Popiežius Pranciškus dokumente apie meilę šeimoje komentuoja Himno meilei sąvokų prasmę. Tad publikuojame dar vieną „Amoris Laetitia“ ištrauką. Už vertimą dėkojame „Bažnyčios žinių“ redakcijai.

Atleidimas

Jei negeram jausmui leidžiame persmelkti visas mūsų gelmes, atveriame vartus piktumui, susisukančiam lizdą širdyje. Pasakymas logizetai to kakon reiškia „nepamiršti blogio“, „jį pasižymėti“, t. y. rūstauti. Priešingybė yra atleidimas, grįstas teigiama nuostata mėginant suprasti kitų silpnybes ir surasti kitam asmeniui pateisinimą, kaip sakė Jėzus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34).

Tačiau paprastai stengiamasi surasti dar daugiau kaltės, įsivaizduoti dar didesnes blogybes, įžiūrėti visokius blogus ketinimus, o taip rūstumas auga ir šaknijasi. Tada kokia nors sutuoktinio klaida ar koks nors nuopuolis gali pakenkti meilės ryšiui ir šeimos tvirtumui. Problema ta, kad kartais viskam priskiriamas tas pats sunkumo laipsnis, rizikuojant imti griežtai reaguoti į bet kurią kito klaidą. Troškimas apginti savo teises virsta nenumaldomu ir nuolatiniu keršto troškuliu, o ne sveiku savo orumo gynimu.

Kai esame įžeisti ar apgauti, atleisti įmanoma ir pageidautina, bet niekas nesako, jog tai lengva. Tiesa, kad „šeimos bendrystę galima išsaugoti ir tobulinti tik kilniai aukojantis.

Kiekvienas ir visi turi būti visada pasirengę suprasti, toleruoti, atleisti, susitaikyti. Kiekviena šeima gerai supranta, kad įtampa ir konfliktai, egoizmas, nesantaika be atodairos ardo tą bendrystę, o kartais ją visiškai sunaikina. Dėl šios priežasties dažnai ir įvairiai suyra šeima“.

Šiandien žinome, jog norint gebėti atleisti reikia išlaisvinančios savo pačių supratimo ir atleidimo sau patiems patirties. Mūsų klaidos ar kritinis mylimo žmogaus žvilgsnis taip dažnai griauna mūsų savivertę. Šitai mus skatina saugotis kitų, vengti prisirišimo, baimintis tarpasmeninių santykių. Tada kaltinant kitus apgaulingai palengvėja.

Turime melstis susitaikydami su savo istorija, priimti save pačius, mokėti sugyventi su savo ribotumu ir taip pat sau atleisti, kad galėtume turėti tokią pat nuostatą kitų atžvilgiu.

Tačiau tam reikia patirti, kad Dievas mums atleido, kad esame nuteisinti dovanai, o ne už savo nuopelnus. Mus pasiekė už visus mūsų darbus pirmesnė meilė, kuri visada atveria naujas galimybes, skatina ir motyvuoja.

Jei pripažįstame, kad Dievo meilė yra besąlyginė, kad Dievo meilės nereikia nei pirkti, nei už ją atmokėti, tada kitus galėsime mylėti labiau už viską, atleisti jiems net ir tada, kai jie mums buvo neteisingi.

Kitaip mūsų šeimos gyvenimas nustos būti supratimo, paspirties ir paskatinimo vieta ir virs nuolatinės įtampos bei abipusio baudimo erdve.

Publikuota „Bažnyčios žiniose“ Nr. 5 (431) 2016 m. gegužė