Adaukto Marcinkevičiaus parodos ekspozicija Nacionalinėje dailės galerijoje

Evgenios Levin nuotrauka

Liepos 1 – rugsėjo 18 dienomis, minint 80-tąsias Adaukto Marcinkevičiaus gimimo metines, Nacionalinėje dailės galerijoje vyksta pirmoji personalinė šio autoriaus 19541959 metų fotografijų paroda „Optimistai ir skeptikai“. Parodą lydi retrospektyvinė knyga apie A. Marcinkevičiaus gyvenimą ir kūrybą.

Ši paroda, kuruojama fotografijos istorikės Margaritos Matulytės, iš dalies atkuria istorinę teisybę. Visi mes puikiai žinome Lietuvos fotografijos mokyklos kūrėjus ir narius, lietuviškos humanistinės fotografijos pionierius: psichologinio portreto meistrą Antaną Sutkų, romantiką Romualdą Rakauską, simbolistą Aleksandrą Macijauską, Algimantą Kunčių ir kitus. 1968 metais Vilniaus dailės muziejuje surengta meninės fotografijos paroda vadinama lūžiu, išsilaisvinimo iš propagandinio vaizdavimo atskaitos tašku. Vėliau fotografijos kaip meno šakos statusą padėjo įtvirtinti 1969 m. Maskvoje surengta paroda „9 Lietuvos fotografai“, tais pačiais metais įsteigta Lietuvos fotografijos meno draugija ir t.t. Tačiau pirmuosius meninės fotografijos pokario Lietuvoje grūdus pasėjo būtent Adauktas Marcinkevičius.

Adaukto Marcinkevičiaus parodos ekspozicija Nacionalinėje dailės galerijoje

Evgenios Levin nuotrauka

Tylos minutė

Margarita Matulytė pabrėžia, jog nė vienas iš mano išvardytųjų fotografų Marcinkevičiaus nevadino savo mokytoju, o „priežastis suprantama – jų pirmtakui neužteko laiko ir jėgų įsitvirtinti tarp klasikų“. Ir iš tiesų, A. Marcinkevičius iš gyvenimo pasitraukė 1960-aisiais, būdamas vos 23 metų. Tačiau per trumą savo gyvenimą, našlės Rymantės Šerkšnytės žodžiais tariant, buvo tikras šviesulys. 1958 metais A. Marcinkevičius įkūrė fotografijos sekciją prie Lietuvos žurnalistų sąjungos ir buvo jos pirmininku. Tais pačiais metais suorganizavo ir dalyvavo pirmoje pokarinėje Lietuvos meninės fotografijos parodoje. Tad A. Marcinkevičiaus dėka meninės Lietuvos fotografijos pristatymą viešumoje turėtume datuoti visu dešimtmečiu anksčiau. Fotografo mirtis yra neišmatuojamai didžiulė netektis ne tik jo artimiesiems, bet ir tolesnei kultūros raidai.

Sunku pasakyti, ar to siekta sąmoningai, tačiau, vos įžengus į aidinčią Nacionalinės dailės galerijos salę, kurioje eksponuojamos A. Marcinkevičiaus fotografijos, apima gedulinga nuotaika. Tokią patirtį kuria aklinai juodos sienos, raitytu šriftu išvedžiotas parodos pavadinimas, primenantis laidotuvių vainikų juostų užrašus, jau anapilin iškeliavusių menininkų portretai. 1957 – 1958 metai buvo produktyviausias ir kūrybingiausias A. Marcinkevičiaus laikotarpis. Jis dirbo fotokorespondentu „Jaunimo gretose“, tačiau daugiausia dėmesio skyrė asmeniniam tobulėjimui – buvo atsidavęs eksperimentams su ką tik į Lietuvą atkeliavusia spalvota fotografija ir entuziastingai siekė sukurti to meto Lietuvos menininkų portretų galeriją.

Per dvejus metus A. Marcinkevičius užfiksavo maždaug 100 epochos asmenybių. Šis ciklas yra vertingas tiek menine, tiek dokumentine prasmėmis. Pasak R. Šerkšnytės, fotografas savo grandiozinę seriją pradėjo nuo dailininkų. Tarp jų – dailininkai Domicelė Tarabildaitė-Tarabildienė, vitražistas Kazys Morkūnas, tapytojai Vytautas Kairiūkštis, Jonas Švažas, skulptoriai Petras Vaivada, Petras Rimša ir kiti. Taip pat galima aptikti muzikų ir muzikologų, rašytojų bei aktorių portretų.

