Lietuvos nacionalinis dramos teatras birželio 15-22 d. rengė šiuolaikinės dramaturgijos skaitymus. Buvo pristatytos 4 pjesės: Elfriede Jelinek „Prašytojai“, Ewald Palmetshofer pjesė „Viengungė“, Tadeuszo Słobodzianeko pjesė „Jokūbo istorija“ ir Ivano Vyrypajevo „Nepakeliamai ilgi apsikabinimai“. Po skaitymų vyko diskusijos, kuriose dalyvavo dalies pjesių autoriai ir skaitymų rengėjai. Pasak LNDT generalinio direktoriaus Martyno Budraičio, skaitymais siekiama suteikti galimybę Lietuvos teatro kūrėjams ir žiūrovams susipažinti su originalia šiandienos Europos dramaturgija bei skatinti aktorių ir režisierių kūrybinę veiklą. Poetas, eseistas, dramaturgas ir vertėjas Rolandas Rastauskas teigė, kad LNDT šiuos skaitymus parengė kaip tyrimą. „Skaitymų  tikslas – nustatyti pjesių potenciją virsti spektakliais. Jau yra žinoma, kad Oskaras Koršunovas statys Elfriedes Jelinek pjesę „Prašytojai“, o kitų pjesių likimai dar neaiškūs“, – pasakojo jis.

Nepagrįsta neapykanta pabėgėliams

Pirmasis skaitymas buvo paruoštas režisieriaus Oskaro Koršunovo pagal Elfriede Jelinek pjesę „Prašytojai“, paremtą Aischilo drama „Prašytojai“. Joje kalbama apie šiandien ypač aktualią temą – pabėgėlius. Jų pačių balsais pasakojama 60 Vienos bažnyčioje besiglaudžiančių pabėgėlių iš Lampedūzos istorija. Šie žmonės nusprendė protestuoti prieš nežmoniškas gyvenimo sąlygas bei deportaciją. E. Jelinek, tiesiogiai kreipdamasi į žiūrovus, kelia žmogaus teisių bei žmoniškumo problemas.

Po skaitymo vykusioje diskusijoje O. Koršunovas teigė, kad visi jo spektakliai kalba apie humanizmą. „Žmogus yra žmogus su viskuo, kas jame yra gera ir bloga, ir tai reikia mylėti. „Prašytojai“ irgi yra apie tai“, – teigė režisierius.

„Aš buvau Graikijoje ir mačiau daugybę pabėgelių. O Lietuvos visuomenėje juk jų nėra, tai iš kur ta neapykanta ir baimė?“– klausė jis. O. Koršunovas įsitikinęs, kad Lietuvoje, ne taip kaip Graikijoje, pabėgėliai nėra socialinė problema. Tad neįmanoma suvokti iš kur ta neapykanta. Tai, režisieriaus nuomone, yra labiau dvasinė problema, kurią mes turime permąstyti ir pagalvoti, ką darome.

Kalbėdamas apie II Pasaulinį karą, jis nurodė sąsają tarp lietuvių ir pabėgėlių. Pasak režisieriaus, didžioji dalis lietuvių buvo pabėgėliai, netgi tremtinius galima vadinti pabėgėliais, nes juk niekas nebėga savo noru. „Tai kodėl mes neturime tvirtos empatijos pabėgėliams?“, – stebėjosi O. Koršunovas. Be to, jis kalbėjo ir apie Ruklos bei Pabradės centrus, kuriuose atsiduria pas mus patekę pabėgėliai. Sąlygos ten, anot jo, primena konclagerį. Negana to, ten įkurdinti musulmonai, pasak režisieriaus, yra maitinami kiauliena, nors jos negali valgyti.

Spektaklyje O. Koršunovas žada kalbėti apie mus pačius, nes, jo nuomone, mes visiškai nesuprantame pasaulio, nesuprantame, kas yra išvarymas. Šis spektaklis bus tiek apie karo pabėgėlius, tiek apie tai, kas vyksta Rukloje, ir tai, kad tam tikra prasme mes visi esame pabėgėliai, nes nuo seno visame pasaulyje vyksta emigracijos procesas.

Kartų santykiai

Antrąjį skaitymą pagal Ewaldo Palmetshoferio pjesę „Viengungė“ parengė režisierius Paulius Ignatavičius. Ši pjesė yra labai paini ir nevienareikšmiška. Persipynęs siužetas pasakoja apie tris skirtingų kartų moteris – močiutę, mamą ir anūkę. Močiutė II Pasaulinio karo metu išdavė ir pasiuntė myriop dezertyruoti nusprendusį karininką. Viduriniosios kartos moteris pjesėje parodoma kaip nesugebanti užmegzti artimo ryšio tiek su mama, tiek su dukra. O jauniausioji nesėkmingai ieško meilės ir gilinasi į močiutės praeitį.

