Gyventi tarp giežtos regulos ribojamų „naujosios laisvės sienų“ –  gyvenimo kryptis, kurią pasirinko trapistų vienuolis Thomas Mertonas (1915–1968), savųjų knygų skaitytojams, matyt, labiausiai žinomas dėl raginimo naujai atrasti kontempliatyviąją maldą. Pastaroji tapo ne tik gyvybės šaltiniu vienuoliui, bet taip pat jo aktyvios veiklos Bažnyčios gyvenime bei visuomenėje priežastimi. Šio trapistų vienuolio socialinis sąmoningumas ir raginimai dar prieš Vatikano II Susirinkimą buvo žinomi ir tuometiniam popiežiui Jonui XXIII-ajam. Pirmasis T. Mertono laiškas jį pasiekė dar 1960-aisiais: domėtasi naujojo apaštalavimo galimybėmis, išreikštas susirūpinimas pasaulio įvykiais, pastebėta, jog už vienuolyno sienų paliktas pasaulis turi vietą trapisto vienumoje.

Apie uždaro vienuolyno bei pasaulio santykius T. Mertonas svarstė daugelyje savo veikalų, vienas jų – 1948-aisiais pasirodžiusi autobiografija Septynaukštis kalnas, pradėjęs šio vienuolio rašytojo bei žymių visuomenės veikėjų, skaitytojų dialogą. Susirūpinęs moderniųjų laikų solipsistinėse iliuzijose paskendusia, dualistiniu mąstymu tikrovę grindžiančia visuomene, vienuolis siekė kasdien gyventi Dievo artumoje (kasdienė patirtis, savęs pažinimas jam leido kalbėti apie Dievą ir su Dievu). Vienoje savo esė vienuolis rašė: „aš esu, kitais žodžiais tariant, žmogus moderniajame pasaulyje. Tiesą pasakius, aš esu pasaulyje lygiai taip, kaip ir jūs esate. Kur pirmiausia turėčiau ieškoti šio pasaulio,  jei ne savyje?“(Is the World a Problem?, 1966). Tapatybės, žmogaus nuodėmingumas bei Dievo gailestingumo paieškos, viena vertus, visuomet išliko asmeninė patirtis, tačiau būtent todėl – ir tiltu tarp vienumos bei sociumo. Kodėl? Nes vienuma – tai kartu gundymas, kai socialinis gyvenimas veikiau deformuoja. Kai tu, trokšdamas vienumos, tampi susiskaldžiusiu ir dar labiau save pasaulyje įtvirtinti siekiančiu individu. Tačiau vienuma lieka ir troškimu (kalbame, žinoma, ne tik apie pašaukimą vienuoliniam gyvenimui) – iš tiesų nubusti. Nes „tikroji vienuma nėra tik atsiskyrimas. Ji siekia vienybės“ (Notes for a Phylosophy of Solitude, 1960). Taigi vienuma – tai ne patogus, uždaras buvimas (pasak T. Mertono, tarsi gimdoje), atvirkščiai – tai gyvenimas dykumoje.

Dykuma, vienuma pirmiausia kelia baimę. Mat čia, atsisakydamas visko, ką žinai, ir siekdamas būti tuo, kas esi, taip pat esi gundomas. Ir pirmuoju iššūkiu, matyt ir tampa pati nežinomybė ir patiriamas niekumas. Taip pat – suvokimas, jog tai vienuma, kuria dalinasi visi. Galiausiai, kai atrandama vidinė vienuma, tiesiog supranti, ką reiškia būti žmogumi, Dievo kūriniu. Taip tavo tikslas – atrasti (tuo pat veiksmu – leisti būti Dievo atrastam) savąją prgimtį, tikrąjį aš. O šis aš – tai  naują kokybę kasdieniam gyvenimui teikiantis vidinis, dvasinis . Jis, pasak Mertono:

[…] visuomet yra vienas, visuomet yra universalus. Šiame giliausiame mano paties veinuma susitinka su kiekvieno kito žmogaus ir Dievo vienuma. Taigi jis peržengia perskyras, yra virš to, kas riboja, virš savanaudiško savęs teigimo. Tik šis slapčiausias tikrai myli Jėzaus dvasia ir meile. Šis yra pats Kristus, gyvenantis mumyse: ir mes jame, gyvenantys Tėve (Notes for a Phylosophy of solitude, 1960).

Dėl Dievo gailestingumo Kristui tapus žmogumi, Jis ir yra patiriamos vienumos (Jo kančia Getsemanės sode) bei gimstančios vienybės (Bažnyčios visuotiniumas) priežastimi. Krikščionio gyvenimas pirmiausia – būti žmogumi dėl Kristaus aukos mistiniu būdu jau jau dabar gyvenančiu vienybėje su Dievu bei su artimu.

Kai tikėjimu atpažįsti Kristų savyje (tavasis pašaukimas – tapti tokiu Kristumi, kokiu tik tu ir gali būti), kartu patiri ir nuomonę, sutarimą, reiklumą peržengiančią vienybę. Nes „mūsų tikėjimas duotas mums ne tam, kad svarstytume, ar mūsų kaimynas yra Kristus ar ne, bet tam, kad atpažintume Kristų jame ir padėtume mūsų meilei jį bei save pačius dar labiau perkeisti į Kristų“ (The Power and Meaning of Love, 1960). Taigi atrodo, jog T. Mertono siūloma vienuma pirmiausia tikrai nėra fizinis atskyrimas. Greičiau tai – tikėjimo gyenimas, laisvė nuo poreikio atriboti save nuo kitų jus paneigiant. Laisvė nuo viso to, kas trukdo kitą matyti kaip reikalingą bei vertą tavo rūpesčio bei meilės (pasak Mertono, mylėdamas kitą, jį padarai vertu meilės). Būtent taip, pačiu savimi, mus kiekvieną asmeniškai būčiai kviečia Dievo kuriantis žvilgsnis.

antradiena.wordpress.com