Adaukto Marcinkevičiaus parodos ekspozicija Nacionalinėje dailės galerijoje

Evgenios Levin nuotrauka

Epochos asmenybės

Nors portretuojamieji akivaizdžiai pozuoja, žino, jog yra įamžinami, nuotraukos kupinos gyvasties. Galbūt tai nulėmė autoriaus naudotas koncentruotas dirbtinis apšvietimas. Meninio apšvietimo pagrindų A. Marcinkevičius įgijo Sąjunginiame valstybiniame kinematografijos institute Maskvoje, Kino operatorių fakultete, kuriame studijavo pusmetį. Lempos spindulių srautas ne tik, kaip pastebi M. Matulytė, išskiria modelį iš buitinės aplinkos bei pabrėžia šio individualybę. Ryškūs kontūrai taip pat kreipia žiūrovų dėmesį į pozuotojo veido bruožus, skatina juos bandyti perskaityti regimojo biografiją iš raukšlelių, mintis – iš žvilgsnių ar vaizduotėje atkurti menininko ir A. Marcinkevičiaus pokalbį iš užfiksuoto pozuotojo šypsnio.

Šiek tiek iliustratyviai, tačiau neabejotinai motyvuotai, dalis menininkų pozuoja su savo profesijos atributais: operos solistas Petras Oleka svajingai žvelgia į iš koncerto parsineštą rožę, dailininkas Antanas Žmuizinavičius apsiginklavęs teptukais ir palete, rašytojas Kazys Saja po pažastimi nešiojasi šekspyrišką kaukolę. Kiti menininkai savo identitetą atskleidžia per foną – fotografas, o kartu ir nuotraukos stebėtojas pakviečiamas į namus ar studiją. Vos keletui portretų parinktas vienspalvis, indiferentiškas fonas.

Dėmesys meno kūrėjams pademonstruojamas ir 1959 metais kurta serija „Rašytojų namuose“. Cikle regime iš aukštybių žengiantį, bet liuciferiškai juodai apsirėdžiusį literatūros kritiką Kazį Ambrasą, poetą Justiną Marcinkevičių, dukrai šnabždantį gyvenimo paslaptis. Vienas šalia kito sukabinti moraliai kontrastingų veikėjų – MGB agento poeto Kosto Kubilinsko ir signataro rašytojo Kazio Sajos – portretai.

Adaukto Marcinkevičiaus parodos ekspozicija Nacionalinėje dailės galerijoje

Evgenios Levin nuotrauka

Filosofinė fotografija

Tačiau, kaip jau minėjau, A. Marcinkevičius ne tik fiksavo meno kūrėjus, bet ir pats buvo menininkas. Paskiri darbai įrodo nenuginčijamą A. Marcinkevičiaus portretisto ir peizažisto talentą. Menininkų serijos portretai gana reprezentatyvūs, o „Fotoetiudų“ serijoje pristatomuose kadruose vaizdas tarsi panaudojamas išreikšti paties autoriaus būsenai ir mintims. „Darbininko“ portretas nuasmenintas, įkūnijantis nuovargį, purviną darbą ir švarią sielą. „Skeptikai“ – tai du vyriškiai, skendintys cigarečių ir abejingumo migloje. „Nerami jaunystė“ siaučia kaip audringas dangus.

Ankstyvieji 1954 metų darbai prabyla ne tik vaizdais, bet ir žodžiais. Peizaže regime kaip stiklas lygiu ežero paviršiumi slenkančius debesis, o A. Marcinkevičius kitoje nuotraukos pusėje atsidūsėja Aleksandro Ostrovskio žodžiais: „Ne kiekvienam tenka tokia laimė“. Rudenį įrėmina tvarkingai pusračiu suaugę medeliai. Itin reiklus sau, bet ir savo vertę žinantis fotografas fiksavo išraiškingą architektūrą ir graužėsi, jog „kol kas viršūnės tik fotonuotraukose“.

Išblukusių miško ir dangaus lopinėlio draugijoje A. Marcinkevičius atranda ramybę. Dostojevskiu, Balzaku, Hugo besižavėjęs bei apsakymus ir eilėraščius pats rašęs A. Marcinkevičius 1956 metų pavasarį buvo pakviestas įstoti į Rašytojų sąjungos jaunimo sekciją. Savo kūrinius peržvelgęs ir savikritiškai juos įvertinęs, A. Marcinkevičius atsisakė pasiūlymo ir pasinėrė į fotografinius apmąstymus.

Adaukto Marcinkevičiaus parodos ekspozicija Nacionalinėje dailės galerijoje

Evgenios Levin nuotrauka

Taiklus žvilgsnis

Likusioji parodos dalis skirta A. Marcinkevičiaus fotoreportažams. Ekspozicijai atrinkti kadrai, kurie būtų nepraėję cenzorių užkardos „Literatūros ir meno“, „Švyturio“ ar „Jaunimo gretų“ redakcijose, su kuriomis autorius bendradarbiavo, ir kurie nebuvo publikuoti spaudoje. Kadrai, kurie nedemonstruoja darbo liaudies pažangumo, neatitinka socrealistinės raiškos kanonų ir liudija originalų, taiklų bei metaforišką fotografo žvilgsnį.

„Kuršių marių“ temos kadruose krovininiai laivai užtemdo dangų juodais dūmais, upės vingiai koketiškai driekiasi į tolį, minimalistiškai konkuruoja maišų ir viksvų eilės, medžiai žiedais prisidengia šakų voratinklius. „Ventės žvejų“ triptiką sudaro centrinė į vandenį įsibridusi ir purslais apsitaškiusi valtelė, o iš abiejų pusių ją apsupa žvejai. Saule besimėgaujantys, pergalingai tinklus iškėlę jaunuoliai ir visus veido ir kūno raumenis įtempęs, lūpą prikandęs irkluotojas.