Po skaitymo vykusioje diskusijoje P. Ignatavičius kalbėjo apie svarbiausius pjesėje keliamus klausimus. Jis pažymėjo, kad E. Palmetshoferis turi gebėjimą perteikti šių dienų žmogaus suskaldytą būvį, srautinį mąstymą ir fragmentišką pasalėžiūrą.

Režisieriui šioje pjesėje svarbiausia pasirodė jauno žmogaus santykis su senelių ir tėvų karta. P. Ignatavičius ėmėsi šios pjesės norėdamas suvokti II Pasaulinio karo laikmetį ir savo santykį su to laikmečio karta. Analizuodamas pjesę jis domėjosi žydų klausimu, kalbėjosi su savo seneliu ir tėvu. Pasak režisieriaus, norėjosi sužinoti, kaip žmogus elgiasi ekstremaliomis aplinkybėmis, kuo jis gali remtis, kas atstoja jo vertybes.

„Viengungės“ pagrindinė veikėja yra moteris, kuri tuo metu egzistavusioje sistemoje atlieka teisingą veiksmą, bet, sistemai pasikeitus, tampa nusikaltėle ir yra teisiama. Pjesėje vaizduojama anūkės laikysena močiutės atžvilgiu, jos bandymas suvokti močiutės pasirinkimą. Su šia laikysena bandė susitapatinti ir P. Ignatavičius, svartydamas, kas būtų, jeigu jo senelis būtų taip pasielgęs: ar ta senelio kaltė kažkaip jį veiktų, ar jis pasmerktų jį. „Koks mano, kaip jaunosios kartos, santykis su praeitimi, su senelių karta?“ – mąstė režisierius. Sovietmečiu buvo daug žmonių, kurie pataikavo valdžiai, koloboravo, bandė išgyventi, tad kyla klausimas, ar jie elgėsi neteisingai, ar būtinai turėjo prieštarauti, eiti prieš sistemą ir tokiu būdu patys nukentėti? Į šiuos klausimus P. Ignatavičius ir bandys ieškoti atsakymų E. Palmetshoferio pjesėje „Viengungė“.

Nei žydas, nei lenkas, nei kunigas

Trečiasis šiuolaikinės dramaturgijos skaitymas vyko pagal Tadeuszo Słobodzianeko pjesę „Jokūbo istorija“. Žiūrovams buvo pristatyta pirmoji pjesės dalis. Joje pagrindinis veikėjas Marianas papasakojo savo gyvenimo istoriją: kaip tapo katalikų kunigu, su kokiais sunkumais jis susidūrė bažnyčioje bei ką išgyveno sužinojęs, kad yra žydas. Ši dramatiška istorija yra paremta tikrais faktais. Apie tikrąjį žydą kunigą yra sukurtas dokumentinis filmas „Kryžkelėje“ (lenkų k.) bei, pasak T. Słobodzianeko, neužilgo bus išleista knyga.

Po skaitymo vykusioje diskusijoje T. Słobodzianekas trumpai papasakojo, kaip klostosi pagrindinio veikėjo Mariano likimas antroje pjesės dalyje. Joje, pasak autoriaus, herojus jaučiasi vis blogiau: jis nori būti kunigu, bet Bažnyčia jį atmeta, kadangi jis bando apjungti žydus ir katalikus. Tuomet jis švyksta į Izraelį, ten įstoja į kibucą. Tačiau Marianas išmetamas iš ten, nes nenori atsisakyti kunigystės. Tuomet herojus bando savo jėgas žydų krikščionių vienuolyne, bet ir iš jo yra išmetamas. Galiausiai jis lieka vienas ir visiems svetimas: nei žydas, nei lenkas, nei kunigas.

Pasak T. Słobodzianeko, Mariano gyenimo drama ta, kad jis viską savyje bando suvienyti: žydišką kilmę ir katalikybę. Jis seka Kristumi ir jaučiasi savo situacijos auka. Herojui atrodo, kad sudėjus auką, Bažnyčia ir žydai pradės draugauti, bet yra visiškai atvirkščiai. „Tad ši istorija yra apie žmogų, kuris stengiasi būti kaip Kristus, bet lieka Don Kichotu“, – papasakojo pagrindines pjesės mintis T. Slobodzianekas.

