patyrė atsivertimą. Galima atsiversti, bet neįsivaizduoju, kad neturintis meninių įgūdžių šiuolaikinio pasaulio sekuliarus žmogus taip galėtų suvokti meno kūrinį, kaip jį patyrė mano draugė, turinti meno kūrinio skaitymo instrumentus.

Šiandien, dirbdama Bažnytinio paveldo muziejuje, neįsivaizduoju, kad kalbėdama su šiuolaikinio pasaulio sekuliariu žmogumi, rodydama jam šedevrą galėčiau kokiu nors būdu perteikti patyrimą, kad kūrinys pradėtų jį veikti. Tai neįvyksta per imperatyvą. Išaiškinus kokio lietuviško paveldo objekto išskirtinumą galima sukelti nacionalinio pasididžiavimo jausmą. Tačiau eiti dievoieškos link šiandienos pasaulyje yra parodoksalus dalykas.

Keista, kad įvairūs stebuklai, sukrėtimai gali įvykti prie kičinio paveiksliuko, meninės vertės neturinčio kūrinio. Tai yra tam tikras apsivertimas. Meno epochoje sukrėtimą žmogus patirdavo prie klasikinio grožio kategorijomis vertinamų kūrinių, o meno po meno epochoje kalbėti apie objektyvius grožio, gėrio, ritmo kriterijus tampa labai sudėtinga. Ypač per juos šiandienos žmogui sunku kalbėti apie Dievą. 

Menas veikia žmogaus jutimus, bet tai vyksta priklausomai nuo to, kaip jutimai yra išlavinti. Vienokius ar kitokius jutimus turi kiekvienas žmogus. Vienų jutimus labiau veiks kičas, kitų – daugiau kalbantis menas.

Jei kalbėtume tik apie kūrinį, šis teiginys būtų teisingas. Tačiau Dievas gali ateiti bet kur. Jis gali apsireikšti ir prie kičinės skulptūros, ir prie klasikinio menininko kūrinio, ir prie klykiančio performanso. Žmogaus santykis su kūriniu vyksta vienoje platformoje, bet kai atsiranda beplatformis Dievo momentas, patirtys gali absoliučiai apsiversti. Dievas net ir meno istoriją išmanantį žmogų kaip žaibas, jam pačiam nesitikint, galėtų nutrenkti prie pačios paprasčiausios tiražuojamos Lurdo Marijos skulptūros.

Nuostabu, kai žmogų kūrinys sukrečia estetiškai ir jis gilindamasis į šį patyrimą gali netgi nueiti prie klausyklos. Tačiau paradoksaliai daugiau prisiminčiau pavyzdžių, kurie rodo, kad šiandieniame, sekuliariame, pasaulyje Dievas muša per žmogaus puikybę ir jis gali prabilti aplinkoje, visiškai priešingoje intelektualiai, rafinuotai, be galo skoningai įrengtai erdvei. 

Dabar reikia kalbėtis su šiuolaikiniu žmogumi. Jam neužtenka rodyti vien Rafaelį ar Mikelandželą. Šiuolaikinis menas labai dažnai savo performansišku, ypač jusliniu poveikiu gali daugiau pasakyti apie anapusybę negu tobulas Renesanso darbas, apie kurį labai daug reikia žinoti.

Įdomų žvelgti ir į pastarųjų dešimtmečių sakralaus meno, jei galima taip sakyti, raidą. Daug kas pereina į simbolį, užuominą, atsiranda šiurpo, skausmo elementų, jei religinis menas atliepia tam, kas vyko istorijoje. Po istorinių kataklizmų atrodytų tarsi nesąžininga viską vaizduoti švelniai ir gražiai. Taip pat vaizdinių minimalėjimas adekvačiai atliepia mūsų visuomenės raidai. Tačiau didžiajai daliai visuomenės prie pokyčių religiniame mene kol kas priprasti yra sunku, jų pojūčių, netgi juslių tai taip stipriai neveikia, kartais netgi erzina.

Tai yra tarsi kalbėjimas užsienio kalba, kurios didžioji auditorijos dalis nesupranta. Pavyzdžiui, abstraktus Kryžiaus kelias yra tiesiog papasakotas kitaip, nors kalbama visiškai apie tą patį. Reikia tiesiog išmokti tą abstraktaus arba transgresyvaus meno kalbą. Nors, be abejo, galima ir nesimokyti, tiesiog praeiti pro šalį, bet tada atmetimas yra paviršutiniškas.

Tačiau išmokti galima tik intelektiniu lygmeniu. Ar įmanoma išmokti jausti? Reikia tokio meno aplinkoje įsibūti.

Meno istorijos pedagogika sako, kad tai yra įmanoma. Modernaus meno centras deda daug pastangų, kad kuo platesnė visuomenės dalis suvoktų šiuolaikinę lietuvišką dailę. Stengiamasi tai aiškinti paprasta, suvokiama kalba. Tam padeda profesionalai, menotyrininkai. Siekiame, kad abstraktus kūrinys nebūtų prieinamas vien tam tikram elitui. Edukacinis darbas yra reikalingas.

Tačiau perkėlus meną į bažnyčią, sakralią erdvę, kunigas turėtų bent keletą kartų pamokslo metu paaiškinti tokius kūrinius. Dvasininkai bent jau iš pradžių turėtų pasistengti. Tačiau tiesa, kad per laiką sakralioje erdvėje tas menas turi prigyti, įsibūti. Viena yra muziejaus lankytojams paaiškinti jiems iš pirmo žvilgsnio nesuvokiamą kūrinį, tačiau visai kitas dalykas, kaip religinėje praktikoje tas abstraktus kūrinys gali būti naudojamas, įvesdinamas. 

Norėtųsi kalbėti ir apie menininko kelią. Tarsi įprasta įsivaizduoti, kad menininkas yra gyvenęs spalvingą gyvenimą, pažinęs tamsiąją jo pusę, tai natūraliai atspindėjo ir jo kūriniai. Vėliau jis patyrė atsivertimą, šviesos patirtį, ir jo kūryba po to tampa tokia lengva, pastelinė, šviesi. Bet ir tuo norisi abejoti.

Iš tiesų yra buvę menininkų, kurie gyveno bohemišką gyvenimą ir kūrė šedevrus, o atsivertę nebesukūrė nieko arba ką nors labai prasto. Buvo menininkų, kuriems tikėjimo praktikavimas davė labai daug jėgos. Daugiausiai tokių pavyzdžių tarp muzikų. Kiekvienas atvejis yra labai individualus.

Buvo menininkų, kurie vykstant karams, koncentracijos stovykloms atsisakė kontempliacijų, meditacijų, norėjo kalbėti apie aštrius, probleminius būties klausimus. Tačiau netgi XX a. baisybių kontekste buvo tokių, kurie sėdėjo tarp keturių sienų ir kūrė tradicinius, religinius šedevrus. Pavyzdžiui, Sezannas. Jo draugai žūva kare, o jis ir toliau tapo savo kalną.