„Lukšių miestelio“ temoje atradau man itin imponuojantį kadrą – estetinė švara, tapybiška kompozicija ir gal šioks toks, šiuo atveju derantis, dekoratyvumas. Beveik visą nuotraukos plotą aprėpia dangus, ant plonytės žemės juostos tolumoje dunkso vadeliotojų ir vežimų siluetai. Šalia – plūgas, ne tiek reklamuojantis neva novatorišką žemės ūkio įrangą, kiek žaidžiantis su ašmenų ritmika. Liaudies ansamblis surikiuotas dviem planais, atrodo, jog pritaikyti scenose naudojami dūmai. Nežinia, ar buvo tokia intencija, tačiau siužetas atrodo komiškai, o, žiūrint šiandieninio žmogaus akimis, primena nesėkmingus eksperimentus su nuotraukų apdorojimo programomis.

Adaukto Marcinkevičiaus parodos ekspozicija Nacionalinėje dailės galerijoje

Evgenios Levin nuotrauka

Gyvenimo ratas

„Geležinkelio pervažos“ kadruose A. Marcinkevičius ieško rembrantiškos šviesotamsos, pagauna dviejų perspektyvų sankirtą. „Futbolo rungtynių“ serijoje visas dėmesys sutelktas į ekpresijas: lemtingo momento laukimas, iš susidomėjimo net į priekį palinkę fanai, pagiriamasis žodis ir susikuklinęs šypsnys, autopilotu raišiojami batai ir akyse bėgiojančios strategijos, jaunuolių emocijomis gyvenantis brandaus amžiaus ūkvedys.

„Studentų praktikos“ serijoje – valiūkiškai kikenančios merginos, pertraukėle besimėgaujantys vaikinai ir sinchroniškai kastuvais besidarbuojantys į tobulą trikampį sustoję jaunuoliai. „Studentų stovyklos“ serijoje vėl atradau estetinį pasitenkinimą teikiantį kadrą: dangaus fone lyg iš žemių išaugęs vaikinas ruošiasi kapoti malkas, o priešais vyniojasi gyvenimo ratas. Prie medinio skaičiuotuvo rymo susikaupęs veidas, mergina pučia garuojančią sriubą. Laukuose darbuojasi iki ausų išsipurvinę studentai, horizontas pakrypęs, tyčia kuriamas atmestinumo įspūdis, laužomos „teisingos“ nuotraukos taisyklės.

Adaukto Marcinkevičiaus parodos ekspozicija Nacionalinėje dailės galerijoje

Evgenios Levin nuotrauka

Ezopiniai kadrai

„Naujoje Akmenėje“ esame kviečiami žvilgterėti į identiškų namų eilę, vienodomis atkarpomis susodintus medžius ir pamąstyti apie sovietmetį kaip apie asmenybes niveliuojančią santvarką. Iš apačios užfiksuoti kaminai kuria didingumo įspūdį ir ironiškai primena komunistinių didvyrių garbės lentas ir jas lydinčią pompastiką. „Kauno hidroelektrinės“ serijoje tarsi pamirštamas pagrindinis veikėjas ir gaudomi formos ar turinio prasme iškalbingi momentai. Damos slapstosi nuo saulės po akiniais ir skėčiais, mergaitė žvelgia tiesiai į kamerą ir demonstruoja susidomėjimo renginiu stygių, ant kalvelių pasilypėjusios žmonių sankaupos primena pabirusį Kryžių kalną.

Komunizmo lyderių portretai susilieja į raudoną dryžių ir kadrui pasitarnauja tik kaip spalvinė dėmė. Prie turėklų susispaudę žiūrovai susiaudžia į margą, padriko rašto juostą. Kaži kokį įtaisą į žemę sukantys vyrai atrodo lyg trypiantys tautinį lietuvių šokį. Kadras iš viršaus – virvės raizgalynė, besišnekučiuojančių darbininkų pakaušiai ir charakteringas šešėlis – sukelia abejonių, ar tai ne paslaptingų objektų natiurmortas. Kone plakatinis (tik, tiesa, antireklaminis) darbas – apzirzėjęs vamzdis ir su juo chameleoniškai susiliejęs pakumpęs darbininkas.

Vėjų išpustyti ar išdykusių vaikų išplėšyti Lietuvos meninės fotografijos istorijos puslapiai su šia paroda ir katalogu įsiuvami atgal į knygas ir mūsų atmintį. O juose – Adauktas Marcinkevičius ir jo modernistine raiška egzistenciją ir transcendenciją apmąstančios fotografijos. 

Adaukto Marcinkevičiaus parodos ekspozicija Nacionalinėje dailės galerijoje

Evgenios Levin nuotrauka

Daugiau autoriaus straipsnių galite rasti autoriaus puslapyje.