Pjesės skaitymo rengėjas Rolandas Rastauskas taip pat trumpai pakomentavo „Jokūbo istoriją“. Pasak jo, susidaro įspūdis, kad Marianas per visą savo gyvenimą neprisilietė prie kito žmogaus. Todėl šią istoriją jis visų pirma pasakoja sau. Jis tampa žmogumi be tapatybės, bet tam tikra prasme ir visiškai laisvu.

„Jokūbo istorijoje“ T. Slobodzianekas tęsia antisemitizmo temą, su kuria lietuviai jau susipažino ankstesnėje jo pjesėje „Mūsų klasė“. „Jokūbo istorija“, pasak autoriaus, tarsi pratęsia „Mūsų klasę“, nes atsako į klausimą, kas būtų jeigu ankstesnės pjesės veikėja Zocha būtų išgelbėjusi kitos veikėjos, Doros, vaiką.

Pasak pjesės autoriaus, „Mūsų klasė“, įvairios istorinės knygos ir filmai papasakoja svarbių dalykų apie pasaulį. Tačiau T. Slobodzianekas pastebėjo, kad, pasak Lenkijoje atliktų sociologinių tyrimų, 30% išaugo antisemitizmas. Labiausiai autorių stebina tai, kad šis nepakantumo mechanizmas atgimsta jaunojoje kartoje – šiuolaikiniai Lenkijos jaunuoliai, anot jo, yra antisemitai ir konservatyvių pažiūrų.

Ateiviai, skatinantys keisti gyvenimą

Paskutinysis skaitymas buvo parengtas pagal Ivano Vyrypajevo pjesę „Nepakeliamai ilgi apsikabinimai“. Ši pjesė nukelia į Niujorką ir supažindina su keturiais veikėjais. Visi jie išgyvena gilią tuštumą savyje, gyvenimas jiems teikia tik kančią, kol, atrodo, pasiekus visišką dugną išgirsta savyje kažkokį balsą. Tai visatos balsas, skatinantis pereiti pragarą ir pradėti gyventi.

Po skaitymo vykusią diskusiją jos moderatorius Jonas Dagys pradėjo nuo pastabos apie pjesės pabaigą, kuri sudaro įspūdį, kad išeities nėra, nes veikėjai miršta. Bet, pasak I. Vyrypajevo, tai netiesa, nes veikėjai išskrenda į kitą galaktiką kur gyvenimas tęsiasi. „Jie suprato, kad visatoje nėra mirties, yra tik nesibaigianti gyvybė“, – paaiškino pjesės autorius. I. Vyrypajevo nuomone, gyvybė neatsirado, todėl ir nesibaigs. Pjesės veikėjai apie tai ir kalba.

I. Vyrypajevas pasakojo, kad pjesė „Nepakeliamai ilgi apsikabinimai“ gimė kaip Vokiečių teatro, esančio Berlyne, užsakymas. Ši pjesė skirta autoriaus 21 metų sūnui. „Kuomet jis pamatė šį spektaklį Maskvoje, pasakė: aš supratau, kad galima viską sau leisti, ir niekas tavęs nebaudžia; esu laisvas rinktis būti šviesos ar tamsos pusėje“, – pasakojo I. Vyrypajevas.

Ši pjesė, anot autoriaus, paremta nauja teatro technika – klasikinio ir postmodernaus teatro sujungimu. Tai pasakojamasis stilius. Pasak I. Vyrypajevo, aktorius scenoje būna, t.y. neįtikinėja kitų, kad yra kitas žmogus, bet parodo savo potyrius, bando išlaikyti žiūrovo dėmesį, jis žiūri tarsi iš šalies, sakydamas ne „aš“, bet „jis“.

Į pjesės veikėjų sąmonę atskrenda ateiviai tam, kad jie galėtų kalbėtis. Ir tai nėra metafora – teigia autorius. „Kas būtų, jeigu ateiviai nebūtų atskridę? Kur žmoguje yra impulsas, kuris keičia gyvenimą?“ – klausė I. Vyrypajevas. Tas ateivis galvoje, pasak autoriaus, yra supratimas, kad aš turiu kažką daryti su savo gyvenimu. O vidinis impulsas, apie kurį pjesės veikėjams kalbėjo ateivis, yra suvokimas, kad esi gyvas, tai kontaktas su savimi pačiu. „Ir kuo gyvesnis esi, tuo ir gyvenimas aplink tave tampa gyvesnis“, – paaiškino pjesės esmę I. Vyrypajevas.